Spausdinti

D. PETRUTYTĖ

     1.    Montessori metodas yra kilęs ne iš filosofinių svarstymų, bet stebint vaikų apraiškas specialiai paruoštoje aplinkoje. Tai pirmoji auklėjimo sistema, kurios centre yra vaikas - žmogus. Ji grindžiama ne filosofinėmis ar romantinėmis tendencijomis, o besiformuojančios žmogaus dvasios paskatais, kurie iš vidaus skatina vaiką prie tam tikrų žmoniškų užkariavimų. Šitie paskatai yra laikini, užgesę daugiau nebeįsižiebia. Šiuos paskatus Montessori yra pavadinusi "jautriniais laikotarpiais" (sensitive periods). Šių dienų psichologai juos vadina "kritiškais laikotarpiais" (critical periods) arba "įspaudais" (imprinting).

     2.    Tai pirmasis vientisas auklėjimo metodas, kuris tinka žmogaus auklėjimui nuo gimimo iki subrendimo. Šis metodas, sąmoningai naudojamas, patenkina kiekvienos žmogaus plėtros pakopos biologinius, psichofiziologinius, intelektinius ir dvasinius poreikius.

     3.    Montessori metodas neugdo, kaip kai kas mano, nei antžmogių, nei genijų, o tik nurodo sąlygas, būdus ir priemones, kuriomis naudojantis gali natūraliai plėtotis prigimtiniai žmogaus gabumai bei talentai arba, kitais žodžiais tariant, atsineštasis žmogaus potencialas.

     4.    Žmoniją sudaro ne vien tik suaugusieji, bet suaugusieji ir vaikai. Tai du pagrindiniai žmonijos poliai arba dvi esminės žmoniją sudarančios grupės. Abiem grupėm bendras pažymys yra kūrybinė veikla. Suaugusiųjų veiklos pobūdis yra išorinis ir gamybinis. Jie kuria civilizaciją ir kultūrą. Vaikų veiklos pobūdis yra vidinis. Jie kuria patį žmogų, busimąjį civilizacijos ir kultūros kūrėją. Idant vaikų kūrybinė veikla būtų sėkminga, jie yra reikalingi suaugusiųjų sąmoningos globos ir paramos — specialiai paruoštos aplinkos su atitinkamomis priemonėmis.

Kiekviena grupė bendroje žmonijos sąrangoje turi specifinę paskirtį. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo priklauso asmenybių tvirtumas bei pozityvus jų veržlumas ir taikus pažangos bei gerbūvio siekimas.

     5.    Montessori metodas pateikia realų planą taikos įgyvendinimui. Taikos negali būti tol, kol yra pavergtųjų, prispaustųjų, pažemintųjų, užmirštųjų. Šitoj nelemtoj padėtyj yra vaikai — antrasis žmonijos polius. Jie visi beatodairiškai yra suaugusiųjų valdomi, nežiūrint nei rasės, nei luomo, nei socialinės padėties. Kaip tik šičia ir prasideda socialinė problema. Ji padalina žmoniją į dvi priešiškas stovyklas — suaugu-šiųjų ir vaikų, kurie nuo pat pradžios kovoja vieni prieš kitus.

Eleonora Marčiulionienė    Gėlė

Eleonora Marčiulionienė   Gulbė, karaliaus pati

     Visokio blogio pradai glūdi nuo amžių besitęsiančioje kovoje tarp dviejų viena kitą mylinčių būtybių — vaiko ir suaugusiojo. Tai pati nenatūraliausia kova, kuri besivystančiame individe pasėja keršto, neapykantos bei menkavertiškumo sėklas, iš kurių vėliau išsivysto naikinamoji dvasia, didybės manija, žiaurumas, o viso to vaisius — nepaliaujami karai ir dvasios nuosmukiai.

     Šitoji kova tarp vaiko ir suaugusiojo kyla ne iš neapykantos vienas kitam, o grynai dėl nežinojimo pagrindinių vaiko vystymosi dėsnių, kuriems nuo pat gimimo yra pajungtas kiekvienas žmogus, kaip gyvulys yra pajungtas instinktui.

     Tad kaip mes, suaugusieji, galime tikėtis taikos bei geravališkumo, jei nesugebame taikingai sugyventi su savo mylimais ir brangiais mažyliais? Nesantaikų problemas bus galima išspręsti tik tada, kai vaikai bus ugdomi meilės, taikos ir ramybės dvasioje.

