JUOZAS PRUNSKIS
Taikliai aptardamas lietuvybės kūrėjus, J. Ambrazevičius savo knygoje apie Lietuvos rašytojus pasakoja, kaip Gabrielė Petkevičiūtė savo draugei, kuri ėmė tvirtinti, kad ponai turį vienus sentėvius, o "chlopai" kitus — kirto į ausį.
Kadangi moters smūgis tikriausiai negalėjo būti stiprus, tai gal net nėra ko labai protestuoti prieš tą "smurtą", gi Petkevičiūtės tokį didelį socialinį jautrumą net reikia pagirti.
Socialinis jautrumas ypač reikalingas mūsų laikais. Religija visada siejasi su labdara. Ir Lietuvoje elgetos glausdavosi ne prie didžiųjų bankų ar stambiųjų įmonių ir krautuvių, kur vaikščioja turtingieji, o elgetų eilės rikiuodavos prie bažnyčių, kur būdavo religija gaivinamų geraširdžių žmonių eilės.
Labdara yra labai geras dalykas, kaip parama artimui varge ir kaip visuomenę auklėjanti priemonė pamatyti vargo išspaustą, gal dar net pro blakstienas nepersisvėrusią, ašarą.
Tačiau labdara yra per siaura platesniu, visuotiniu mastu išspręsti vargo ir skurdo problemas. Daug yra padariusi valstybė, įvesdama socialinį draudimą, nemokamą neturtingųjų ir senelių gydymą, kompensaciją nedarbo atvejais, pensijas senatvėje ir t. t.
Tačiau socialinės gerovės kūrimas reikalingas dar didesnės spartos, ryžtingesnių priemonių ir net globalinio masto, išplečiant turtingų ir industrijoje bei ūkyje pažangių kraštų talką atsilikusiems, kaip tai ryškiai pabrėžia paskutiniosios Jono XXIII ir Pauliaus VI enciklikos.
SOCIALINĖS GEROVĖS ŠAUKLYS
Ypatingai ryžtingas krikščioniškos socialinės minties kėlėjas yra Olindos ir Recife arkivyskupas Dom Helder Camara, pats iš vyskupiškųjų rūmų perėjęs gyventi į Brazilijos skurdžių rajoną. Jis dar 1966 m. Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje Argentinoje išėjo su šūkiu, kad turi būti pagerintas valstiečių gyvenimas, šalinant vadinamąjį "vidaus kolonializmą". Jis kalbėjo: "Koksai gi bus krikščionybės likimas, jeigu žmonės nubus ir pajus, kad jie yra apleisti galingųjų ir turtingųjų... Problemą išspręs ne pašalpa, o teisingumo įgyvendinimas, ir tai plačiu pasauliniu mastu".
Tas pats dabarties socialinių reformų šauklys arkivyskupas Camara, 1968 m. pakviestas su paskaita į Paryžių, priminė, kad Pietų Amerika išgyvena priešrevoliucinį klimatą, kad daugelis Pietų Amerikos kaimiečių yra parijų padėtyje, atstumti nuo žemės, kurią jie dirba. Ir jis klausė: "O ką gi mes darome? Ar mes prabilome garsiai ir aiškiai į didžiuosius žemvaldžius, į valdžios ir turto žmones? O gal mes tik užmerkiame akis ir padedame jiems miegoti ramia sąžine, prisidengiant aukų skraiste mūsų bažnyčioms ir mūsų socialiniams užmojams?... Ar mūsų pasyvioji krikščionybės atmaina neatstūmė minių? O krikščionybė gi turi reikštis savo teisingumo ir brolybės reikalavimais, drauge su savo amžinojo atpirkimo evangelija".
Priminęs, kad dėl neteisybių negalime kaltinti Dievo, nes tas problemas mes patys įpareigoti išspręsti, arkiv. Camara ryžtingai perspėja: "Politika negali toliau pasilikti tik išlaikymu privilegijuotųjų klasės, kuri užblokuoja pagrindines reformas, suka jas savų tikslų kryptimi ar palieka jas dūlėti popieriuose".
