("Laiškų Lietuviams" konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Biblija sako, kad Dievas sutvėrė Adomą iš žemės dulkių, o Ievą iš Adomo šonkaulio. Kodėl Dievas, betarpiškai tverdamas tik du žmones, naudojo skirtingą medžiagą ir metodą?
Medicina skelbia, kad už dešimt metų kūdikiai išaugs ne motinos kūne, o laboratorijose. Ryšium su tuo ir kyla klausimas, ar tik Dievas nebus užbėgęs ateities žmogui už akių. Jau yra sakančių, "kai sugebėsime sukurti gyvybę. Dievas bus nereikalingas".
Gal bus galima sukurti gyvybę be Dievo, bet ne žmogų. Žmogaus kūrimo momentas buvo ne tas, kai Dievas padarė Adomo kūną iš žemės ar Ievos iš kaulo. Vartodamas skirtingą medžiagą. Dievas tik pabrėžė, jog nesvarbu, kaip gavo savo kūną Adomas ir Ieva, kaip mes jį gavome ar kaip jį gaus žmogus už dešimt, šimto ar tūkstančio metų.
Esminis žmogaus tvėrimo momentas vyko tada, kai Dievas k v ė p ė i š s a v ę s į medžiagą gyvybę — s i e l ą . Dievas sakė: "Padarykime žmogų panašų į save". Dievas neturi kūno. Todėl panašumas gali būti tik sieloje. Reiškia, niekados žmogus negalės sukurti "panašios į Dievą būtybės" be paties Dievo b e t a r p i š k o dalyvavimo kūrime, įkvepiant į ją sielą. Siela yra žmogaus esmė.
Betarpiškas Dievo kūrinys negali būti netobulas. Kūrimo akimirkoj Dievas mato žmogų visiškai tobulą. Tas tobulo asmens "blue print" arba įvaizdis lieka Kūrėjo vaizduotėje. Žmogus gimsta, apdovanotas laisva valia. Jis gali pasidaryti, kokiu nori. Tačiau jo tikslas pasaulyje savo asmenybe priartėti prie savo tobulojo įvaizdžio, likusio Dievuje. Šventieji tai pasiekė.
Žmogus neprisimena savo pirmojo betarpiško susitikimo su savo Kūrėju. Tačiau atrodo, kad tas momentas palikęs neišdildomą įspūdį žmogaus prigimtyje. Per visą gyvenimą žmogus kažko ilgisi ir ieško, ko negali duoti pasaulis.
Šv. Augustinas bene bus arčiausiai priėjęs prie tos paslapties savo posakiu: "Nenurims žmogaus siela, kol neatsilsės Dievuje".
Biblija sako, kad, kurdamas pasaulį, Dievas gėrėjosi savo darbu: "Yra gera — labai gera". Jeigu Jis žavėjosi medžiaginiais kūriniais, tuo labiau turi žavėtis kūriniu "panašiu į save". Momentas, kai naujai sukurta siela ir jos Kūrėjas išvysta vienas kitą, turi būti abipusė meilė ir susižavėjimas, kuriems išreikšti tenka skolintis iš Cinderella filmo dainos žodžius:
"Do I love you because you are beautiful,
"Or you are beautiful because
I love you?!"...
Filme po tos dainos laikrodis pradeda mušti dvylika. Pelenė paskubomis palieka princą ir išbėga iš rūmų. Su paskutiniu laikrodžio dūžiu gražioji princesė vėl pavirsta į pelenę.
Gyvenimo tikrovėje naujai sukurta siela po tos ekstaziškos akimirkos palieka savo Kūrėją ir pradeda "pelenės" gyvenimą mažytėje žmogiškojo kūno ląstelėje. Po devynių mėnesių gimsta žmogus su "neramia siela"... Jeigu jam niekas nepasako apie jo Kūrėją, žmogus, kad ir primityviausias, kuria sau dievybę ir ją garbina, kaip išmanydamas.
