Spausdinti

A. PAŠKUS

     Krikščioniškosios pasaulėžiūros centre yra asmeninis Apreiškimo Dievas, Kristus. Šia prasme krikščioniškoji pasaulėžiūra nesikeičia. Ji buvo ta pati prieš II Vatikano Susirinkimą, ji pasiliks ta pati ir po jo. Kristus buvo ir bus krikščionio gyvenimo alfa ir omega. O vis dėlto kai kas pasikeitė ir krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Tai pripažįsta ir pats Vatikano susirinkimas: "Palaipsniui po visą pasaulį sklinda gilūs ir staigūs pasikeitimai. Sukelti žmogaus proto galios ir kūrybinės veiklos, tie pakitimai dabar veikia jį patį, jo asmeninius ir bendruomeninius sprendimus bei troškimus, jo galvoseną apie daiktus ir žmones bei elgesį su jais. Jau galime kalbėti apie tikrą visuomeninį bei kultūrinį pasikeitimą, kuris paliečia ir religinį gyvenimą” (II Vatikano susirinkimo dokumentai, I, 171). Išeity, kad pasikeitimai įvyko žmogaus pažiūrose į jį supančią tikrovę: į daiktus, žmones, į save ir į Dievą. Išeity, kad dabarties žmogus kitaip galvoja apie daiktus ir žmones ir kitaip su jais elgiasi, negu jo pirmtakai. Užtat šioje vietoje ir norėtųsi paklausti, kuo gi mūsų dienų žmogaus galvosena ir elgsena skiriasi, sakysime, nuo praeito šimtmečio žmogaus galvosenos ir elgsenos.

     Visų pirma dabarties žmogus aštriai jaučia sparčią gyvenimo tėkmę. Tiesa, jau graikę filosofas Heraklitas minėjo, kad pasaulyje viskas keičiasi. Tačiau praktiškame gyvenime šis kitimas vargiai buvo pastebėtas ir filosofijoje primityviai aiškintas. Nūdien mokslų gimdoma technika taip sparčiai keičia aplinką, kad dabartis darosi tokia slidi, o ateitis miglota. Tad nesistebėkime, kad jaunieji darosi nekantrūs ir sielvartingai maištingi. Jie nori greitų reformų, trokšdami dar savo akimis pamatyti geresnį pasaulį. Ir statinė pasaulio interpretacija nebepatenkina jų intelektualinio smalsumo. Priešingai, juos traukia tos filosofinės teorijos, kurios amžino tapimo sūkury sugeba parodyti gyvenimo kryptį.

     Seniau žmogus jautė pareigą tarnauti institucijoms, idėjoms bei ideologijoms. Šiandien jis laukia, kad politinės, ūkinės ir net religinės institucijos jam tarnautų. Personalistinio amžiaus vertybių skalėje pirma vieta skiriama žmogui, ne ideologijai. Sklandžiai suformuluoti ir logiškai sugrupuoti principai dabarties žmogaus netraukia. Turėdamas idealizmo, jis veikiau ryžtasi būti brolio sargu, o ne principų saugotoju. Jis laukia, kad ir kiti jį priimtų kaip žmogų, brolį, o ne kaip grupės narį. Tokioms nuotaikoms esant, ir krikščioniui yra būtina surasti harmoniją tarp žodžių ir darbų, tarp protinio pažinimo ir širdies jautrumo. Neužtenka kilnaus mokslo, reikia ir kilnaus gyvenimo. Nepakanka teoretinio ideologijos formulavimo, reikia ir jos funkcinio veiksmingumo.

