Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
VALSTYBĖ AR VALSTIJA
Valstybėir valstija nėra seni dariniai; Sirvydo žodyne (pvz. IV leidime, 1677 m.) tam reikalui duodama viešpatystė. Mūsų bendrinėje kalboje dabar jau spėjo įsigalėti valstybė tam, ką anglai vadina state, vokiečiai Staat. Tuo tarpu "Aušros" laikais buvo įsigavusi lytis valstija, kuri reiškė čia apskritį, čia valstybę. Pastaroji forma ir ligi šiol vartojama JAV. Čia spaudoje rašoma ir valstybė, bet dar neretai ir: Suvienytos Amerikos Valstijos, o jau ypač: Illinois, Michigano valstija (jei jau ne steitas). Jau būtų metas šios lyties visiškai atsikratyti. Juk nėra jokio reikalo čia besiskirti ir griauti bendrinės kalbos vienybę. Tad visur vartotina: Jungtinės (ne: Suvienytos) Amerikos Valstybės (sutrumpintai JAV), Illinojaus (Illinois) valstybė ir t. t.
Kai kurie, nesipriešindami Jungtinėms Amerikos Valstybėms, vis dėlto linkę manyti, ar nereikėtų rašyti Illinois, Michigano... valstija, šia forma norėdami pažymėti ir valdomojo vieneto skirtumą: čia, esą, visa Šiaurinės Amerikos valstybė, o čia tik jos dalis, lyg tam tikras valsčius. Bet ar būtina mums būti tikslesniems už pačius angliškai kalbančius amerikiečius? Juk angliškai ir vienu, ir antru atveju vartojama ta pati lytis: United States, Illinois state. Taip daro ir kitos tautos, pvz. lenkai. (Žiūr. dr. P. Jonikas. Gimtojo žodžio baruose, 83 psl.). Teko pastebėti, kad dabar Lietuvoje žodį valstija vartoja, bet nežinia, kuo jie tai pagrindžia.
KAI KURIOS NOSINIŲ PROBLEMOS
Daugeliui mūsų spaudos bendradarbių kartais neaiškumų kelia vad. nosinių rašymas kai kuriuose žodžiuose. Pirmiausia — įvardžiuotiniai būdvardžiai. Visiems, tur būt, aišku, kad galininko linksnyje rašomos dvi nosinės, pvz. gerąją, brangiąją, baltąjį, uolųjį ir t. t. Neaiškumai kyla ypač vienaskaitos naudininko ir įnagininko linksniuose. Bet čia, neieškant kokių nors "argumentų" ar "logiškų pagrindų", reikia įsidėmėti, kad įnagininko linksnyje nosinė rašoma, o naudininko linksnyje jokių nosinių nėra. Pvz.: gerąja, piktąja, uoliąja, bet: gerajai, piktajai, uoliajai, gerajam, piktajam, uoliajam. Vietininko linksnyje, žinoma, taip pat nosinių nereikia, pvz.: gerajame, piktajame, uoliajame.
Kai kuriems atsiranda neaiškumų, rašant įvairias šių veiksmažodžių formas: bręsti, skęsti, kąsti, balti, salti, šalti, irti, gesti, grėsti, grasinti. Bręsti, skęsti, kąsti yra rašoma su nosinėmis, nes čia yra iškritęs priebalsis n. Balti, salti ir šalti visose formose rašomi be nosinių, išskiriant esamąjį laiką — bąla, sąla, šąla. Kai kas mano, kad esamojo laiko trečiasis asmuo nuo veiksmažodžio irti reikia rašyti su nosine — įra, bet tai yra klaidingas galvojimas; reikia rašyti yra (arba irsta). Juk taip pat rašome: byra, kyla, svyla. Žodis gesti turi dvi prasmes: gesti, genda, gedo ir gesti, gęsta, geso. Tad gesti, šia antrąja prasme, turi nosinę tik esamajame laike, kaip ir žodžiai bąla, sąla, šąla. Žodžiuose grėsti ir grasinti jokių nosinių nėra. Tad rašoma: gresia, grasina. Taip pat ir daiktavardžiai grasa, grasinimas yra be nosinių.
