Spausdinti

A. SAULAITIS,S. J.

     Jeigu paprašytum jaunuolį (15-18 m. amž.) nupiešti Dievą, kaip jis jį pieštų? Niekas Dievo nėra matęs, bet kiekvienas jį įsivaizduoja savaip. Vieni nupieštų baltabarzdį ant debesų sėdintį senelį, kiti — griežtą teisėją, pasiruošusį kiekvieną tuojau bausti. Seniau knygose Dievas buvo vadinamas "aukščiausiąja būtybe, kuri visa sutvėrė", o dabar jis dažniau vadinamas mus visus mylinčiu Tėvu. Būtybę sunku vaiko protui apčiuopti, daug lengviau jam įsivaizduoti Tėvą. Juk ir Kristus taip Dievą apreiškė.

     Žinoma, kaip kam atrodo Dievas, taip atrodys ir Bažnyčia, malda bei religija apskritai. Jeigu Dievas vaizduojamas kaip įstatymų davėjas, tai Bažnyčia bus įstatymus perduodąs vienetas, malda bus pareiga, o religija suksis apie tai, kas leidžiama ir kas draudžiama. Antra vertus, jeigu vaikai įsivaizduoja Dievą kaip Tėvą, tai Bažnyčia jiems yra šeima, malda yra ryšys arba pokalbis su mylimu asmeniu, o religija yra visas gyvenimas, bet ne tik maža dalis, nuo gyvenimo atskirta.

KAIP DIEVĄ PASIEKIA?

     Kaip to amžiaus jaunimas pajunta arba randa Dievą? Jeigu jaukiai jaučiasi, jie nebijo papasakoti apie savo religinius pergyvenimus. Kaip tik baigdami gimnaziją ir sparčiai bręsdami, skirdamiesi nuo šeimos, padeda šalin vaikiškus įsitikinimus apie Dievą ir stengiasi iš naujo susigriebti. Todėl vienas pagrindinių klausimų — ar galiu kaip nors Dievą pajusti, pasiekti?

     Tą kelionę į Dievą jie vaizduoja laiptais ar tuneliu į šviesą, ar aukšta siena, ar kalnais, už kurių yra Dievas. Tik maža jaunimo dalis abejotų, kad Dievas jų nori ir ieško. Didesnė problema yra, ar jie patys pajėgia prie jo prieiti, ar būtinai nori su Dievu turėti asmeninį ryšį, nebūti Dievo akyse tik skaičiumi, kaip kokiame registracijos sąraše.

KADA JAUČIASI ARČIAUSIAI?

     Jeigu ryšys su Dievu turi būti asmeninis, tai kiekvieno kelionė į Dievą skiriasi. Jaunų žmonių kelias, kaip jie patys pareiškia, yra per gamtą, per žmones, per pasaulį. Gamta įspūdinga savo grožiu, per kurį Dievas kalba. Tai aišku ir iš Šv. Rašto, ypač iš psalmių ir Kristaus prilyginimų. Gamta jiems reiškia ir vienumą, nes, vaikščiodami pajūryje ar miške, sau svajoja, galvoja apie tokius dalykus, kurie jiems svarbūs ir kurių suaugusieji ne visada klausosi.

     Nežiūrint karų ir visokių blogybių, daug kas pareiškia, kad Dievą mato žmonėse, ypač tuo atveju, kai yra jauku, šeimyniška, kai ištiesiama pagalbos ranka, kai džiaugiamasi ar atleidžiama kitiems. Jaunimui patinka kartu būti, kalbėtis, dalintis įspūdžiais. Taip jie pajunta, kad nėra vieni, kad jų būryje yra kažkas daugiau negu jie patys.

     Matydami šį pasaulį, kuriame gyvena, jie mano, kad pasaulis yra Dievo rankoje, ir Dievas yra arti pasaulio ar pasaulyje, o ne kur nors toli už debesų.

BAŽNYČIA IR KRISTUS

     Kaip Kristus kalbėjo apie Dievą paprastais žodžiais, o ne filosofų kalba, taip ir jauniems žmonėms įspūdį daro Kristus, kaip žmogus, su jausmais, pergyvenimais, panašiais į jų pačių gyvenimą. Tą ryšį su Kristumi jie nori matyti dabar, o ne tik prieš 2000 metų istorijoje. Todėl labai svarbu liturgija ir ypač mišios, kur jis yra sutinkamas.

     Jaunimui mišios stovykloje ar rekolekcijose turėtų būti kuo paprasčiausios, paprastais žodžiais ir simboliais, nes didesnis formalumas jiems dar nėra suprantamas. Vienas 17 metų vyrukas taip buvo mišių paveiktas, kad po jų pareiškė: "Tos mišios buvo dinamitas". Jaunimas nori mišiose aktyviai dalyvauti: skaityti, sugalvoti maldas, giedoti (dažnai ir su jiems suprantamesne muzika). Lietuvių jaunimo mėgiamiausios giesmės yra: "O Kristau, pasaulio valdove" ir "Kristaus siela".

     Šventąją Dvasią vaikai suriša su laisvės ir džiaugsmo jausmais ir vaizduoja, kaip langą, pro kurį kitaip žiūrima į gyvenimą, arba radarą, kuris rodo kelią žmogui ir Bažnyčiai.

TIKĖJIMAS

     Vaikai, kaip ir primityvūs žmonės, įskaitant ir Senojo Testamento Izraelio tautą, neskiria tikėjimo nuo gyvenimo. Seniau knygose tikėjimas buvo aprašomas šitaip: "Tikėti reiškia pripažinti Dievo apreikštas tiesas dėl to, kad jis jas apreiškia, būdamas tiesus". Dabar vaikai mokomi, kad "tikėjimas yra atsakomybė už kitus žmones Dievo akivaizdoje". Tai jau ne tik proto, bet viso žmogaus tikėjimas.

     Jeigu jaunimą paklausi, kas jo gyvenime svarbiausia, atsako: tėvai, šeima, mokykla, draugai, žmonės, sportas, gamta ir t. t. Beveik visi prirašo ir "Dievas" arba "Kristus" (jaunesnieji — "Bažnyčia"). Kai kurie visai neįrašo religijos. Kai jų paklausi, kodėl neįrašė, ar jie yra bedieviai, atsako, kad visas gyvenimas yra surištas su Dievu, o ne tik atskira jo dalis.

AR JAUNUOLIAI MELDŽIASI?

     Dauguma pasakytų, kad melstis nereikia vien tik atmintinai išmoktais žodžiais. Jie, kaip tik norėdami parodyti savitą, asmeninį ryšį su Dievu, meldžiasi savais žodžiais. Ir ne būtinai bažnyčioje, bet savo kambaryje ar gamtoje. Bet jaunimo religija nėra individualistinė, atsiskyrusi nuo kitų. Ji yra asmeninė. Taip pat ieškoma tos krikščioniškosios bendruomenės, kuriai jie gali priklausyti, jaustis nariai, kad jų čia norima ir kad jie čia tinka.

     Pakeitimai liturgijoje ir kitose srityse jauniems žmonėms savaime suprantami, nors jie gal ir neskaitę II Vatikano susirinkimo dokumentų. Daug kur reformos sutampa su jų pačių pergyvenimais, o senų laikų jie nėra pakankamai patyrę ir pažinę.