Spausdinti

V. BAGDANAVIČIUS

     Feliksas Jucevičius savo naujoje knygoje "Tauta tikrovės ir mito žaisme" nori, kad lietuvių tauta iš naujo permąstytų savo mintis ir pasidarytų tuo, kuo ji dar nebuvo (11 psl.). Tai yra labai geras patarimas ir tautai, ir kiekvienam autoriui, rašančiam apie tautą.

     Mąstydamas apie tautą, Jucevičius labiau mėgsta tokią tautos sampratą, kuri reiškia kažką kintamo ir nuolat tampančio (25 psl.). Šitoks tautos supratimas sudaro autoriui gerą pagrindą "persvarstyti lietuvybės filosofiją" (29 psl.).

     Pirmasis klausimas, kurį Jucevičius iškelia tautai, esančiai išeivijoje, yra kalbos ir tautos santykio klausimas. Šį klausimą jis rekomenduoja praktiškai svarstyti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei (31 psl.). Nėra abejonės, kad kalbos grynumo klausimas išeivijoje stovi atvirkščioje proporcijoje tautos augimui ir didėjimui. Atrodo, kad Jucevičius teisingai supranta tai, kad sunku išlaikyti tautos vienybę išeivijoje ant kalbos pagrindo. Ant šio pagrindo tauta neišvengiamai mažėja. Dėl to kiekvienas šio klausimo sprendėjas turi drįsti pamatyti šią dilemą. Tačiau mums, lietuviams, žinant savo tautos atgimimo istoriją, kyla praktiškas klausimas: ar, konkrečiai imant, lietuvių tautai pasaulyje gali būti koks kitas vienybės pagrindas, išskyrus kalbą?

     Tai yra klausimas, kurį Jucevičiaus knyga mums palieka. Jis taip pat padaro kai kurių užuominų, kurios galėtų eiti tautinės vienybės pagrindu. Tačiau ar šiai galimybei yra įmanoma pasidaryti realybe, yra labai atviras klausimas.

     Dar giliau į tautos problematiką Jucevičius mus įveda, kai jis pradeda mąstyti apie tautos santykį su asmenybe. Jam yra aišku, kad "tautinės formos labiau siaurina, negu praplečia asmenybę" (34 psl.). Iš to autoriui seka ši išvada: "tautai dvasiniai subręsti reiškia pralaužti tautinį ribotumą" (35). Išeina, kad ta tauta yra pasiekusi aukščiausio tobulumo, kuri yra kažkaip save nugalėjusi. Lengva, žinoma, čia būtų Jucevičių apkaltinti prieštaravimu sau pačiam, nes jis tam pačiam sakiny neigia tai, ką iš tikro teigia. Ar tas subrendimas bebus tautinis, kurį žmonės pasieks, nugalėdami savo tautinį ribotumą?

     Bet norėdami atsakyt į šį klausimą, mes iš naujo susiduriame su klausimu, kas yra tauta. Kadangi Jucevičiui tauta yra kintamų vertybių dydis, tai šitoks klausimo pastatymas jam nėra prieštaravimas. Būtų galima nekreipti daug dėmesio į šiuos Jucevičiaus filosofavimus, jei mūsų gyvenamoji tikrovė šių klausimų nekeltų daug realesne forma. Mūsų jaunimas su šiuo klausimu susitinka, kaip su klausimu "būti ar nebūti". Jiems tautinis turinys darosi kintamu dydžiu labai akivaizdžiai.

     Galvojant apie tautą, kaip kintamą vertybę, kelias tiesioginiai veda į tautos istorijos studijas. Jucevičiui atrodo, "kad Lietuvos istorija šaukiasi rimtesnių studijų ir logiškesnės interpretacijos, negu ligi šiol.." (53 psl.). Grįžti į istorines studijas su šviežia įžvalga niekada nėra per vėlu. Jucevičius randa, kad Did. Lietuvos kunigaikščius vokiečių metraštininkai laikė prastuoliais. Tačiau šių kunigaikščių palikuonys vėlesniais šimtmečiais neturėjo kitos ambicijos, kaip pasisavinti Vakarų Europos manieras. Ir jas pasisavindami, jie pasidarė svetimi savo tautai. Turint tai prieš akis, kyla klausimas, ar tas kunigaikščių "prastuoliškumas", kuris neskyrė monarchijos nuo demokratijos, nebuvo ta paslaptis, kurios dėka jiems sekėsi valdyti Rusijos plotus? Matyti juose tik žmogžudystes ir išdavimus nebūtų viską juose pamatyti.