     Pagaliau keičiasi žmogaus laikysena ir Dievo atžvilgiu. Arba jis abejingai gręžiasi nuo savo Kūrėjo, arba ilgesingai tiesia į jį rankas. Šiandienos ateistui, pavyzdžiui. Dievo klausimas yra visai neaktualus. Nesistengia jis teoretiškai įrodinėti, kad Dievas neegzistuoja. Nesisieloja dėl religijos įtakos žmonėms. Į tikinčiuosius jis žiūri kaip į sentimentalius senienų rinkėjus. Bedievis apaštalas pamažu traukiasi nuo žemės paviršiaus. Keičiasi ir tikinčiojo galvosena bei laikysena Tvėrėjo atžvilgiu. Užuot protu Dievą pažinus, stengiamasi jausmais prie jo priartėti. Užuot aristoteliškai jo ieškojus, už jį kirkegardiškai apsisprendžiama. Iš naujo pabrėžiama daugelio krikščionių užmiršta tiesa, kad krikščionybės Dievas nėra filosofų Dievas. Krikščionis negarbina nebylios pirmosios priežasties, bet kalba su didžiąja paslaptimi, įsikūnijusiu asmenišku Dievu, Kristumi. Toks nusiteikimas ypač pastebimas katalikų pentekostalų judėjime. Šios krikščioniškojo gyvenimo apraiškos rodo, kad formalioji, racionali religija tikinčiojo sielos nepatenkins. Dabarties tikintysis ieškos mistinio ryšio su Dievu arba visiškai nuo jo pasišalins. Išeitų, kad šiandienos žmonių galvosena ir elgsena verčia ir krikščionį sugrįžti prie pagrindinės krikščionybės dorybės — Dievo ir žmogaus meilės. Užtat Dievo ir žmogaus perspektyvoje ir bandysime panagrinėti krikščioniškosios mažumos, šiuo atveju lietuvio kataliko, misiją. Svarstysime tą laiko uždavinį krikščioniui ne tik moraliniu, bet ir intelektualiniu žvilgsniu.

RELIGINIS SUBRENDIMAS

     Matome, kad dabarties žmogus darosi vis jautresnis žmogui ir abejingesnis Dievui; jis rūpinasi žeme ir nenori galvoti apie dangų; neriasi į dabartį, nematydamas ateities. Vienok šalia abejingumo religijai pastebimas ir didesnis ja susidomėjimas. Šalia Kūrėjo neigimo matomas ir ilgesingas jo ieškojimas. Dažnai išsižadama Dievo, kad tariamai būtų galima pasidžiaugti žmogaus laisve. Paliekamos organizuotos religijos, kad būtų galima priartėti prie būties Šaltinio. Šiandien "daugelis giliau pajunta Dievą. Iš kitos pusės, vis didėja žmonių pulkai, kurie religijos praktiškai atsisako” (II Vat. susir. dokumentai, I, 174).

     E. R. Baltazaras, teistinės tapsmo filosofijos atstovas, religijos trūkumą šiandien didele dalimi priskiria ir nepakankamam tikėjimo supratimui. Jo nuomone, jaunoji karta, kurios galvojimo būdas yra istorinis ir sekuliarinis, jaučia, kad tradicinis tikėjimo aiškinimas, formuluotas statinės visatos kontekste, nebėra nei reikšmingas, nei prasmingas. Jaunoji karta nepritaria nuomonei, kad, norint tikėti, reikia apleisti žemišką, pasaulietišką, istorinę tikrovę, paneigiant savo žmogiškumą. Dažnai jų turėtos dievybės sąvokos yra arba per menkos, arba net liguistos. Šalia to, aplinka nuolat įtaigoja, kad tikėjimas esąs tik infantiliško mentaliteto apraiška. Užtat daug kas ir bando ieškoti tikėjimo pakaitalo, gyvenimą įprasminančių vertybių, žmonių bendrystėj, lytinėje meilėje, rytų misticizme, psichedeliniuose pergyvenimuose ir t. t. Tad Bažnyčia, suprasdama, kad iš praeities paveldėtos institucijos, taisyklės, galvosena ne visuomet tinka šiandieninei padėčiai, atsidarė langus, kad įžvelgtų, kas mūsų meto įvykiuose, reikalavimuose ir troškimuose ženklina Dievo pėdsakus bei planus, ir kas pikto pinkles. Šitoks Bažnyčios elgesys reikalauja, kad ir jos vaikai protu ir širdimi paklausytų laiko dvasios kalbos. Kitaip tariant, Bažnyčia nori, kad krikščionys išpildytų religiniam brendimui būtinas bent dvi sąlygas:

     1. apsivalytų nuo burtais grindžiamos pasaulėžiūros liekanų bei užsilikusių prietarų ir 2. labiau įsisąmonintų priimtąjį tikėjimą. Iš to sektų, kad mes privalome kai kuo netikėti ir kai kuo labiau tikėti. Tokią bręstančio proto kritišką laikyseną būdingai nusako ir Azijos žemyno atstovas Jowahrlal Nehru: "Mes nebepriimame daugelio senų tikėjimų ir papročių; mes nebetikime jais Azijoje, Europoje ir Amerikoje... Užtat mes ieškome naujų kelių”.