DAR APIE NEREIKALINGUS VIETININKUS
Jau "Laiškuose Lietuviams" esame rašę apie per dažną vietininko vartojimą ten, kur jo visai nereikia (plg. 1970 m. 2 nr.), čia norime dar pridėti vieną kitą jo neteisingo vartojimo atvejį. Pvz.: Solistė pasirodė scenoje visoje savo didybėje. Rašinys parašytas gražiame stiliuje. Ši knyga yra išėjusi anglų kalboje. Linkiu daug laimės naujuose metuose. Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandoje. Čia vietininkas vartojamas visai ne vietoje. Šiuos sakinius reikėtų taip pataisyti: Solistė pasirodė scenoje visa savo didybe. Rašinys parašytas gražiu stiliumi. Ši knyga yra išėjusi anglų kalba. Linkiu daug laimės naujaisiais metais. Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.
NEIGINYS VIETOJ TEIGINIO
Vis dar neretai tenka girdėti pasakant: Kur tik nenukeliausi, visur atrasi lietuvių. Jis ką tik nepaima, viską padaro. Ko tik nepaklausi, jis į viską atsakys. Šie sakiniai gal ir galėtų būti teisingi, bet tik ne ta prasme, kuria norima juos pavartoti. Pvz. sakinys Kur tik nenukeliausi, visur atrasi lietuvių gali būti taip suprantamas, kad kur nenukeliausi, ten yra lietuvių, o kur nukeliausi, tai nežinia, ar ten jų yra. Bet, žinoma, tuo sakiniu ne tai norėta pasakyti. Tad šiuos sakinius reikia pataisyti, vartojant teiginius vietoj neiginių: Kur tik nukeliausi (arba benukeliausi), visur atrasi lietuvių. Jis ką tik paima (arba bepaima), viską padaro. Ko tik paklausi (arba bepaklausi), jis į viską atsakys.
DIENOTVARKĖ IR DARBOTVARKĖ
Abu šie žodžiai yra geri ir vartotini, tik ne ta pati yra jų abiejų reikšmė. Jau iš pačių žodžių aišku, kad dienotvarkė reiškia dienos tvarką, o darbotvarkė — darbų (ar darbo) tvarką. Dažnai susirinkimų protokolai taip pradedami: "Pirmininkas atidarė susirinkimą ir patiekė (= pateikė) šią dienotvarkę". Ar toks pasakymas yra teisingas? Jis gali būti teisingas, bet gali būti ir neteisingas. Tai priklauso nuo to, kas čia norėta pasakyti. Jeigu tas susirinkimas ar suvažiavimas tęsėsi visą dieną ir pirmininko buvo pateikta visos dienos tvarka (konferencijos, laisvas laikas, pietūs ir t. t.), tai tas jo pateiktas užsiėmimų ir tvarkos aprašymas yra dienotvarkė, bet jeigu tas susirinkimas tęsėsi tik kokią valandą ar kelias valandas ir pirmininko buvo pateiktas tik susirinkimo darbų aprašymas, tai čia tinka sakyti darbotvarkė, bet ne dienotvarkė. Tad susirinkimuose dažniausiai ir daroma ši klaida — vietoje darbotvarkės vartojamas žodis dienotvarkė.
PAGALBA IR PAŠALPA
Kai kam atrodo labai nelogiška, kad mes sakome gelbėti, šelpti, bet rašome pagalba, pašalpa. Bet jeigu kas kalboje visuomet ieškotų griežtos logikos, tai labai apsiviltų. Kalba nėra matematika. Kiekvienoje kalboje pasitaiko nukrypimų ir nuo logikos dėsnių, ir nuo matematiškų taisyklių. Kai kuriose kalbose net yra daugiau išimčių, negu taisyklių. Mat, kalbą formuoja ne abstrakčios logikos taisyklės, bet praktiška žmonių vartosena.
Grįžtant prie pagalbos ir pašalpos, reikia prisiminti, kad čia vis dėlto galioja tam tikri dėsniai. Mūsų kalboje yra toks dėsnis, kad, žodžiui, ypač veiksmažodžiui, pereinant iš vienos kalbos dalies į kitą, gali keistis šaknies balsiai. Pvz.: nešti — našta; kęsti, kentėti — kančia; lenkti — lankas; sklęsti — užsklanda ir t. t. Tad tokiu būdu ir iš gelbėti bei šelpti atsirado pagalba ir pašalpa. Kai kuriose mūsų tarmėse vartojama ir pagelba bei pašelpa, kartais tokia šių žodžių rašyba pasitaiko ir mūsų raštuose, bet bendrinei mūsų kalbai teiktina pagalba ir pašalpa. (Plg. dr. V. Joniko Gimtojo žodžio baruose, 63 psl.).