A. PAŠKUS

     Praėjusį kartą kalbėjome apie bendrus povatikaninio laikotarpio iššūkius, liečiančius krikščionį šviesuolį aplamai. Tačiau lietuviškajai mažumai istorijos duota padėtis šaukiasi specifiškų uždavinių, kuriuos gali atlikti tik lietuvis šviesuolis. Vienas tokių pagrindinių laiko uždavinių yra lietuviškosios katalikybės medžio išsaugojimas šiame krašte. Bet lietuviškosios krikščionybės šaką išlaikyti gyvą konkrečiai reiškia lietuvių parapijas Amerikoje prikelti iš mirtinos ligos patalo. Liga, tiesa, sunki, bet pagijimui sąlygos nėra blogos. Tautinių bei rasinių mažumų iškilimas, etninių bei kultūrinių grupių įsipilietinimas Amerikos kultūroje, demokratinių laisvių nuotaikos Bažnyčioje, "one does his own thing" principas — tai vis tie gydantieji aplinkos veiksniai. Tad mums belieka įsigyti gero gydytojo savybes: nusimanymą, ryžtą, pasiaukojimą, taktą, drąsą ir organizuotumą. Šių dorybių pagalba visos mūsų lietuviškųjų parapijų gelbėjimo pastangos turi būti nukreiptos savęs, bendruomenės ir bažnytinės hierarchijos linkme.

     a. Mes patys turėtume aktyviau dalyvauti lietuviškose pamaldose. Pvz. Niujorke ir apylinkėse lietuviškosios bažnyčios smarkiai tuštėja. Priežasčių surasime daug: tolima kelionė, nuovargis, laiko stoka, amerikietiškos bažnyčios artumas ir t. t. Tiesa, šie faktai esamą padėtį paaiškina, bet jie mūsų neišteisina. Bet kokioje padėtyje žmogaus gyvenimas reikalauja pastangų. Jeigu gręšimės tik pavėjui, bėgsime tik į pakalnę, leisimės vadinamųjų sociologinių faktorių stumdomi, tai greitai nužmogėsime. Šioje tikrovėje kito pasirinkimo nėra — jei norime išlaikyti lietuviškas parapijas, turime tapti jų aktyviais nariais. Gamta tuštumos nemėgsta. Negi vyskupas laikys tuščią, nors ir lietuvių statytą, šventovę, kai aplink ją susispietusios mažumos neturi kur Dievo garbinti? Dalyvaudami lietuviškai atnašaujamoje mišių aukoje, ne tik atliksime šventadienio pareigą, bet patrauksime kitus ir pakelsime dvasiškių nuotaiką. Pagalvokite, kaip jaučiasi kunigas, ruošdamasis pamokslui, žinodamas, kad jo klausysis tik keliolika dūsaujančių senučių!

     b. Parapijoms reikalingi kunigai. Jie reikalingi ir lietuviškoms bendrijoms. Reikalingi kunigai, kurie kvėpuotų dabarties oru ir alsuotų abiejų kultūrų (lietuviškos ir amerikietiškos) dvasia. Bendrija, kurios jauniausias kunigas jau šeštą dešimtį peržengęs, tinka tik mirusiųjų pastoracijai. Jaunimas vargu į ją beužklys. Užtat "Darbininke" buvęs "klausimas be atsakymo" ar "atsakymas be klausimo" gal ne visai tiksliai problemą gvildeno, kai pvz. bandė surasti, kas kaltas, kad studentai ateitininkai Niujorke neturi kapeliono (dabar jau surado!). Užuot kaltininkų ieškojus, reikėtų panagrinėti esamos padėties gilesnes priežastis. Ar dabartiniai Niujorko ir apylinkių lietuviai kunigai iš tikrųjų nenori būti studentų dvasios vadais, ar gal jie supranta, kad jiems jau nebeįmanoma psichologiškai prakalbėti į jaunąją studentiją? Ar Šv. Kazimiero kolegijoje įšventintieji atsisako dirbti lietuvių parapijose, ar klebonai, o gal vyskupai, atsisako juos priimti? Pagaliau gal iš viso nėra pašaukimų į kunigystę? Betgi visiems aišku, kad be dabarties dvasioje išmokslintos, jaunos, ryžtingos, abi kultūras integruojančios kunigijos jaunoji lietuvių katalikų karta ištirps aplinkos katile. Į tokius ir kitus panašius klausimus suradus atsakymą, paaiškės ir mūsų pastangų kryptis.