Čia ir iškyla krikščioniškosios religijos vaidmuo žmogaus gyvenime. Religija turi rasti būdus ir priemones p a s ą m o n i n ę "pažintį" tarp Dievo ir žmogaus paversti į s ą m o n i n g ą pažintį ir abipusę meilę.
Istorija, sociologija, medicina, psichologija, psichiatrija padeda žmogui pažinti save dabartinėje būsenoje — koks jis yra ir kodėl. Tik viena krikščioniškoji religija padeda žmogui pažinti save tokį, koks jis turėtų būti, kad priartėtų savo įvaizdžiui, likusiam Dievuje.
Kelias į tai per Dievo pažinimą. O pažinti Dievą galima per Kristų, nes "Tėvas ir aš yra viena" ir "kas mato mane — mato mano Tėvą".
Todėl į temą "ko lauki iš religijos" būtų galima trumpai atsakyti: PAŽINTI SAVE KRISTUJE IR KRISTŲ SAVYJE. (Intymi pažintis tarp asmenų yra visados abipusė).
Teoretiškai būtų pilnai į klausimą atsakyta. Bet praktikoje iškyla klausimas — kaip?
Tas kaip ir sujudino Katalikų Bažnyčią. Dėl jo buvo sušauktas Vatikano Sinodas reformoms vykdyti. Dėl jo visi neramumai ir maišatis poreforminėje katalikybėje.
“LEGAL APPROACH” PRIEŠREFORMINĖS KATALIKYBĖS PRAKTIKOJE
Apie Vatikano susirinkimą daug aiškinta. Bet eiliniai katalikai dar vis miglose. Jame nebuvo pasmerkta jokia erezija, kaip buvo kituose Bažnyčios sinoduose. Atseit, Bažnyčios klaidų nebuvo prieš jį. Tai kodėl tiek daug reformų po jo? Taip samprotauja daugumas katalikų.
Dr. Antanas Maceina išsireiškė, kad Bažnyčią išgelbės ne dvasiškija, bet pasauliečiai katalikai. Jeigu toks teologinės filosofijos šulas būkštauja dėl Bažnyčios likimo, ką sakyti apie eilinius katalikus. Jiems atrodo, kad tos reformos davė pradžią Bažnyčios galui. O jeigu ir išliks, daugelis mano, kad ji bus, kaip kitos krikščioniškos bažnyčios — decentralizuota.
Daugelis murma, kad poreforminė katalikybė panaši į protestantizmą. Murmekliai tyli, o gal nesupranta, kad priešreforminė katalikybė praktiškai buvo panaši į fa-riziejišką religiją, kurią Kristus griežtai kritikavo.
Fariziejai raidiškai pildė religinius nuostatus. Kristus juos kaltino, kad jie laikosi į s t a t y m o , o ne praktikuoja religiją. Neapleidžia maldų. Nevalgo užgintų valgių. Nedirba subatoje. Ar ne lygiai taip pat geri piliečiai laikosi valstybės įstatymų? Ne-plėšia. Nevagia. Neprasilenkia su judėjimo taisyklėmis. N e d a r y k , kas draudžiama, yra į s t a t y m o užlaikymo esmė.
Priešreforminėje katalikybėje taip pat buvo įsigalėjusi įstatyminė nuotaika (legal approach), kaip pas fariziejus.
Žmogaus tikslas patekti į dangų. Tiksliau sakant, į skaistyklą. Kas joje laukia, niekam nerūpi. Svarbu, kad ji laikina ir kad turi tik vienerias duris, kurios atsidaro į dangų...
Apie dangų Kristus sakė, kad jo Tėvo namuose yra daug buveinių. Žemiškais terminais kalbant, ten bus įvairių laipsnių aristokratija, klasės ir luomai pagal šventumo ir tobulumo laipsnį.
Žemėje žmonės lipa vienas kitam per galvas, kartais per lavonus, užimti aukštesnės vietos, pakilti visuomenėje, įgyti geresnę poziciją. Nežmoniškos pastangos tik už kelerių metų akimirką.