MEILĖ VARGO ŽMOGUI IR KRIKŠČIONIŠKOJI REVOLIUCIJA
Arkiv. Camara nėra vienintelis balsas, šaukiąs Pietų Amerikos socialiniuose tyruose. Štai pvz. Peru sostinės Limos kardinolas L. Ricketts, dar 1966 m. pakviestas su paskaita į Notre Dame universitetą, pažymėjo, kad jeigu mes parodysime pakankamai meilės vargo žmogui, laukiama socialinė revoliucija bus krikščioniška. Ir radikaliems socialiniams pagerinimams mes neturime būti stabdys, o energingas akstinas. Grupė Peru valstybės katalikų kunigų, 1968 m. suvažiavę į sostinę Limą, paskelbė deklaraciją, kuria atkreipia dėmesį, kad Peru valstybėje 1,026 didieji žemės valdytojai, kurie tesudaro tik 0.1 procento gyventojų, valdo 11,653,958 hektarus žemės, kas sudaro 60.9 procentų visos Perų dirbamos žemės. Vidutiniškai Peru valstybėje išeina, kad vienas žemės didvaldis turi tiek plotų, kiek 7,000 mažažemių. Dėl to ta kunigų grupė kėlė žemės reformos reikalą ir net skatino:
"Rimtai žiūrėkime į pareigą pasakyti mūsų žmonėms tiesą: jie negali priimti Komunijos ar vesti tikrą krikščionišką gyvenimą, jeigu jie nusuka nuo algų, jeigu jie vengia mokesčius mokėti, jeigu jie pavergia vietinius, jeigu jie su savo tarnais elgiasi nežmoniškai ar spindi prabangoje šiame neturto pasaulyje... Mes atidengiame karą neturtui. Mes einame į kovą prieš išnaudojančią priespaudą. Antrojo Peru nepriklausomybės karo uždavinys, yra išvaduoti Dievo vaikus iš vergijos, ir jokiam sektantizmui čia nėra vietos".
ŽEMĖS IR MIESTŲ REFORMOS
Po Tarptautinio kongreso Bogotoje, Kolumbijoje, į Medelliną susirinkę daugiau kaip 900 Lotynų Amerikos kunigų paskelbė deklaraciją, kurioje atkreipia dėmesį, kad Pietų Amerikoje yra vietų, kur žmonės kasdien tegauna maisto tarp 1,500 ir 2,000 kalorijų, kai tuo tarpu normaliai žmogui reikia tarp 2,800 ir 3,000 kalorijų. Daugelyje Pietų Amerikos kraštų vidutinis metinis žmogaus uždarbis tėra apie 300 dolerių. Daugely vietų žmonių neraštingumas siekia 50 procentų. Žmonės prislėgti alkio, tamsumo, nedarbo. Dėl to tie kunigai pareiškia, jog negalima pasmerkti šių prislėgtų žmonių, jeigu, ieškodami išsilaisvinti iš šio skurdo, jie imasi radikalesnių priemonių.
Tais pat 1968 m. buvo sušauktas Kolumbijos kunigų suvažiavimas Golkondoje. Čia priimtoje rezoliucijoje jie iškėlė žemės bei miestų reformos ir pramonės gamybos plėtimo reikalavimus. Tvirtai pasisakė už kovą prieš alkį ir neturtą, prieš neraštingumą ir skurdą, prieš kūdikių mirtingumą, prieš pajamų nelygybę; visa tai ugdo socialinę įtampą ir yra prievartos veiksmų daigas. Stipriai pasisakydami už socialinę krikščionybę, jie kėlė balsą prieš susirišimą su vyriausybėmis, kurios toleruoja tokias neteisybes, ir reiškė solidarumą su tais, kurie ryžtasi minėtas negeroves šalinti. Vieton militarinių biudžetų ugdymo, jie kėlė reikalą kreipti daugiau dėmesio į kultūrinę ir socialinę žmonių gerovę.
Socialinis jausmas ten tiek ima augti, kad net 300 Brazilijos kunigų, 1967 m. susirinkę bendron konferencijon, savo deklaracijoje ryžosi pasiūlyti bažnyčias ir koplyčias, be kulto, dar ir liaudies mokymo ir studijų reikalui.
Aštuoniasdešimt Bolivijos kunigų 1968 m. parašė savo vyskupams laišką, skatindami nebijoti neturtingų bažnyčių, kad tik daugiau jėgų ir lėšų būtų skiriama socialinei gerovei ugdyti. Prašė leisti kunigams gyventi savo vargo brolių tarpe, jeigu tik jie pareiškia tokį pageidavimą. Skatino atsisakyti visų Bažnyčios privilegijų, įsijungiant į bendros gerovės kūrimą.