     c.    Prieš dvidešimt metų vieno didoko Pensilvanijos miesto katalikų bažnyčioje kunigui pradėjus skaityti evangeliją anglų kalba, žmonės jį čia pat grubiai nutildė, sakydami, kad lenkų bažnyčioje svetimai kalbai nėra vietos. Šiandien toje pačioje bažnyčioje teaukojamos tik vienerios mišios lenkų kalba (ir tai ne kiekvieną sekmadienį). Už kelerių metų senukui klebonui išėjus į pensiją, lenkų kalba ten visai nutils. Nebeliks toje šventovėje jokio tautinio savitumo ženklo. Tai pavyzdys, kaip nereikia už parapijas kovoti. Detroito lietuvių katalikų žygiai ir pasiekti rezultatai — tai pavyzdys, kaip reikia grumtis už lietuviškų bendrijų egzistenciją. Detroitiškiai savo ryžtu, organizuotumu, drąsa ir savo teisių bei pareigų supratimu išgelbėjo lietuviškų bažnyčių likimą Detroite. Nuolatinis, bet taktiškas pasauliečių spaudimas hierarchijai šiandien yra veiksminga priemonė religinės bendruomenės savitumo išlaikymui.

     d.    Bažnyčiai demokratėjant, ir spaudos vaidmuo jos gyvenime darosi vis svarbesnis. Šiuo įrankiu ir mes turėtume daugiau pasinaudoti. Neužtenka tik lietuviškos raštijos. Kai kurie mažumų klausimai turėtų būti keliami ir amerikietiškoje spaudoje. Ačiū Dievui, šiame krašte yra laikraščių ir žurnalų, kurie nesibijo paminėti ir vyskupams nemalonių faktų. O viešajai opinijai yra jautrūs ne tik pasaulietiškosios, bet ir bažnytinės valdžios atstovai. Tad ar nereikėtų pvz. blaiviai ir faktiškai išdėstyti ateivių kunigų diskriminaciją kai kuriose vyskupijose, palyginant šių kunigų padėtį su padėtimi tų imigrantų, kurie tarnauja valdžios įstaigose? Turime specialistų, kurie galėtų surinktus duomenis sociologiškai bei psichologiškai sugrupuoti ir šio krašto bei dabarties nuotaikų rėmuose pateikti visuomenei. Pagaliau ar nevertėtų tautinių parapijų padėtį pagvildenti ne tik juridiniu, bet ir religiniu bei kultūriniu požiūriu? Kažin ar nėra pagrindo suabejoti monolitinės katalikybės teorija, teigiančia, kad tautinių mažumų bendrijos silpnina krašte krikščionybės vaidmenį? Užtat gal galėtume surinkti davinių, rodančių, kad tautinės parapijos ne tik neslopina krikščionybės Amerikoje, bet net prisideda prie jos religinio bei kultūrinio gyvastingumo.

     Anksčiau minėjome, kad kiekvienas istorinis laikotarpis mums pateikia specifinių uždavinių. Toks nebepasikartojantis uždavinys lietuviui krikščioniui Amerikoje yra religinio savitumo išlaikymas ir išskleidimas. Dabartinės mūsų kartos kurtumas istorinio momento šauksmui neša mirtį ateinančiai lietuvių kartai. Tačiau tautinės krikščionių tapatybės dar neužtenka. Dabartinis personalizmo amžius iš mūsų ypač reikalauja ir žmogiško jautrumo. Be skaidraus žmoniškumo ir gimtąja kalba Dievui siunčiamos maldos liks tik plokščias tuščiažodžiavimas.

ŽMOGIŠKASIS JAUTRUMAS

     Begimstąs naujasis humanizmas rūpestį žmogumi bando perkelti net į žmogaus definiciją. Jam visų pirma žmogus nėra protingasis gyvūnas, bet savo broliams ir istorijai atsakominga būtybė. Šalia tokios ideologinės, teoretinės atsakomybės žmogui užtinkame ir populiarų, atvirumo bei broliškos meilės šūkiais pridengtą rūpestį savo artimu. Abi šios žmogiško jautrumo formos (teoretinė ir populiarioji) verčia peržiūrėti dabarties krikščionio galvoseną ir laikyseną žmogaus ir žmonijos atžvilgiu. Savo ruožtu naujos teorijos bei madingi šūkiai reikalauja kritiškos ir sveikos analizės.