Danguje gyvenimas bus amžinas. Bet dėl vietos jame žmonės nesivaržo. Kad tik koją įkėlus nors į prieangį. O jeigu Viešpaties namai su verandomis ar prieangiais, tai gana kampučio juose...
Tokia nuotaika pasauliečių tarpe, kalbant apie amžinybę. Kuklūs norai — žema ir kaina. Jeigu n e d a r y s i to, ką Dievo ir Bažnyčios įsakymai draudžia, nueisi per skaistyklą į dangų.
Lengviau, kaip būti geru piliečiu laisvoje valstybėje. Nusikaltęs prieš valdžios įstatymus, kad ir, pavyzdžiui, prieš eismo taisykles, būsi nubaustas. Nusikaltęs prieš Dievo ar Bažnyčios įsakymus, reikalą sutvarkysi klausykloje už penkis "Tėve mūsų" ar tris "Sveika Marija". Ta pati "bausmė" vaikui ir suaugusiam, turtuoliui ir elgetai, retai nusikalstančiom ir dažnai.
Katalikai jautėsi saugūs. Jų amžinybė tarsi buvo apdrausta geriausioje "draudimo įstaigoje" — Katalikų Bažnyčioje. Suabejojusius kunigai lengvai įtikindavo, kokius neišsemiamus turtus Bažnyčia gali panaudoti išgelbėti tiek gyvam, tiek mirusiam savo nariui.
"Padaryk visas galimas nuodėmes — išeisi iš klausyklos nekaltas, kaip kūdikis"... "Vieno rožančiaus atkalbėjimas galingesnis, kaip armijos karo lauke"... "Vienos komunijos paaukojimas gali atversti šimtus nusidėjėlių".... "Vienerių mišių aukos užtektų v i s o m s sieloms išvaduoti iš skaistyklos''...
Teoretiškai ta retorika teisinga. Už to rožančiaus, komunijos, mišių stovi Dievas. Dievui v i s k a s galima.
Nelaimė, kad Dievas savo prigimties esme yra p r a k t i k a s , o ne teoretikas. Net Jo mintis ar žodis nelieka teorija, o virsta įgyvendinimu. Juk antrasis šv. Trejybės asmuo — Sūnus yra ne kas kita, kaip Tėvo mintis ar žodis.
Taigi, kodėl tas pats Dievas turėtų traukti iš skaistyklos bent vieną sielą, nekalbant jau apie visas, už vieną nekruviną auką (mišios yra tokia auka), kai jis iš savo Sūnaus reikalavo kruvinos aukos ant kryžiaus? Kristus taip pat galėjo vienu savo kraujo lašu su kaupu atlyginti savo Tėvui už žmonijos nuodėmes... Bet jis nesitenkino minimumu, o atidavė viską. Kodėlgi Kristus turėtų tenkintis minimumu, ką jam siūlo žmogus ar Bažnyčia?
Kad Dievo vardo be reikalo neminėjai, sekmadienį nedirbai, neišmetei senų tėvų ant gatvės, nežudei, nepaleistuvavai, nevogei, nemelavai, neišardei kaimyno šeimos, nelauk už tai a t l y g i n i m o . Juk ir žemiškoji valdžia neteikia atlyginimų ir medalių vien už jos įstatymų laikymą. Kodėl turėtų Dievas?
O lengvai tikėjęsis gauti visų nuodėmių atleidimą už po išpažinties atliktą "atgailą", greičiausiai amžinybėje išgirsi: "...kalčių atleista tiek, kiek jų atleidai savo kaltininkams". Čia balansas gali būti tragiškai liūdnas.
Kai visa tai bus nubraukta, pasirodys, kad "apmokama" tik už tai, "ką padarei vienam iš mažiausių brolių"...
