SUSIDOMĖJIMAS KRAŠTOTYRA AUGA

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Neretai išeivijos lietuvių tarpe, ar tai viešuose susirinkimuose, ar privačiuose pokalbiuose, o dar dažniau mintyse, iškyla neramus klausimas: "O kažin kaip ten su tėvynėje augusio jaunimo lietuviškumu? Ar komunistinėje dvasioje ir visų sovietijos respublikų bendravimo idėjoje jis neprarado meilės savo tėvynei, ar tebesididžiuoja savo lietuviška kilme ir tauta?" Žinoma, atsakymą į tokius klausimus tebūtų galima rasti, tik laisvai ir artimai pabendravus su tenykščiu jaunimu, o kol tai neįmanoma, belieka tik spėlioti. Plačiau paskaičius okupuotos Lietuvos spaudą, į akis krinta nepaprastas jaunimo susidomėjimas įvairiais kraštotyros aspektais. Studentai, moksleiviai, dirbantis jaunimas, mokytojai ir kiti inteligentai vasaros atostogas praleidžia, važinėdami po kraštą, rinkdami tautosaką, besidomėdami liaudies menu, vietovių istorija ir t. t. Kraštotyros įkarščiu yra užsikrėtusi visa Lietuva ir net kolūkiuose dygsta muziejėliai, sudaromi įvairūs kraštotyrininkų rateliai, ruošiamos ekspedicijos į aplinkines vietoves.

     Galima lengvai suprasti, kad tas susidomėjimas liaudies kūrybos lobiais nėra vykdomas okupanto parėdymu, nes pavergėjui daug svarbiau užgniaužti kiekvieną tėvynės meilės kibirkštėlę, o ne jas labiau įpūsti. Tad kodėl tas nepaprastas susidomėjimas krašto praeitimi, ypač jaunimo tarpe, kuris jau gimęs ir augęs komunistų valdžioje ir laisvos tėvynės nebeprisimena? Atrodo, kad šiandieniniam lietuviui jaunuoliui būtinai reikia pasisemti stiprybės iš tautos praeities, pažinti ją ir pamilti. Tarytum anais Basanavičiaus ir Kudirkos laikais, kada jaunimo dvasią žadino ir kėlė garbingos Lietuvos istorijos ir turtingos tautosakos lobynas, šių dienų okupuotos Lietuvos jaunuolis vėl ieško, gal net pats to gerai nejausdamas, savo tapatybės tuose pačiuose šaltiniuose.

     Gal būt, geriausiai tą ieškojimą ir jo rezultatus paryškina Norberto Vėliaus straipsnis "Visa Lietuva" "Jaunimo Gretų" Nr. 12 (1970). Štai kelios ištraukėlės:

...Tik savaitę mūsų kraštotyrininkų ekspedicija pabuvo Zervynuose, bet šį kaimą su žaliais pušynais ir nešiojamomis smėlio kopomis, su draugiškais žmonėmis ir skardžiu kerdžiaus ragu vaiskiais vasaros rytais mes pamilome kaip savo gimines.

     ...Nesinori palikti krašto, kur žmonės taip sunkiai pelnėsi duonos kąsnį, tačiau išmoko mylėti ir branginti kiekvieną žemės pėdą.

     ...Visi šie žmonės skaudžiai pergyveno net du pasaulinius karus, visi neteko tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Visi matė daug skurdo ir vargo, buvo ujami ir skriaudžiami. Ne vieno širdis, kaip ir veidas, išvagota giliomis rėvomis. Tačiau visi šie žmonės paprastai, be skambių frazių, myli žemę, kur gimė ir užaugo. Myliu ir aš juos. Mano svajonių žemė — visa Lietuva su dainom ir raudom, su padavimais ir pasakomis, su turtinga istorija ir šiandiena. Nėra joje bevardžių kalnų ir klonių, laukų ir raistų, nėra piliakalnių be padavimų, kaimų — be istorijos, o žmonių — be talento.

JEI NEGALI NUGALĖTI — SUSIDRAUGAUK

     Daugiau kaip prieš 120 m. K. Marksas pavadino Romos popiežių pirmuoju atstovu tų "senosios Europos" reakcingiausių jėgų, kurios susivienijo "komunizmo šmėklos šventajam piudymui", kitaip kalbant, Vatikanas ir visas katalikiškasis pasaulis buvo be jokių rezervų vadinamas didžiausiu komunizmo priešu. Tačiau dešimtmečiams bėgant, tas priešas vis dėlto pasirodė neįveikiamas, o, revoliucijos aršumui praslinkus ir dar vėliau mirus Stalinui, pats komunizmas turėjo pripažinti, kad Katalikų Bažnyčios dienos visgi nėra suskaitytos ir krikščionybės sąjūdis kaskart stipriau reiškiasi tiek pačioje Rusijoje, tiek okupuotuose kraštuose.

     Dialogo, ar bent tam tikrų paliaubų, tarp katalikybės ir komunizmo svarbą pabrėžė tarptautinis komunistų ir darbininkų partijų atstovų pasitarimas Maskvoje 1969 m. Komunistinis pasaulis pripažįsta, kad dabar toks dialogas darosi vis prieinamesnis, nes, jo nuomone, Katalikų Bažnyčios pažiūros į komunizmą yra smarkiai pakitę popiežių Jono XXIII, Pauliaus VI-jo ir II-jo Vatikano suvažiavimo įtakoje. Tokiu atveju ir komunizmui lengviau pateisinti norą užmegzti glaudesnius ryšius su Bažnyčia. Tik neprisipažįstama, kad ne Bažnyčios pažiūros į komunizmą pasikeitusios, bet komunizmo vadai, negalėdami paneigti Bažnyčios egzistencijos ar ją nugalėti, atsargiai pradeda ieškoti draugystės.

     Šios mintys iškyla, perskaičius doc. Jokūbo Minkevičiaus straipsnį "Vatikanas ir antikomunizmas" (Tiesa, Nr. 44, 1971 m.), kuriame išsamiai recenzuojama to paties vardo V. Niunkos knyga ("Mintis" Vilnius, 1970 m.). Knygoje nagrinėjama šiandieninė Vatikano pozicija komunizmo atžvilgiu ir tuo pačiu, nors ne taip tiesioginiai, draugiškesnės komunizmo pažiūros į Katalikų Bažnyčią.

IŠDRĮSO VARTOTI TIK LIETUVIŲ KALBA

     Po ilgo delsimo ir atidėliojimo, šių metų pradžioje buvo išspausdintas M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus, esančio Druskininkuose, katalogas. Tačiau net ir taip ilgai ruoštas leidinys, pasak Literatūros ir Meno Nr. 4 (1971), yra labai netobulas, vertas priekaištų ir papeikimo, ypač už tai, kad yra išspausdintas tik lietuvių kalba. Druskininkuose ir kituose Lietuvos kurortuose vasaros metu suplaukia tūkstančiai turistų iš Rusijos, todėl rusų kalba visuose spaudiniuose yra būtina.

RENKAMAS KOMP. J. STROLIOS PALIKIMAS

     Joniškyje ir kitose Lietuvos vietose surasti kompozitoriaus J. Strolios dokumentai — rankraščiai, gaidų sąsiuviniai, jo surinktos ir užrašytos liaudies dainos. Visa ši medžiaga perduota Valstybiniam archyvui. Minėtas archyvas viešai kreipėsi į visus lietuvius, ieškodamas dar daugiau medžiagos apie J. Strolią (laiškų, rankraščių, nuotraukų ir kt.).

(Literatūra ir Menas Nr. 2, 1971 m.)