     Senasis humanizmas (tebegyvas ateistinio marksizmo forma) tvirtina, kad negalima žmogaus laisvės suderinti su tikėjimu į Dievą, kaip visatos ir žmogaus kūrėją. Religija savo prigimtimi kliudanti žmogaus politiniam ir ūkiniam išsivadavimui. Prasimanyto pomirtinio gyvenimo viltimi ji nukreipianti žmogų nuo žemiškos karalystės kūrimo. Norėdami statyti žmonėms namus, senieji humanistai visų pirma stengiasi nugriauti Dievo namus. Juk Dievo ir žmogaus namai negali stovėti vienas šalia kito. Religija ir žmogaus pažanga laisvėje esą du nesutaikomi dalykai. Asmens vertė, senojo humanisto įsitikinimu, reikalauja, kad žmogus būtų išlaisvintas nuo ano pasaulio iliuzijų bei tironijos.

     Naujasis humanizmas rodo daugiau tolerancijos religijai. Jis labiau akcentuoja žmogų, negu neigia Dievą. Greta žmogaus namų jis leidžia stovėti ir Dievo namams, jeigu tik jie tarnauja žmogaus gerovei. Šitoks humanizmas nėra nesuderinamas su krikščioniškuoju humanizmu. Užtat II Vatikano susirinkimas jo ir nesmerkia. Iš tiesų, krikščionybė naujojo humanizmo aspiracijas dar praplečia, pasiekdama galutinį žmogaus nerimo ir ilgesio šaltinį. Žemės piligrimui krikščionybė nurodė kelionės kryptį, uždavinius ir tikslą. Tikėjimas žmogui duoda naujas akis įskaityti gilesnę prasmę ir naują tiesą jį supančios tikrovės įvykiuose; tikrovės, kuri ten objektyviai yra ir laukia aiškintojo. Šv. Augustino žodžiais tariant, "kryžiaus papėdėje vienas matė mirštantį žydą, kitas įžiūrėjo atperkantį Dievą". Iš tiesų, krikščionybė žmogų ir jį gaubiančias apraiškas užlieja kita, netikinčiajam neprieinama, prasmės šviesa.

     Toks krikščioniškas humanizmas nėra naujas dalykas. Juo alsuoja visa evangelija. Bet vis toji žmogiškosios silpnybės tragiko, kad tikintieji istorijos eigoje "religinio auklėjimo apleidimu, arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, dorinio bei visuomeninio gyvenimo trukumais" labiau pridengė, negu atskleidė krikščioniškojo humanizmo veidą (II Vat. dok. I, 186). Juk niekas taip neužskleidžia žmogui Dievo, kaip žmogaus žmogui atžarumas. "Žvaigždžių šaltis neužgniaužė niekieno tikėjimo į visatos Kūrėją. Bet žmonių šaltis daugelį nubloškė abejonėn Dievu, kaip nelygstama vertybe" (J. Girnius. Idealas ir laikas, 152 p.). Užtat II Vat. susirinkimas įsakmiai pabrėžia krikščionio rūpestį žmogumi, jo nerimu, jo grumtynėmis už laisvę bei socialinę lygybę.