DU DIDŽIAUSI ĮSAKYMAI
Įtūžę fariziejų įstatymų žinovai prispyrė Kristų pasakyti, kokius įsakymus jis laiko svarbiais. Kristus atsakė: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis"... ir kitas... "Mylėsi savo artimą, kaip pats save".
Tai patys sunkiausi įsakymai, nes jie yra p o z i t y v ū s . Kitus aštuonis žmogus "įvykdo", būdamas pasyvus, nieko nedarydamas. Šių dviejų vykdymas reikalauja veiksmo. Asmeninio veiksmo, kurio niekas kitas negali atlikti — net Bažnyčia.
Vatikano Il-me Sinode pagrindinė įvykdyta reforma ir yra nusigrįžimas nuo negatyvizmo, taip anksčiau pabrėžto, ir atsigrįžimas į pozityvizmą, atsiremiantį į šiuos du didžiuosius įsakymus.
Tai padarius, Bažnyčia atsikratė policininko pareigų. Panaikino daugybę nuostatų įstatymų, įsakymų, kurie tarnavo, kaip pančiai tikinčiųjų laisvei varžyti.
"Kas pažįsta tiesą, yra l a i s v a s " — sako Kristus. Bažnyčia dabar ir mėgina tai praktikoje vykdyti. Ji skelbia tiesą. Ragina tikintiesiems patiems jos ieškoti šv. Rašte ir religinėje literatūroje. Teikia sakramentus ir laiko mišias suprantama kalba. Bažnyčia duoda priemones ir pagalbą, o kiekvieno tikinčiojo laisvė — pasirinkti kelią į dangų ir jį užsipelnyti savo d a r b a i s .
DIEVO IR ARTIMO BEIEŠKANT
Dievas - Žmogus - Meilė. Tų sąvokų genami, kunigai, vienuolės ir karštesni pasauliečiai katalikai pasileido į visas puses ieškoti Dievo, artimo ir meilės.
Maišatis didelė. Priemonės, metodai ir veiksmai įvairiausi. Nuo juokingų iki pasibaisėtinų. Rezultatai menki. Progreso nematyti.
Iš didelio įkarščio ar paprasto nekantrumo pirmiausia išbandyta "instant" tipo Dievo ir žmogaus meilė. Girdi, tik įžiūrėk kiekviename asmenyje Kristų, ir meilė jam savaime atsiras.
Šiais laikais "kristus" matai ir nenorėdamas. Barzdotus, ilgaplaukius hipius, yipius ir visokius radikalus dėk į rėmus, kabink ant sienos — gyvas Kristaus paveikslas. Bet jų gyvenimas, veiksmai ir idėjos primena ne Kristų, o antikristą, sukelia ne artimo meilę, o neapykantą.
Kiti sako — matyti neužtenka. Reikia žmogų liesti, jausti, tada jį mylėsi. Hotel salėje Washington, D. C., katalikų kunigų ir seselių būrelis glaudžiame ratelyje sustoję, rankomis per pečius susikabinę, pagal tą teoriją medituoja apie artimo meilę.
Jeigu toks būdas būtų veiksmingas, tai artimo meile ypatingai pasižymėtų niujorkiečiai. Kasdien važiuodami į darbą ir iš jo pergrūstuose požeminiuose traukiniuose, jie turi progos taip "liesti ir jausti" vienas kitą, kad net šonkauliai braška.
Treti sako, kad savisaugos instinktas neleidžia žmogui pasitikėti žmogumi (tiesa, minios spūstyje kiekvienas saugo savo piniginę), bet tik absoliutus pasitikėjimas vedąs į meilę. Čia "meditacija" atliekama šitaip. Iš eilės kiekvienas dalyvis užmerkia akis ir leidžia kitiems su juo daryti, ką kas nori.