1. NEBETIKĖTI

     Nebetikėti į vaikystės infantilišką Dievą, nusikratyti Dievo samprata, paremta tėvų baime. Kai kurie suaugę žmonės tebenešioja savyje perdėtą autoriteto baimę, greičiausiai, įsigytą tironiškoj tėvų aplinkoj. Tam, kuris bijo savo tėvo ir jaučiasi kaltas dėl kiekvieno pajudėjimo, ir dangaus Tėvas atrodo rūsti, baudžianti būtybė. Tokia nuotaika neveda prie religinio subrendimo. Tik pragaro baimė ar dirbtinai sukeltais kaltės jausmais paremta religija pasilieka primityviai grubi. Aname padavime šventasis, paklaustas, ką jis darysiąs su sklidinu kibiru vandens ir su degančiu fakelu, atsakė: "Užgesinsiu pragaro ugnį ir sudeginsiu visas rojaus pilis, tada pažiūrėsiu, kas Dievą mylės”. Iš tiesų, subrendęs krikščionis nerymo nei ant bausmės, nei ant užmokesčio vilionių, bet ant Dievo meilės.

     Nebetikėti į apsaugos Dievą, į Dievą, paverstą motinos ar tėvo pakaitalu. Kai vaikas išsigąsta aplinkoje sutiktų kliūčių, jis verkdamas ir šaukdamas bėga į tėvų glėbį. Ten jis randa apsaugą ir paguodą. Toks vaiko elgesys yra visiškai normalus, bet negalima laikyti normaliu tokio suaugusio vyro elgesio. Psichologija tokį reiškinį vadina regresija. Ir krikščionys, bandą slėptis nuo gyvenimo grumtynių Kristaus užnugary ar po Marijos sijonu, elgiasi infantališkai, regresyviai. Tokie krikščionys ir taip suprasta krikščionybė patraukia į save tik psichologiškai nesubrendusius, atsakomybės ir iniciatyvos bijančius individus. Bet, mamos glėbio nepalikęs, argi išsiauginsi dvasinius muskulus?

     Nebetikėti į vaikų darželio Dievą. "Aš stengiausi būti geras, aš pasitikėjau Dievu, bet jis mane apvylė. Man atsitiko šis ar anas nemalonumas. Aš nepasiekiau to ar kito tikslo. Man nepasisekė tas ar anas dalykas”, skundžiasi Dievu apsivylusi būtybė. Iš tikrųjų, jei bandysime Dievą panaudoti savo patogumui, savo planams, savo tikslams, tai jis visada mus apvils. Neturėtume pamiršti, kad laisvų būtybių pasaulyje neteisybė, sielvartas, skriaudos ir kančia yra neišvengiami dalykai. Mes dažnai nesuprantame sąlygų, kuriomis apgyvendinom šią planetą. Mes norime pasaulio, kuriame, lyg gerai tvarkomame vaikų darželyje, geri veiksmai tuojau būtų atlyginami, o blogi čia pat baudžiami. Klaidinga būtų manyti, kad gero žmogaus negali ištikti tokia tragedija, iš kurios šiame pasaulyje nėra išeities. Juk krikščioniška moralė negalima be kryžiaus, prie kurio net pats Dievas buvo prikaltas. Nuosekliai galvojant, Dievo įsakymų vykdymas gali pareikalauti net asmens mirties. Pasaulyje nėra tokio sielvarto, kančios, nevilties ir tokios tragedijos, kuri būtų per brangi amžinajam Dievo pažadui.

"Tu nugalėjai, išblyškęs Galilėjieti,

Pasaulis tapo pilkas nuo tavo kvapo”.

(Swinburne)

     Graudu, kai liguistos religijos apraiškos kai kam atima gyvenimo spalvas, gyvybę, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi... Dievas jiems yra lyg negatyvi gyvenimo jėga, varžanti žmogiškosios prigimties išsiskleidimą. Su pavydu tokie krikščionys žiūri į netikinčiuosius, laisve besidžiaugiančius. Religijos vardu jie apsikrauna (ar būna apkrauti) draudimais, įstatymais, įspėjimais... Jie nedrįsta būti tokiais, kokiais turėtų būti — džiaugtis aplinkos grožiu, išsitiesti visu pilnumu ir siekti žmogiškų bei dieviškų vertybių. Be Bažnyčios leidimo jie nedrįsta net iš vietos pajudėti. Jie neturi progos žavėtis, mylėti ir be žodžių ilgesy garbinti tą, kuris yra pats spindesys, grožis, meilė... Iš tiesų, jų pasaulis toks pilkas, bet tik ne nuo Galilėjiečio kvapo. Jų krikščionybė bekraujė, nes greičiausiai ir jų žmogiškumas bekraujis. Gal būt, dėl to jie ir pasekė fariziejišką, bedžiaugsmę religijos formą. Tokie žmonės vos-ne-vos didžių pastangų dėka pasilieka lojalūs savo religijai.