     Rūpestis žmogumi populiaria atvirumo forma, atrodo, neveda žmogaus į autentišką broliškumą, bet į palaipsnį žmogaus, kaip asmens, sunaikinimą. Suplokštėjimo simptomų pastebima net ateitininkų tarpe. K. Dagys pvz. nusiskundžia studentų ateitininkų sąjungoje įsigalėjusiu antiintelektualizmu. "Vietoj minties, protinio bei ideologinio išsilavinimo, dabar ieškoma atvirumo, broliškos meilės, jautrumo... Atvirumas yra mada, stipriai įsišaknijusi dabartiniame Amerikos gyvenime" (Darbininkas, 1970. VIII. 19). Betgi iš savęs nei žmogiškasis jautrumas, nei atvirumas neveda prie minties lėkštumo. Priešingai, žmogiškasis jautrumas harmoningai derinasi su protiniu gilumu ir idėjiniu susipratimu. Juk psichės gelmėse ir "smegenys", ir "širdis", protas ir jausmai, tiesa ir meilė subėga į vieną dvasios aktą, aukščiausią (ne sąvokinio) proto aktą. Prieštaravimas tarp intelektualinio gilumo ir atvirumo žmogui atsiranda tik tada, kai atvirumas apsiriboja žmogaus biologine ar psichologine sklaida. Deja, gyvenamoji aplinka, ypač scena ir ekranas, apeliuoja į psichobiologinį atvirumą žmogui. Bet biologinėj plotmėj nerasime nei asmens, nei moralinio jautrumo, nei broliškos meilės. Biologinėje žmogaus egzistencijos plotmėje susitinka ne broliai, ne jautrios širdys, bet degą kūnai; ne veidai, bet lytiniai organai. Biologinėje plotmėje "atsivėrę", išvysime ne asmenį, bet nuogą kūną, ne mintį, bet pojūčius. Tokį psichobiologinį atvirumą gana tiksliai atvaizduoja scenoje "Hair". Čia meilės, tikriau lytinių santykių, simboliai tokie nuogi, tokie įtūžę ir laukiniški, kad juose nebelieka nei romantikos, nei asmeniško pasirinkimo. Šokis, seksas, veiksmas tęsiasi, eina, nesvarbu kas juose dalyvauja: vyras, moteris, juodas, baltas, geltonas, Petras, Jonas, blogas, geras, šis ar anas individas, be jokios kultūrinės paruošos, be jokio rūpesčio pasekmėmis. Meilė, išvilkta iš individualių drabužių, nebėra meilė. Toks "meilės" atvirumas virsta kažkokiu girtu, "mistiniu" jautulingumu. Tokiame atvirume pranyksta žmogus, pasilieka tik bendras svaigulys. Scenos pastangos pasiekti nepasiekiamų dalykų, t. y. sulyginti nuogumą (nuogą kūną) su garbingumu, tiesumu, nekaltybe, taika, meile, brolybe ir altruizmu, pasilieka bergždžia iliuzija. Lytinės meilės, kalbos, grožio ir vertės polinkių pažeminimas bei suvulgarinimas meno ir tiesos vardu virsta ne atvirumu, bet žmogaus apgavyste.

     Atvirumas psichologinėje plotmėje dažnai ribojasi tik juslinių podirgių intensyvumu. Staigus spalvų keitimasis, staugiančių garsų sprogimas, orientalinės meditacijos, narkotikų sukeltos iliuzijos — tai vis pastangos pralaužti individo intymias psichines užtvaras, išsivaduoti iš vienatvės jausmo. Bet vien tik psichologinio svaigulio miglose broliškos meilės neužtiksi. Broliška meilė, o taip pat ir autentiška meilė aplamai, atsiskleidžia tik dvasinėje žmogaus egzistencijos plotmėje. Šioje žmogiškosios būties sklaidoje jau susitinka asmenys, praturtindami savo gyvenimą grožio, tiesos ir gėrio vertybėmis. Čia atvirumas žmogui išsiskleidžia skaidriu žmoniškumu. Bendrieji idealai, siekiai, rūpesčiai ir uždaviniai sukuria daug glaudesnius ir prasmingesnius broliškumo ryšius.

     Nežiūrint įvairių iškrypimų, jaunosios kartos pastangos prabilti į žmogų atvirumu, broliška meile ir moraliniu jautrumu yra skaidri prošvaistė pasikeitimų miglose. Medžiaginių vertybių, uniformų, titulų, užimamų pozicijų nuvertinimas — tai vis pirmieji žmogaus asmenybės akcentavimo žingsniai. Pilnutinio dvasinio ir kūninio žmogaus teigimas padės nuplėšti veidmainystės kaukę žmonių bendravime. Deja, pilnutinio žmogaus išsiskleidimas nėra lengvas dalykas. Plakatais ir šūkiais jis nėra pasiekiamas. Šiai sklaidai reikalinga proto bei valios pastangų ir aiškių antžmogiškų rodyklių. Užtat II Vatikano susirinkimas ir šaukia krikščionis nesišalinti, bet aktyviai dalyvauti grumtynėse už žmogų. Rūpestis žmogumi turėtų būti ir krikščionių šviesuolių pagrindinis uždavinys. Žmogiškasis jautrumas turėtų pasiekti savų organizacijų, tautos ir žmonijos narius.