Įdomu, kur tokia apsičiupinėjimo praktika gali nuvesti, rodant vis didesnį pasitikėjimą artimo meilės vardu? Nuosekliai galvojant, turėtų baigtis miegamajame... Kai kurie reikalauja, kad būtų leista tuoktis vyrui su vyru. Mat, "seksualinis aktas yra giliausias ir tobuliausias meilės išreiškimas". Tą, aišku, skelbia ne Kristus, o seksologai. Pastarieji jau daugumą įtikino, kad homoseksualizmas ir lesbianizmas nėra joks seksualinis iškrypimas, o kai kuriems asmenims "natūralus meilės išreiškimo būdas". Sodomos ir Gomoros gyventojai šitokios "meilės" srityje buvo dar pažangesni. Jie "tobuliausios meilės pareiškimu" dalijosi ne tik tarp savęs, bet net su gyvuliais. Deja, Dievas tos "meilės" nepakėlė į dorybę, bet jos praktikuotojus nubaudė be pasigailėjimo.
Grupė kunigų ir seserų susidėjo su radikalais. Jie nori smurtu įgyvendinti taiką, panaikinti socialinę neteisybę ir rasinę neapykantą. Ir tai daroma Dievo ir artimo meilės vardu. Dvasiškiai ir vienuolės pameta savo luomą, tikėdamiesi daugiau padarysią Dievui ir artimui, būdami pasauliečiais. O likusieji audringame šv. Petro laive ieško religinio atsinaujinimo yogiškose rekolekcijose ar Rytų misticizmo studijose.
Ką minėti faktai (jie yra faktai!) rodo be žodžių, jaunimas išdrįsta pasisakyti atvirai. Pilnakraujis lietuvis, katalikiškų mokyklų auklėtinis, baigęs katalikų universitetą Washingtone, sakosi einąs į bažnyčią, tik būdamas namie, nes "mamai bažnyčia yra viskas". Studentė, užaugusi religingoje airių šeimoje, metė katalikybę, pasidarė induizmo sekėja ir yoga praktikuotojo. Sakosi, net jos tėvai nusiramino, pamatę jos asmenyje didelę permainą. Jai daugiau nerūpi "nei drugs, nei sex".
Tie jaunuoliai sako, kad katalikybė nieko neduodanti kasdienos gyvenime. Jeigu tikėsi statistika, tokie reiškiniai sudaro daugumą studentijoje.
SEPTINTOS DIENOS RELIGIJA
Kodėl toks blaškymasis, ieškant, kaip katalikybę praktikuoti kasdieniniame gyvenime? Ogi todėl, kad visi — dvasiškiai ir pasauliečiai — esame priešreforminės katalikybės produktas. O ji aiškiai buvo ne septynių dienų, bet septintos dienos religija.
Bažnyčia skirta būti gyvenimo širdimi. Tokia ji buvo pirmaisiais amžiais. Vėliau nustojusi būti gyvenime vadove, ji įsmeigė savo STOP rodyklę: "Pasaulis visų blogybių šaltinis. Saugokis jo!" Taip katalikas klaidžiojo 6 dienas "velnio karalystėje su visais jo žabangais", o septintą dieną bažnyčioje klausėsi apie savo tikrąją tėvynę amžinybėje. Rezultatai išėjo priešingi Bažnyčios norėtiems. Žmogus atitolo ne nuo pasaulio, bet nuo Dievo.
Tik pavartyk maldaknyges. Maldos už mirusius, nusidėjėlius; maldos į šventuosius, litanijos, novenos; prašymai pasigailėti, atleisti nuodėmes; maldos dvasinėms malonėms įgyti. Visos maldos neturi nieko bendra su žmogaus gyvenimu šiame pasaulyje, su jo kasdieninėmis problemomis. Dievas savaime pasidarė išjungtas iš kasdieninio žmogaus gyvenimo.