     Liguistos krikščionybės apraiškų sąrašą būtų galima dar tęsti. Vienok iliustracijai pakaks suminėtų infantiliškos religijos bruožų. Tačiau šioje vietoje tenka priminti, kad, keičiant vaikišką religiją suaugusia, reikia turėti kantrybės žmogaus brendimo tempui. Per anksti ar per staiga numetus vaiko drabužėlius, gali pasilikti plikas arba labai nejaukiai pasijusti, kai suaugusio drabužiai (galvosena ir elgsena) pasirodys per dideli. Taip dažnai atsitinka su tais, kurie yra linkę atmesti visa, kas sena, o priimti tai, kas sensacingai nauja. Užuot tapę pažangiais atsinaujintojais, jie tampa atžangiais primityviaisiais. Tai pačiai kategorijai priklauso ir tie, kurie tebegyvena reformacijos laikų katalikybe. Abiems reikalingas intelektualinis atvirumas, vedąs į brandesnį krikščionybės supratimą.

2. PILNIAU TIKĖTI!

     Pilnesnis tikėjimas, kaip ir aplamai tikėjimo sąvoka, apima visą žmogų: jo mąstyseną, jautimą ir elgesį. Šiame poskyryje apsiribojame tik intelektualiniu krikščionybės aspektu. Moralinės jo apraiškos bus nagrinėjamos antroje šio straipsnio dalyje. Gilesniam ir grynesniam krikščionybės supra-timui reikalingi gamtos ir patį žmogų tyrinėjantys mokslai. Šių mokslų kritiška laikysena tikrovės atžvilgiu pasitarnauja ir teologijai. Šiandien, ačiū Dievui, griežtieji mokslai ir teologija pasidarė daug kuklesni, negu jie buvo praeitais šimtmečiais. Mokslas pripažįsta savų metodų, paremtų matavimais, ribas. Jis išmoko nepervertinti mokslinių spėjimų, nepalaikyti hipotezių teorijomis ar dėsniais. Antra vertus, ir teologija, toji krikščioniškosios minties gilintoja, įgudo tikėjimui priklausančius dalykus atskirti nuo socialinių bei kultūrinių formų ir mokslo teorijų. Ji neplaka dieviškųjų elementų su žmogiškaisiais, brangaus vyno su dūžtančiomis taurėmis, esmės su pripuolamybėmis.

     Pavyzdžiui, Freudas, remdamasis 19 amž. fizikos mokslų teorijomis, sukūrė deterministinę žmogaus psichės interpretaciją. Jis aiškino, kad žmogaus veiksmai yra pasąmonės veiksnių apsprendžiami. Taigi žmogus laisvos valios, jo supratimu, neturįs. Jei tas pats Freudas savo teorijas formuluotų šiandien, vargu ar jis laikytųsi deterministinės žmogiškųjų veiksmų hipotezės. Šiandien, galima sakyti, materijos apraiškų mokslinis aiškinimas '“sudvasėjo” (pvz. Heisenbergo neapibrėžtinumo dėsnis). Vis dažniau ir dažniau pasigirsta nuomonių, kad tikrovės prigimtis esanti ne medžiaginė, bet psichinė - dvasinė. Patirtinė tikrovė tik laikinai ir pripuolamai priėmusi materijos formas. Šių teorijų paskatintas, Teilhard de Chardin ir bandė formuluoti naują tikrovės viziją, geriau atitinkančią apreiškimo dvasią, negu tomistinės filosofijos sistema. Jam visatos tapsme evoliucijai kryptį duoda ne medžiaga, bet dvasia. Jo vizijoje, pasinaudojant evoliucine prielaida, prasmingai nušviečiama žmogaus paskirtis ir misija žemėje. Jo vizija padeda geriau įžvelgti Dievo veikimą gamtoje ir kultūroje. Tik gaila, kad, užuot bandžius teilhardinės vizijos pagrindinį principą geriau suprasti, stengiamasi taip reikalingą filosofinės sistemos pastatą scholastiniais kūjais sutrupinti. Bažnyčia anaiptol Teilhardo vizijos nepasmerkė. Atrodo, kad jai lyg ir netiesioginiai pritaria. "Žmonija nuo palyginti statinės tikrovės sampratos pereina į daugiau dinaminę ir evoliucinę” (II Vat. dok. I, 173).