     6. Montessori metodas — tai vaiko teisių deklaracija.

          a.    Vaikas, kuris yra fizinės ir protinės plėtros stadijoje, yra reikalingas ypatingos globos ir saugumo, kaip prieš gimimą, taip ir po gimimo.

          b.    Vaikui, kuris yra busimojo žmogaus asmenybės ir jo intelektinių galių kūrėjas, priklauso teisė turėti kuo geriausias sąlygas savo kūrybiniam darbui pirmiausia šeimoje, o paskui Vaikų Nameliuose arba židinėliuose.

          c.    Kiekvienas vaikas visapusiškai ir darniai asmenybės plėtrai yra reikalingas meilės, pagarbos ir supratimo. Stokodamas šių elementų, vaikas negali sveikai vystytis nei fiziškai, nei protiškai, nei jausmiškai, nei morališkai.

          d.    Priešmokyklinis vaikas neprivalo būti priverstinai mokomas, nes tai žaloja jo, kaip būsimo žmogaus, asmenybę ir dažnai užmuša bet kokį natūralų norą mokytis arba įžiebia neapykantą mokslui.

          e.    Tėvai ir visi suaugusieji turi būti apšviesti vaiko auklėjimo reikaluose. Visi turi žinoti, kaip kuriasi vidinis žmogaus pasaulis.

          f.    Į vaiką reikia žiūrėti kaip į esamą, o ne būsimą, žmogišką vertybę, kuri turi atlikti tam tikrus uždavinius dabartyje.

          g.    Vos gimęs kūdikis jau turi dvasinį gyvenimą, tik jis tuo tarpu tebėra užuomazginio pavidalo, kaip jo fizinis kūnelis buvo prieš 9 mėn. ir dėl to jis yra reikalingas ypatingos globos ir motinos sąmoningos priežiūros — auklėjimo.

     7.    Montessori metode aiškiai yra aprėžtas suaugusiojo sauvaliavimas (dažnai nesąmoningas) vaiko atžvilgiu, kad jo normalus vystymasis kuo mažiausiai būtų sukliudytas ir kad mažiausiai būtų pasėta blogio sėklų dėl neteisingo ir neapgalvoto apsiėjimo su vaiku.

     8.    Montessori metodas yra sukurtas sveikų ir normalių vaikų auklėjimui. Tačiau norint šį metodą naudoti nenormalių, atsilikusių, kurčių ar nebylių vaikų auklėjimui, reikia jį daugiau ar mažiau modifikuoti, žiūrint, kam jis turi tarnauti.

     9.    Montessori metodu auklėjami vaikai, dar priešmokykliniame amžiuje, be jokios prievartos, bet su džiaugsmu išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti ir kt. mokslo dalykų. Kas įsigyta su džiaugsmu, smagumu ir savarankiškai, tas tampa pozityvia jų asmenybės dalimi.

     Ką Montessori skrodžiąs žvilgsnis įžvelgė vaikuose ir ką jos gili ir plati mokslinė erudicija padėjo suformuluoti ir pateikti žmonijai, kaip vaiko - žmogaus auklėjimo metodą ir sistemą, dar daug kam tebėra neaišku ir nesuprantama. Todėl ir nestebėtina, kad dažnai, tik paviršutiniškai galvodamas, drįsta pasakyti, kad jinai nepažinusi vaiko nei jo psichologijos, kad jos metodas esąs pasenęs, utopiškas ir prilygstąs senai žagrei, vartotai prieš kelias dešimtis metų.

     Tačiau naujalaikių psichologinių tyrinėjimų duomenys vis labiau ir labiau sustiprina Montessori auklėjimo teorijų tikrumą ir gyvenimiškumą. Prof. Mortimer J. Adler sako: "Montessori metodas yra nepaprastai tinkamas mažų vaikų auklėjimui, nes padeda natūraliai vaikuose išugdyti drausmingumą ir pasiekti tvarkingą bei darnią bendruomeninę atmosferą klasėje" (Chicago Sun-Times, Dec. 16, 1962.).

     Pagal Montessori vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo pat gimimo. Taigi šeima yra pagrindinė vaiko auklėtoja. Tačiau negalima auklėti, nepažįstant auklėtinio. Todėl pirmiausia šeimos privalo keisti neveiksmingą, žalingą ir atgyvenusią vaiko auklėjimo sampratą.

     Auklėti nereiškia mokyti, įsakinėti, liepti, prievartauti.

     Auklėti reiškia sudaryti tinkamas sąlygas dvasiniam pradui vaike normaliai plėtotis. Auklėti reiškia rūpintis ne tik fizine, bet ir dvasine kūdikio bei vaiko egzistencija! Motina privalo maitinti ne tik vaiko kūną, bet ir sielą. Auklėti reiškia susipažinti su pagrindiniais vaiko - žmogaus plėtros dėsniais, kuriuos yra nurodžiusi Dr. M. Montessori savo knygoje "Secret of Childhood".

     Kol dar ne per vėlu, rimtai susirūpinkime, kaip įgimtąsias potencines vaikų galias pirmaisiais šešeriais gyvenimo metais įjungti į lietuvybės įsisavinimo darbą. Stenkimės kuo plačiausiu mastu panaudoti priešmokyklinio amžiaus vaikų imlumą taip pat ir tautiniam reikalui.