Nežiūrint to, katalikiška maldos definicija: "Pasikalbėjimas su Dievu"... Iki tam tikro amžiaus vaikai kalbasi su "teddy-bear", lėle, gėle, šuniuku. Jie galėtų pasikalbėti ir su Dievu. Ta privilegija iš jo atimama. Vos vaikas sugeba ištarti žodžius, mokomas kartoti nesuprantamus "Tėve mūsų" ir "Sveika Marija" žodžius. Išmokęs atmintinai, jis visą gyvenimą kartą ar du dienoje automatiškai atbeldžia poterius, kaip įjungtas "tape recorder". Kad toks "pasikalbėjimas su Dievu" neturi jokio ryšio su studento, daktaro, advokato, policininko, kario, tėvo, motinos ar vaiko kasdienos gyvenimu, aišku be įrodymų.
Ekumeniniame susirinkime paklausus, kas yra malda, man asmeniškai patiko žydo moksleivio atsakymas: "Malda yra leidimas Dievui pažiūrėti į savo reikalus". Jeigu ta studentė būtų buvusi išmokyta ryto pokalbyje su Dievu pasakyti, kad ji turės egzaminą, studentų susirinkimą ir užbaigs dieną, vaišindama mylimąjį savo bute, ir ji paprašytų Dievą patarimo, vadovybės ir globos visuose tos dienos reikaluose, sunku įsivaizduoti, kad diena baigtųsi su "drugs ar sex". Krikščioniškoji meditacija būtų dar veiksmingesnė kaip yogiškoji. Nelaimė, kad pasauliečiams katalikams ji visiškai nepažįstama.
Protestantai turi daug puikios literatūros apie maldą. Katalikai mažai. Lietuviai beveik nieko. Kodėl? Ogi todėl, kad katalikybės centre buvo pastatyti sakramentai. Prieš porą metų girdėjau vyskupą kalbant į pusantro šimto vaikų, gavusių sutvirtinimo sakramentą. Vyskupas ugningai tikino vaikus, kad su jais ką tik įvyko tas pat, kas su apaštalais, kai ant jų nužengė šv. Dvasia. "Dabar jūs pasidarėte Bažnyčios kariai, nebiją atiduoti savo gyvybę už Kristų".
Berniukas, eidamas iš bažnyčios, pusbalsiai pasakė tėvams: "Aš nejaučiu, kad būčiau kitoks"... Vyskupas prašovė pro taikinį 2000 metų tikslumu. Mirti už Kristų Amerikoje nereikia. Bet gal jau tą pačią dieną "Bažnyčios karys" buvo gundomas surūkyti cigaretę, nudžiauti šokolado plytutę parduotuvėje ar išbelsti mokyklos langą.
Vyskupas apie tokius kasdienos reikalus nekalbėjo, o vaikai nesijautė "kitokiais", gavę sutvirtinimo sakramentą. Taigi, jis gyvenime liks bereikšmis.
Tas pat su moterystės, kunigystės, atgailos ir kitais sakramentais. Jie neveikia prieš blogį tuo pačiu principu, kaip skiepai veikia prieš kai kurias ligas. Jie turi būti priimami su asmeniniu įsipareigojimu ir nusiteikimu sudaryti reikiamas sąlygas jų veikimui. Čia tikintieji, kaip ir apie maldą, stokoja pagrindinio supratimo ir sąmoningumo.
Dar blogiau su Dievo ir artimo meilės supratimu. Kad ta meilė rišama su emocijomis, rodo pamokslininko žodžiai: "Jeigu nemyli artimo, kurį matai, kaip gali mylėt Dievą, kurio nematai". Tiesa, buvo šventųjų, kurie išgyveno karštą emocinę meilę Dievui. Tiesa, kad emocijos kartais gali turėti įtaką į mūsų elgesį artimo atžvilgiu. Išklausęs žinių apie Biafros gyventojus, mirštančius iš bado, gali ramiai valgyti sočią vakarienę, o kąsnis paspringtų gerklėje, jeigu bent vienas iš jų pasirodytų kambaryje asmeniškai. Kartais betarpiškas susidūrimas su artimu veikia į emocijas atvirkščiai. Širdis virsta į vašką, skaitant apie 8 asmenų šeimą, sukimštą dviejų kambarių bute, ir į akmenį, kai ta pati šeima maldauja išnuomoti jai 5 kambarių butą savo name...