     a. Rūpestis savais nariais. Mūsų veiklos amžiuje vienatvė smarkiai plečiasi. Įvairios priemonės (pvz. "jautrumo" grupės) šios "ligos" plitimui sulaikyti dar neneša tinkamų vaisių. Tačiau vienatvė, kylanti iš žmogaus nepakartojamos individualybės bei atsakomybės, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Šitokios vadinamosios egzistencinės vienatvės taku ateina nauja vaizduotė, naujos idėjos, nauji simboliai, naujos pažiūros į gyvenimą. O vienatvė, paeinanti iš beprasmiškos būties, vertybių, tikėjimo bei įsitikinimų trūkumo, iššaukia neurotinį nerimą. Nusigręžimas nuo žmonių, bandymas dėtis kitais, negu esame, šį vienatvės skausmą dar pagilina. Žmogui, kaip augalui saulė, žmonių bendrystė ir meilė yra būtina. Juk kiekvienas savo širdyje nešiojame tylų, degantį ilgesį išsiveržti iš abejingos vienatvės replių. Kiekvienas trokštame būti suprastas, pamatytas, įvertintas. Visiems yra reikalingas artimų žmonių dėmesys, paskatinimas, įvertinimas, užuojauta ir t. t. Deja, dažnai "akli" ir "užsiskleidę" prabėgame pro žmones. Mes netampame pilnais žmonėmis, jei nepraregime į žmones. Anot vokiečių filosofo Hartmanno, nematydami žmonėse jų vertės, mes patys pasiliekame skurdžioje vienatvėje. "Nežinome, pro kokius lobius kasdien praeiname; nejaučiame, ką prarandame, kas mums dingsta, ir dėl to prasukame pro šalį. Dėl to aukščiausių gyvenimo vertybių gausa tampa mumyse išeikvota. Ko mes ilgimės, mums yra duota nesuskaitomoj daugybėj žmonių širdžių, bet mes leidžiame tam viskam pražūti ir patys liekame tušti" (J. Girnius. Idealas ir laikas, 182-83 p.).

     Užtat buvęs ateitininkų federacijos vadas J. Girnius ir kviečia idėjos broliuose visų pirma regėti žmones, o ne tik organizacijos narius. Anot jo, mes telkiamės į organizaciją ne medžiaginės naudos ar pramoginio malonumo vedami, bet siekdami krikščioniško ir lietuviško auklėjimosi. O krikščioniškas auklėjimas ir auklėjimasis pražysta tik broliškos meilės šilimoje. Todėl ir šios organizacijos brolių tarpe kiekvienas turėtų surasti paguodos, suraminimo bei užuojautos. Rūpestis vienų kitais, kaip tos pačios šeimos nariais, privalo pintis bendrųjų siekių ir idealų audiny.

     b. Jautrumas lietuviškam žmogui. Norėdamas paslėpti komunistinės revoliucijos taktiką nuo vakariečių akių, Leninas kadaise taip kalbėjo: "Mes rūpestingai stengsimės Europos masių nesigąsdinti... Mes duosime joms tokių šūkių, kad, jų klausantis, seilės varvės. Mūsų šūkiai ir pažadai vakariečių mases taip apkerės, kad jų vadai nedrįs kalbėti prieš mus, idant įniršusių masių nebūtų apmėtomi akmenimis..." Šis jo pasakymas, atrodo, bus išsipildęs. Kontroliuojant spaudą ir visas komunikacijos priemones, komunistams ne tik pavyko nuslėpti tiesą, bet ir daugelio vakariečių galvose sukurti komunistinės laisvės iliuziją. Tiesa, ne visur kalbantieji prieš liaudies demokratijas" bus apmėtomi akmenimis, bet daug kur klausytojai nuo jų nusisuks. Ne vieno studento kambaryje pvz. teko matyti Amerikos prezidento paveikslą, įvilktą į nusikaltėlio drabužius, o Kinijos diktatoriaus Maocetungo portretą įdėtą į herojaus rėmus. Tokia idiotiška ignorancija žmogų sukrečia. Nenoromis kyla klausimas, kas nutiks su Amerikos demokratija, kai šio krašto universitetų "fabrikai" prigamins daug tokių "šviesuolių".