     Pagaliau ateities žmogus be pastovaus savosios būties pagrindo vargu ar pakels aplinkos ir žmogaus keitimosi greitį, nerasdamas toje kaitoje pastovios linijos, vedančios į vieną prasmingą tašką. Jam vis labiau aiškės gąsdinantis materijos ir žemės reliatyvumas. Nors žmogaus gyvenimas ir ilgėtų, bet vis tiek jis atrodys jam šiurpulingai trumpas, palyginus su besiplečiančiais laiko ir erdvės horizontais. Beintensyvejanti žmogaus sąmonė vis labiau jį plėš nuo gamtos, padarydama jį dar vienišesniu. Mirties klausimas taip pat darysis vis aštresnis. Į gamtą primityvia forma ateities žmogus sugrįžti nebegalės ir vargu ar laikinumo jausmą beįstengs paneigti dirbtiniais rojais. Jam teliks arba susirasti žmogiškos egzistencijos prasmės šaltinį, arba klebenti "bepročių” ligoninės duris. Kai kurie galvoja, kad jau dabar tarp protinės sveikatos klinikose besigydančių neurotikų 20% priklauso gyvenimo beprasmybės ir egzistencinės tuštumos sukeltai neurozei. Galima spėti, kad ateities žmonijai apreikštosios religijos svarba ne menkės, bet augs. Žinoma, ši religija bus pasiekusi brandžias teologines aukštumas. Ji turės apaštaline liepsna degantį, gelmine kūryba apdovanotą krikščionišką branduolį. Tačiau ir dabarties laikai prašosi teologiškai gilių, kritiškai vientisų, neturinčių "gatavų” atsakymų ir pranašiška dvasia apdovanotų krikščionių šviesuolių.

     Katekizminė krikščionybės era šį kraštą nesugrąžinamai apleido. Įžengėm į aukštesnį religinio pasiruošimo laipsnį, reikalaujantį iš krikščionių šviesuolių gilesnio teologinio supratimo. Kitokiu atveju krikščioniškasis inteligento susipratimas neišlaikytų pusiausvyros su jo profesiniu pasiruošimu. Šiandien teologija, beaiškindama apreikštąsias tiesas pagal naujas filosofines kategorijas, darosi intriguojančiai patraukli. Be to, naujos gyvenimo problemos laukia krikščioniškos interpretacijos, o senieji klausimai naujo aiškinimo. Pasaulio gyventojų pasiskirstymas, gimimų kontrolė, seksualinė etika, karo moralė, teisingesnis turtų padalinimas, privatinės nuosavybės apribojimas — tai vis klausimai, kurie reikalauja krikščioniškos interpretacijos. Jeigu mes nusigręšime nuo besiformuojančių naujų gyvenimo pavidalų, tai ir pasaulis nuo mūsų nusigręš. Pasiliksime išblėsusią, savo paskirties neatlikusia žemės druska.

     Tačiau teologinį - filosofinį apsišvietimą galima įsigyti tik skaityba, brandžiom paskaitom, rimtom diskusijom. Šie dalykai ir turėtų užimti bent dalį mūsų kultūrinių organizacijų susirinkimų. Ką skaityba reiškia žmogui, dr. Girnius savo knygoje "Idealas ir laikas” labai tiksliai nusako: "Tik mąstąs žmogus gali būti šviesus ir tik skaitąs žmogus gali išaugti ir išlikti mąstančiu žmogumi” (145p.). Be skaitybos virstame diplomuotais analfabetais. Neskaitąs žmogus nepajėgs bendrųjų ideologinių principų išplėsti į sąmoningą pasaulėžiūrą. Jis liks pasaulėžiūriniu tamsuoliu, katekizminiu krikščioniu, lėkštu, be dvasinio nerimo, surambėjusiu nuobodžiautoju. Skaityba, šiuo atveju teologinė, išplės religinius interesus, įžiebs mintijimo ugnį, uždegs tiesos troškulį. Tiesa, šalia teoretinių interesų turi eiti ir praktinis krikščionybės liudijimas.