     Pats pozityviausias Jucevičius yra tada, kai jis bando aptarti tautinę kultūrą. Jam "tautinė kultūra yra toji kultūra, kur išsišakoja ir susilieja individų ir grupių kultūra" (82 psl.). Labai teisingas yra Jucevičius, kai jis sako, kad "ne grupė, o individas kuria". Tačiau individas gyvena ne vienas. Atrodo, kad ir tai Jucevičius supranta, nes pasisako už pokalbį ir nusiskundžia, kai jo randa per mažai: "Atrodo, kad nepajėgiame suprasti, jog mes galime kalbėtis įvairiais balsais ir būti viena tauta..." (81 psl.).

     Kai autorius pereina prie klausimo, kodėl Lietuvos kariuomenei būtinai reikėjo kovoti ir kodėl partizanams ne būtinai reikėjo kovoti, jis nėra toks aiškus. Jis yra labai neatlaidus buvusiems mūsų vadams už tai, kad jie nekovojo, ir įtaria jų politinio vadovavimo tinkamumą (97 psl.). Priešingai, partizanus jis gerbia, tačiau jų veiklos tikslingumu abejoja (105 psl.). Atrodo, kad su sprendimu šiais klausimais mums dar prisieis palaukti, nes nei vienos, nei kitos veiklos istorija dar nėra baigta.

     Svarstydamas išeivijos santykį su kraštu, autorius yra pasiekęs nemažo subrendimo ir realistinio žvilgsnio. "Jei mūsų jaunoji karta apsipras su tarybiniu konformizmu, tai mūsų tautos ateitis bus 'tamsi ir juoda'" (144 psl.).

     Nors skelbdamas pakantumą ir realizmą tautiniuose santykiuose, Jucevičius nėra nei pakantus, nei realistiškas, susitikdamas su politinėmis išeivijos problemomis. Jį piktina ir Vliko ginčai su Lozoraičiu ir tai, kad laisvinimo akcija yra mažai sėkminga. "Per ketvirtį šimtmečio mes nepajėgėme savo bylos tinkamai pristatyti pasaulio opinijai" (149 psl.). Pasaulio opinija yra formuojama tokių veiksnių, kurių kontrolės mūsų laisvinimo veiksniai bent ligi šiol neturėjo. Ir vargiai ar už tai juos galima kaltinti. Kalbant apie Vliko ir Lozoraičio diskusijas, reiktų atkreipti dėmesį į neapeinamą mūsų trumpos istorijos faktą, kad Nepr. Lietuva buvo kuriama ir demokratiniu metodu, ir tokiu, kurio demokratišku negalima vadinti. Ir jei šios dvi srovės mūsų išeivijoje negailėjo pastangų tartis, kalbėtis ir aiškintis, tai reikia laikyti greičiau politiniu subrendimu ir realizmu, negu kuo kitu. Ar geriau būtų buvę, jei šie du frontai būtų arba vienas kito nepripažinę, arba vienas kitą sunaikinę?

     Atrodo, kad Jucevičiaus rekomenduotas pokalbis tarp asmenų ir grupių čia buvo pritaikintas. Jis nėra pasibaigęs ir naujomis formomis jis tebeeina toliau mūsų visuomenės diferenciacijoje.

     Jucevičius daug kalba apie mitą ir tikrovę, tačiau ryškesnio vaizdo, kaip šie du faktoriai veikia tautą, iš šių svarstymų nesusidaro. Pagal nuotaiką autorius kartais pasisako už vieną ar už kitą. Tuo tarpu tarp šių dviejų realybių yra glaudesnis ryšys ir ryškesnis skirtumas. Taip pvz. 16 Vasario aktas šiandien mums yra mitas; bet jis gyvenimą formuojančiu mitu yra dėl to, kad už savęs turi Nepriklausomos Lietuvos realybę, kuri šiam mitui yra davusi kūną ir kraują. Vlikui ir Rezistencinei vyriausybei Jucevičius nepripažintų tokio mito reikšmės dėl to, kad jos turi per mažai istorinės realybės. Tai sakome tik kaip pavyzdį, norėdami atkreipti dėmesį į tai, kaip sudėtingas yra santykis tarp mito ir tikrovės.

     Apskritai, Jucevičiaus knygą reikia teigiamai vertinti. Tai yra paskatinimas rimčiau pamąstyti apie tautos problemas. Mums netrūksta konkretaus rūpesčio vienu ar kitu tautiniu klausimu, netrūksta ir organizuotos veiklos (kurios galėtų būti ir daugiau), tačiau mes stokojame kritiško apsimąstymo šiais klausimais. Ši knyga, tiesa, neduoda išbaigtų atsakymų, bet ji bent iškelia klausimus.