     Dabarties momentas reikalauja tikslaus leninistinių - marksistinių siekių pažinimo. Drąsi, faktiška ir blaivi informacija sužadins jautrias širdis. Apšviesta viešoji nuomonė palengvins grumtynes už žmogų rytuose. Šiam dabarties šauksmui lietuvių-amerikiečių jaunoji karta negali likti kurčia. Rūpestis žmogaus laisve šiuo momentu turi išsišakoti į rūpestį Lietuvos žmogaus laisve. Jeigu mes juo nesidomėsime, juo nesisielosime, jo pažinti nenorėsime, už jį nekalbėsime, už jo laisvę nesigrumsime, tai neatliksime mums istorijos uždėtos moralinės pareigos. Neatliksime laiko uždavinių ir tada, jeigu leisime išblėsti lietuviškai sąmonei vakaruose.

     Tautybes tirpinančio katilo filosofija pamažu traukiasi iš viešojo Amerikos gyvenimo. Atgyjanti etninė sąmonė pradeda užimti anglosaksinės kultūros monopolizuotas pozicijas. Tai dar viena personalistinio amžiaus apraiška. Ji nemoko etninių grupių savęs neapkęsti, kaip anksčiau darydavo net kunigų seminarijose ir katalikiškose kolegijose. Ji neniekina tautinių mažumų kilmės. Priešingai, personalistinė filosofija, teigdama žmogų jo konkrečioje istorinėje tikrovėje, teigia ir jo kilmę, kultūrą, tradicijas, papročius. Dievo garbinimo formas ir kalbą. Ji siekia, kad tautinių mažumų nariai, puoselėdami savo kultūrines - dvasines savybes, įsijungtų į šio krašto kūrybinį gyvenimą. Tokioms nuotaikoms esant, darosi lengviau puoselėti ir lietuviškąją sąmonę bei susipratimą. Nebėra tokio stipraus išorinio spaudimo, verčiančio mus tapti anglosaksiškais amerikiečiais, paneigiant dalį savęs. Šiandien lengviau galime pasilikti lietuviškais amerikiečiais, tokiais, kokie esame. Užtat lietuviškosios sąmonės puoselėjimas, kaip psichologinio vientisumo bei etinio jautrumo apraiška, yra vienas svarbiausių šūkių mūsų jaunajai kartai.

     c. Rūpestis Amerikos ir pasaulio žmogumi. Ekonomiškai pajėgiausio ir techniškai pažangiausio pasaulyje krašto krikščionys neprivalo likti abejingi likusiai planetos daliai. Teisingesnis turtų padalinimas, politinė ir religinė laisvė, kultūrinė nepriklausomybė pasaulio tautoms ir šio krašto rasinėms bei etninėms mažumoms turėtų būti kiekvieno inteligento rūpesčių dalis. Tačiau, norint angažuotis krašto bei pasaulio problemoms, yra būtinas bent pagrindinis tų problemų pažinimas. Bet praktikoje čia užtinkame juokingų paradoksų. Pvz. skelbiami "neklaidingi" sprendimai Vietnamo karo reikalu, nežinant net elementariausių faktų apie to karo priežastis ir eigą. Jeigu tame krašte eina tik pilietinis karas, tai bene būtų geriausia iš jo pasitraukti. Bet jeigu ten grumiasi dvi skirtingos politinės santvarkos, dvi valstybės, tada, suradus užpuoliką ir užpultąjį, privalu padėti užpultajam apsiginti. Sveikas protas mato, kad taikos šauksmai siunčiami ne aukos, bet užpuoliko adresu.

     Žmogus aplinkos įvykius pažįsta ir aiškina turimų, susidarytų kategorijų pagalba.

     Jei tos protinės kategorijos būna ideologinių emocijų per stipriai nuspalvintos, tada objektyvi tikrovės interpretacija darosi neįmanoma. Tokiu atveju faktai taikomi prie turimų prielaidų, užuot pakeitus turimas prielaidas naujų faktų šviesoje. Šis pažinimo principas bent iš dalies paaiškina, kodėl kai kurie žmonės ir grupės nėra psichologiškai pajėgūs matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Tarp tokių individų ar grupių dialogas nėra įmanomas, nes jie nesistengia atsiverti tiesai. Jie savaip supranta ir aiškina jiems pateiktus faktus. Gal dėl to Jungtinės Tautos ir atsisakė spręsti Vietnamo klausimą, nes vienas tų tautų narių blokas tebėra aklas visoms spalvoms, išskiriant raudoną Maskvos spalvą. Užtat, norint su kraštutinių ideologijų grupėmis našiau bendrauti ir jų "tiesomis" neužsikrėsti, reikia visų pirma pažinti tų grupių psichologiją. Vien gera valia čia mažai ką pagelbės. Tie patys žodžiai, kaip pvz. taika, laisvė, demokratija, susidariusios maišaties taip pat neišsklaidys, nes tos pačios sąvokos išreiškia skirtingus turinius ir turi skirtingas prasmes.