     Atvirumas laiko dvasiai ir meilė tiesai reikalauja kritiško vientisumo protavime. Kad nenuskęstume faktų jūroje, privalu juos atitinkamai atrinkti. Kad būtume pajėgūs greitam ir aiškiam moralinių klausimų sprendimui žaibišku tempu besikeičiančioj aplinkoj, būtina pasilaikyti praeityje sudarytą vertybių ir minčių struktūrą. Jei paniekintume praeitį, paniekintume ir žmonijos ar individo gyvenime sukauptus žmoniškumo lobius. Anaiptol tai dar nereiškia, kad mes privalome tapti praeities vergais. Žemės dievų Panteone reikėtų rezervuoti vietą tam, kuris pasiryžęs nepasidaryti nei praeities, nei ateities vergu; kuris nesiduoda apgaunamas tų, kurie žada rojų ateity, bet neša mirty dabarty; kuris nepasiduoda amžinos taikos, amžinos meilės ir amžinos teisybės žemėje iliuzijom. "Aš nepažadu savo proto nei vienam dalykui, nei vienam žmogui, išskyrus Jėzui Kristui”, sako Jacques Ellul, Bordeaux universiteto teisių ir socialinės istorijos profesorius.

     Būtų taip pat netikslu ieškoti "gatavų” atsakymų į socialinius, politinius, ūkinius, dvasinius ir net religinius klausimus. Dievas Kristuje užduoda mums klausimus apie mus pačius, mūsų politiką, mūsų ūkį ir t. t. Vienok atsakymo į tuos klausimus jis nepateikia. Pats krikščionis privalo juos surasti. Kad sugebėtume tai padaryti, reikia griebtis sugretinimo principo. Tam tikslui visų pirma yra būtinas galimai gilesnis ir tikslesnis sociologinis - psichologinis gyvenamosios aplinkos (laikotarpio) pažinimas, panaudojant tinkamus tyrinėjimo metodus. Gauti rezultatai, nors būtų nemalonūs ir nepatogūs, neturi būti keičiami. Juk tik laikydamiesi visiškos realybės, žinosime, kur esame, ką darome ir kokios veikimo alternatyvos mums lieka atviros. Antroji sugretinimo principo dalis reikalauja, kaip jau buvo anksčiau minėta, Šv. Rašto pažinimo ir teologinio supratimo. Dieviškame apreiškime atrasime veikimo principus ir gaires, bet ne konkrečių, paskirų problemų sprendimą. Tada, sugretinę dvi tikrovės: idealą Šv. Rašte ir mūsų aplinkos realybę — žmogų, koks jis yra, su žmogumi, koks jis privalo būti, surasime praktišką sprendimą. Palyginus Dievo poziciją su žmogaus konkrečia padėtimi, paaiškės ir veikimo kryptis.

     Krikščioniškoji bendruomenė, neugdanti pranašiška dvasia apdovanotų vadų, save pasmerkia mirčiai. Pranašu vadiname tą, kuris junta istorijos pulsą, supranta jos prasmę ir atspėja jos kryptį. Pranašas moka skaityti laiko ženklus ir iš pumpurų atpažįsta žiedus. Pranašas skiria laiko "dvasias”, palikdamas mirusius mirusiems ir rūpindamasis tik gyvaisiais. Jis regi ne tik dabarties šešėlius, bet ir ateities spindulius; ne tik dabarties klaidas, bet ir ateities galimybes. Kiekvienas krikščionis šviesuolis gali tapti tokiu pranašu. Jo pareiga būtų pastebėti dalykus, kuriuos kiti dar nelaiko reikšmingais. Jis privalėtų atpažinti sunkenybes dar jų raidos stadijoje; pajusti žmonių nerimą, sielvartą ir siekius, kol jie dar ramiai teka gyvenimo podirvy, kol dar neišsiveržė visa naikinančios lavos pavidalu. Kai žmonių jausmai ir problemos pasiekia dramatiškas proporcijas, nebeverta staugti su vilkais. Kai aistros sukyla, teisingas sprendimas jau nebeįmanomas. Tada jau nebereikalingi ir "ar aš nesakiau” balsai. Tada krikščionis privalo nutilti, melstis ir atgailauti už visus.

(Bus daugiau)