Kad artimo meilės esmę sudaro ne emocijos, o kas kita, geriausiai įrodo Kristaus įsakymas mylėti savo priešus. Dievas nereikalauja su žmogaus prigimtimi nesuderinamų dalykų. Nei Dievo meilė, nei artimo meilė neturi nieko bendra su emocijomis, su jausmais, su nuotaika. Tai yra grynas proto ir valios aktas, praktikoje atribotas nuo asmeniško išskaičiavimo ar naudos.
Mylėti Dievą reiškia pripažinti, kad Jis yra mano absoliutus Viešpats ir visa asmenybe pilnai užsiangažuoti Jo tarnybai. Kas esu ir ką turiu, gauta iš Dievo ir priklauso Jam. Kito tikslo žemėje nėra, kaip išpildyti Jo valią. Tam priminti Kristus įdėjo į Viešpaties Maldą žodžius: "Teesie Tavo valia", kurie reiškia "Daryk su manim, Viešpatie, ką nori".
Atrodo, kad tai žiauri, vienašališka "sutartis" tarp vergo ir pono. Vergas dar gali vergiją užbaigti per pono malonę, pabėgdamas iš jos, ar blogiausiu atveju nusižudydamas. Žmogus santykyje su Dievu ir tos privilegijos neturi. Gyvas ar miręs Dievo neišvengs, nes jis visagalintis, visažinantis, visur esantis ir amžinai būsiantis.
Laimei krikščioniškasis Dievas nustoja to musulmoniško Alacho baisumo, prisiminus, kad jis yra ne tik absoliutus žmogaus Viešpats, bet kartu ir jo Tėvas. Tėvas pačia giliausia to žodžio prasme. Žemiškas tėvas gali su vaiku neturėti jokių ryšių, gali sūnaus nemylėti, gali net jo nekęsti ar išsižadėti. Dangiškasis Tėvas to pasirinkimo neturi. Jis yra Tėvas todėl, kad jis myli. Ir tos meilės jis negali išvengti. Kvėpdamas sielą į užsimezgusį žmogiškąjį gemalą, Dievas susiriša su juo nenutraukiamu meilės ryšiu. Tokiu stipriu, kad "jeigu tėvas ir motina apleis, dangiškasis Tėvas neapleis".
Dievo meilė žmogui yra gyvybinė gija ryšyje žmogaus su Dievu. Nutrauk tą giją, ir joks santykiavimas neįmanomas. Jis negalėtų nei Dievo garbinti, nei mylėti, nei jam tarnauti, nei melstis, nes žmogus santykyje su Dievu atsidurtų žemesnėje vietoje, kaip, sakysime, mažiausias žemės vabalėlis santykyje su žmogumi. Tiktai Dievo meilė pakelia žmogų į tokį aukštį, kad santykiavimas su Dievu pasidaro įmanomas.
Gerai įsisąmoninus ir įtikėjus, kad Dievas yra žmogaus Tėvas, artimo meilė arba žmogaus ryšys su žmogumi pasidaro savaime suprantami. Lietuvis ar svetimtautis, baltas ar juodas, geras ar blogas, draugas ar priešas turi su manimi tą patį Tėvą danguje. Jis yra Dievo mylimas ta pačia meile, kaip aš esu. Todėl visiškai logiška, kad, ką padarysiu vienam iš mano brolių (broliu tapusiu per Dievo meilę), padarysiu pačiam Tėvui. Ar jam bus džiaugsmas, ar skausmas, priklausys nuo mano elgesio jo vaikų atžvilgiu. Dievo ir artimo meilė negali būti viena nuo kitos atskirta.
Kol į tai nebus įsisąmoninta, nė porefor-minė katalikybė neduos laukiamų vaisių. O tai įsisąmoninti nėra geresnio būdo, kaip tas, kurį nurodo Biblija: "Nusiramink ir žinok — aš esu Tavo Dievas".