     Tiesos suradimui kliudo ir klaidingai formuojami klausimai, kuriems nėra protingo atsakymo. Jie tik supainioja žmonių galvoseną bei laikyseną. Jie tik kliudo kovą už geresnį pasaulį. Viena kitą neigiančios alternatyvos nepalieka vietos teisingam sprendimui. Oponentas, sakytume, priverčiamas kapituliuoti. Štai keletas tokios "logikos" pavyzdžių! Ko nori: įstatymais paremtos tvarkos ar teisybės ir laisvės? Juodosios jėgos ar vergų valstybės? Religijos ar organizuotos Bažnyčios? Abortų laisvės ar moterų vergystės? Prasmingo mokslo ar tradicinės mokyklų sistemos sunaikinimo? Taigi ar abejingumo pavergtų tautų laisvei? Tautybės ar religijos? Dievo ar tautos? Ko gi nori: "good grammar or good taste?" Kritiškiau į šias logikos pinkles pasižiūrėjus, nesunku bus iš jų išsinarplioti. Vienu atveju mes galime norėti abiejų alternatyvų, kitu — nė vienos. Norėsim ir geros gramatikos, ir gero skonio, ar atmesim ir laisvus abortus, ir moterų vergystę. Kiekvienu atveju absurdiškų šūkių pasipriešinimui reikalinga brandaus ir kritiško galvojimo.

     Dabarties negerovių pajautimas ir ateities galimybių regėjimas yra būtinas žmogaus ir žmonijos pažangai. Tačiau esamo blogio kėlimas vienoje bendruomenėje gali virsti žudančia retorika, o ateities gėrio vaizdavimas — iliuzine utopija. Tiesa, kad ir laisvės šalyje yra tiek daug negerovių. Netvarka, korupcija, skurdas, veidmainystė, išnaudojimas, nekontroliuojama technologija, užteršta aplinka — tai tik kelios tų negerovių apraiškos. Tiesa, kad nei mokslas, nei technika, nei profesinė kompetencija, nei liberalinės reformos lauktos didžios bendrijos nesukūrė. Taika, teisingumas ir meilė išslydo iš mūsų rankų. Užteršėm ne tik vandenį ir orą, bet ir žmogaus mintį bei jausmus. Tad kiekvieno pareiga yra esamą blogį kelti viešumon ir jį šalinti. Bet nepasitarnausime žmonijai, jeigu tik kovosime prieš blogį vakaruose, ignoruodami keleriopai didesnį blogį rytuose. Neišgydysim šio krašto žaizdų, jei, atakuodami blogį, atimsime šaliai savigarbą, pasididžiavimą savo praeitimi ir pasiektais laimėjimais. Nepagelbėsim tautų grumtynėms už taiką, jei, siekdami taikos, paraližuosim šio krašto valią kovai.

     Kai senieji dievai subyra, dairomasi naujų. Yale universiteto profesorius Karolis Reich regi naują dievą akvarijaus, dvasios amžiuje. Jis regi žalią Ameriką, tyro dangaus ir skaidraus vandens šalį. Savo vizijoje jis mato naują išlaisvintą individą, aukštesnio proto būtybes, žmoniškesnes bendruomenes. Žaliuojančios Amerikos žmogus gyvens taikoje su savimi ir su kitais, su visuomene, gamta ir žeme. Darosi dar džiugiau, kai Yalos pranašas mus užtikrina, kad naujosios generacijos sukeltos revoliucijos bangos nesulaikomai mus neša į pienu ir medum tekančią šalį, į ateities šalį, virtusią vienu ištisu kaimu, kur bus pakankamai narkotinės ekstazės, laukinės muzikos, kur nereikės protinio darbo nei aiškios protingos kalbos. Bet A. Greely primena, kad, Amerikai virtus vienu didžiuliu ūkiu, tie milijonai, kuriems maistą, drabužius, pastogę ir vaistus parūpina kiti, ilgai negyvens. Tada tikrai pilkoji Amerika pavirs žaliuojančia Amerika. Bet toji žaluma bus kapų žaluma. Taip gali atrodyti Reicho ateities vizija, virtusi tikrove.

