Eilėraščiai

ERDVĖ IR LAIKAS

Srovė ir laikas,

narvo pinučiai,
už kurių siela,
užburtoji karalaitė,
verpia, verpia,
šalia langų akių
(vienintelių plyšių,
pro kuriuos liūdėdama
pasirodo).

Erdvė ir laikas,
narvo pinučiai:
tuoj jūs sulūšite!
Ir gal labai greit, nes
kiekviena valanda ir akimirka
juos didina. Ir aukso paukštė
tykoja skylės, kad ištiestų sparnus!

Karalaitė, gudruolė,
apsimeta verpianti ir laukia,
ligi nuluš vienas virbas...
Tuo gi tarpu tolimoms
žvaigždėms sako: “Draugės,
 man ištieskite šviesos
lipynes virš bedugnės...”

Ir blankios žvaigždės
jai atsako: “Palauk,
sesele, palauk
ir būk pasiruošusi,
mes tuoj ištiesime lipynes”.

* *

TOMUI KEMPIEČIUI

         Sicut nubes, quasi naves,    
         velut umbrae...

Jau daugel metų, kaip ieškau dykumų,
jau daugel metų, kaip gyvenu nuliūdęs,
jau daugel metu, kaip sergu
dėl tavo parašytos knygos.

O Kempi, prieš tai mėgau
šviesą, lygumas, jūrą;
bet tu pasakei, kad visa baigiasi,
kad visa miršta, kad visa tuštybė!

Pirma, įgeidžių blaškomas,
bučiuodavau viliojančias lūpas,
auksines garbanas, dideles akis,
užmiršdamas, kad jos nuvysta.

Bet kaip teigia rimti daktarai,
kuriuos tu, mokytojau, cituoji,
žmogus praeina, kaip laivai,
kaip debesys, kaip šešėliai.

Vengiu bet kurios žavios vietos,
jokia meilė manęs nebedžiugina,
ir su tavo knyga rankoje
vaikštau po tamsią naktį...

O Kempi, Kempi, rūstus askete,
išblyškęs askete, kiek bloga pridarei!
Jau daugel metų, kaip sergu
vien dėl tavo parašytos knygos!