PRIVILEGIJUOTA PRABANGA IR MINIŲ SKURDAS
Antroje visuotinėje Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje 1968 m. buvo pasidžiaugta, kad gerai organizuojamos darbo unijos sėkmingai padeda eiti prie lygesnių ir didesnių pajamų ir prie darbo žmonių gerovės. Apgailestauta, kad Pietų Amerikoje infliacija sudaro socialinio netikrumo pavojų. Pasisakyta prieš tą padėtį, kad daugumo žmonių gyvenimo lygis labai žemas, kai tuo tarpu kokie 2-3 procentai gyventojų dienas leidžia privilegijuotoj prabangoj. Ypač kaimo žmonėms stinga reikiamo maisto, jų butai menki, jie neturi galimybių dalyvauti nei socialinėj pažangoj, nei politiniame gyvenime. Kai kuriuose kraštuose pradėta žemės ūkio mechanizacija ir žemės reforma, bet tai vyksta labai lėtai.
Vyskupai atkreipia dėmesį, kad krašto socialinė sąmonė bręsta, jaunimo pažiūros keičiasi, revoliucinė dvasia auga, ir reikia dėti visas pastangas, kad socialinės gerovės būtų ryžtingai siekiama taikiomis, o ne grubiomis, prievartos priemonėmis.
Čia vis daugiausia atkreipėme dėmesį į krikščioniškosios socialinės sąmonės brendimą Pietų Amerikoje. Ten kontrastai tarp privilegijuotos prabangos ir masinio juodo skurdo yra didesni ir ryškesni, ir tai buvo paskatas patiems katalikams daugiau susiinteresuoti socialinės pažangos reikalu ir jos siekimo priemonėmis. Iškeliami ten svarbūs visuotinės gerovės principai ir labai ryžtingai pasisakoma už teisingumo ir žmoniško gyvenimo standarto įgyvendinimą. Socialiniu klausimu besidomintieji turėtų susipažinti su Perų vyskupų komisijos, sudarytos socialinei akcijai vystyti, išleistų dokumentų rinkiniu apie socialinės krikščionybės reiškimąsi Lotynų Amerikoje. Tą dokumentų rinkinį į anglų kalbą yra išvertęs John Drury ir jį išleido Maryknoll misijų bendrija (Maryknoll, New York, 247 psl.) pavadinimu "Between Honesty and Hope".
SOCIALINĖ KRIKŠČIONYBĖ, KOMUNIZMAS IR KAPITALIZMAS
Katalikų socialinė doktrina pažangi, ir mes visi į ją turime kreipti daugiau dėmesio. Tai mūsų dienų spirginantis reikalavimas. Nebepasitenkindami vien labdara, katalikai kelia reikalą socialinį teisingumą įgyvendinti valstybiniu ir globaliniu mastu, įpareigojant valstybes, bet neužmušant nė privačios iniciatyvos, priverčiant valstybę budėti socialinio teisingumo ugdyme, bet nepadarant jos monopoliniu visiems darbdaviu, kaip tai yra komunistiniuose kraštuose. Katalikai pasisako už organizuotas darbo žmonių pastangas ginti savo socialinės gerovės reikalus unijose, bet saugo tų unijų laisvę ir priešinasi jų pavertimui įrankiu totalistinės valstybės, virtusios monopoliniu darbdaviu, kaip tai yra komunistiniuose kraštuose. Katalikai pasisako už gamybos priemonių tarnavimą viso krašto gerovei, bet prieš jų pavergimą kontrolėn valdančiųjų klikos, kaip tai yra komunistų kraštuose.
Katalikai žino, kad socialinei gerovei siekti labai svarbi žodžio, spaudos, radijo, televizijos laisvė su teise kritikuoti ir pačios valstybės netikslius ir neteisingus žygius. Komunistų gi santvarkoje, visą spaudą, radiją, televiziją ir kitas susižinojimo priemones perimant valstybės kontrolėn, faktinai jos perimamos išimtinon valdančio režimo ir partinės diktatūros kontrolėn ir tarnybon.
Katalikų socialinė doktrina yra pažangi ir ji stoja tiek prieš pliko kapitalizmo siaurumus, tiek ir prieš diktatūrinę komunizmo prievartą.