     Vėžlio megztinuku ant pečių, karoliais ant kaklo, basom kojom žygiuodamas universiteto koridoriais, Yalos pranašas tiki ir vaizduojasi, kad jis ir jo jaunieji sekėjai ir yra toji ateities banga. Bet ir vėl Čikagos sociologas Greely tą ateities bangą sulygina su praeities bohemišku grupių judėjimu. Skirtumas tarp jų esąs tik toks, kad dabartinė basųjų grupė daug gausingesnė ir labiau paskendusi narkotikuose. Blaiviesiems žemės gyventojams, tuo pačiu ir krikščionims, tebėra aišku, kad pasaulio pakeitimas reikalauja didelio pasišventimo ir ilgų metų kieto darbo.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

     Krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrindai nesikeičia. Kristus, kaip jos centras, visuomet pasilieka tas pats. Tačiau periferinėje sklaidoje keičiasi ir krikščioniškoji pasaulėžiūra. Dabarties krikščionis kitaip žiūri į save, į žmones, į jį supančius daiktus ir į Dievą, negu jo pirmtakai. Griežtųjų mokslų įtakoje ir krikščionis pasidarė kritiškesnis. Technikos gimdoma aplinkos kitimo sparta ir jį "išmetė iš kojų". Nepaisant daugybės kontaktų, ir jis, išgyvendamas žmonių šaltą abejingumą, ieško šiltesnio asmeniško sąlyčio mažesnėse bendruomenėse. Matydamas daug neteisingumo, ir jis pradeda nekantriai reikalauti veiksmingų reformų. Pagaliau jis ieško gilesnio asmeniško santykio su Dievu. Jei bažnytinė struktūra tesiūlo jam tik "ojektyvizuotos" malonės šaltinius, jis nuo jos arba visai nusisuka, arba bando atrasti dievybę įvairiose religinio bei sekuliarinio "misticizmo" grupėse.

     II Vatikano susirinkimas taikliai nusakė tuos žmonių galvosenos ir elgsenos pasikeitimus. Pakitėjusios pasaulėžiūros įtakoje sujudo ir krikščioniškosios veiklos rodyklės. Atrodo, kad jos pagrindinė rodyklė nusviro intelektualinio gilumo ir moralinio jautrumo kryptimi. Rūpestis žmogumi ir jo santykiais su jį supančia tikrove (gamtine ir antgamtine) virto krikščioniškosios veiklos pagrindine paskata.

     Kritiškesnis dabarties žmogaus protas reikalauja pilnesnio tikėjimo supratimo. Užtat krikščioniui šviesuoliui nebeužtenka katekizmo nei sekmadienio pamokslų. Jis savo teologinį žinojimą privalo atverti visoms dabarties žmonijos problemoms, bandydamas jas rišti Apreiškimo šviesoje. Bet šiam uždaviniui atlikti, be teologinio apsišvietimo, reikalingas ir žmonijos reikalų (ūkinių, socialinių, apolitinių) tikslesnis pažinimas.

     Teoretinio įžvalgumo į žmonių rūpesčius bei gyvenimo žaizdas, deja, neužtenka.

     Žodžiais dangaus karalystė nepasiekiama. Ideologiniai šūkiai bei principai be praktiško veiksmingumo praranda savo reikšmę. Užtat šiandien krikščionis privalo daugiau Dievą liudyti, negu už jį kovoti. Moralinis jautrumas šiandien tapo pačia veiksmingiausia, jeigu ne vienintele, Kristaus liudijimo forma. Ir lietuviui krikščioniui nelieka kito pasirinkimo. Ir jis privalo širdies jautrumu kreiptis į žmogų. Tik jo rūpestis dabarties sąlygose darosi šakotesnis, apimdamas Lietuvos, šio krašto ir pasaulio žmogų. Vis dėlto rodydamas daugiau dėmesio savo kilmės krašto broliui, jis atliks vienkartinę jam skirtą misiją. Autentiškas angažavimasis vienam žmogui yra drauge angažavimasis ir visai žmonijai.