INVESTIGATION OF A CITIZEN ABOVE SUSPICION
Kafkos žodžiais epiloge rašoma: “Jis yra teisės tarnas ir išvengia nuteisimo”. Filme “Investigation of a Citizen Above Suspicion” žmogžudysčių skyriaus policijos vadas, norėdamas įsitikinti savo neliečiamumu, nužudo savo buvusią meilužę. Bendradarbiams palieka aiškius pėdsakus ir laukia atitinkamų pasekmių. Bet visi bijo jo diktatoriško būdo — daugiausia, ką jie sau leidžia, tai įtartinai pažvelgti į savo vadą. Jis vis nekantrauja ir vis aiškiau ir aiškiau įrodinėja savo kaltę. Pagaliau aiškiai prisipažįsta, kad jis esąs tas ieškomasis žudikas. Grįžęs namo, ramiai laukia vyriausybės ir bendradarbių teismo. Jo mintyse jau sukasi jų sprendimas, bet, visiems susirinkus, žiūrovui tenka būti paskutiniuoju teisėju.
Kai policijos vadas (Gian Maria Volonte) susitikdavo savo meilužę Augustą Terzi (Florinda Bolkan), jos pirmasis klausimas vis būdavo: “Kaip tu mane šį kartą nužudysi?” Grįžimo praeitin (flashback) technika sulipdomi jų meilės interliudai. Kartais ji tyčia suvaidindavo policijos atrastas nužudytas merginas, o jis ją tose pozose fotografuodavo. Augusta jį kurstydavo išnaudoti savo pozicijos jėgą: pervažiuoti raudoną šviesą, užmušti žmogų. Jį erzindavo, sakydama, kad jis atsiduoda gatvės policininko paprastumu, o ne vado išdidumu. Radusi naują meilužį, jam dar prikišo ir vyriškumo stoką. Paskutinį kartą vaidinant nužudymo scenas, jis perpiovė jai gerklę.
Krauju ištepęs visą butą ir nusiprausęs, jis grįžta į darbovietę, kur visi išgeria už jo naują paskyrimą — iš žmogžudysčių skyriaus į politinių maištininkų skyriaus vado vietą. Vienintelis žmogus, kuris galėtų jį atpažinti, yra jaunas studentas, revoliucionierius, buvęs naujasis Augustos draugas. Po pastatų bombardavimo areštuotų studentų eilėse yra ir tas studentas. Per tardymus jis išsisuka iš policijos vado rankų ir, jį išjuokdamas, pavadina kriminalistu.
Vadas dirba teisės įamžinimui: protestas dabartinei tvarkai yra mirtinas kriminalinis nusikaltimas. Žmogžudystės prisipažinimu jis nori pasiaukoti teisės garbei ir, būdamas jos nuolatiniu tarnu, išmėginti savo neliečiamumą. Čia jis peržengia visas proto ribas.
Režisierius Elio Petri kartu su Ugo Pirro parašė šį alegorišką italų filmą. Kartais greitas scenų vystymasis primena tą “American-style” kompiuterių ūžimą policijos vadovybės centre, kuriais vadas taip pat labai didžiavosi.
Šiais metais filmas laimėjo Cannes filmų festivalio medalį.
THE CONFESSION
Šis filmas atskleidžia komunistų partijos taktiką, vartotą 1952 m. Slansky teismo metu Čekoslovakijoje. London, vienas iš keturiolikos kaltinamųjų, dabar gyvenąs Prancūzijoje, neseniai išleido savo autobiografiją. Po visų savo kančių jis tebepriklauso partijai.
Šį filmą būtų galima taip apibūdinti: dokumentinis kritiškas komunistų teismų atvaizdavimas, paruoštas Prancūzijoje kairiųjų pažiūrų žmonių, rodomas pasišventusio komunisto. Jis pats taip sako filme: “Kadangi Dievas yra miręs, šiais laikais reikia būti komunistu”. Tik Rusijos komunistų partija iškraipė jo politinį idealą. Yra ir kitas komunizmas, kurio dar nematyti Sovietų respublikose.
Costa Gavras, graiku režisierius, išleidęs filmą Z, susuko ir The Confession. Pagrindinis skirtumas matyti tiesioginiame filmo pristatyme, be ypatingų režisūrinių išsišokimų. Žiūrovo dėmesį Gavras išlaiko, pagaudamas ypatingus momentus. Scenoje, ypač kalėjime ir tardymo kambariuose, Londonui laikas sustojo besikartojančiuose klausimuose. Iškeliamas turinys ir idėjos, bet filmo vystymasis neišryškina charakterių, ir šaltame istoriniame žvilgsnyje pritrūksta žmogiškumo bei dramatinės įtampos.
1951 m. Arthur London — Gerard, Čekoslovakijos užsienių reikalų ministerio pavaduotojas, buvo areštuotas ir tardomas dvidešimt du mėnesius. Jis su kitais, ypač žydais, kovojo prieš fašistus Ispanijoje, o per antrąjį pasaulinį karą dirbo Prancūzų pogrindyje. Karui pasibaigus, su partijos žinia, gavo šalpos iš Genevos fondo, tarpininkaujant Noel Field, kuris buvo Amerikos šnipas. Slansky, Čekų generalinis sekretorius, pradėjo Gerardo būrio tardymus, o vėliau ir jis pats buvo areštuotas. Tris iš jų grupės, tarp jų ir Gerard, nuteisė kalėti visam gyvenimui, bet vėliau jie buvo paleisti. Vienuoliką nuteisė mirčiai. Parodoma, kaip žiemos metu jų pelenus išbarstė ant apledėjusio kelio, kad automobiliams nebūtų slidu.
Kai Gerardą (Yves Montand) areštuoja, jis negali tikėti, kad komunistų partija, kuriai jis priklausė nuo gimnazijos laikų, iš jo reikalautų meluoti ir jos išsižadėti. Jis klausia: ką prisipažinti ir kodėl? Partijos logika reikalauja, kad jis, kaip geras komunistas, pasisakytų, jog esąs buržuazinis pilietis Vakarų įtakoje, sionistas, titoistas, trockistas. Jam atima teisę minėti partijos vardą, neduoda valgyti, neleidžia miegoti. Jo žodžius prideda prie areštuotų draugų pasisakymų ir suformuluoja spektaklį, vadinamą viešuoju teismu, su išrašytais tardymo ir klausimų tekstais, saulės lempomis ir kitokiomis priemonėmis duodant norimą spalvą veikėjų žandams. Klaidų išvengimas yra užtikrintas, vartojant juostelę su iš anksto įrašytais žodžiais. Vienintelė išeitis ištikimam partijos nariui — kaip galima geriau uždokumentuoti savo išpažintį. Neaišku, kodėl Gerard dar anksčiau nepaaukojo savo humaniškumo ant partijos altoriaus.
Didžiausią įspūdį padaro Gerardo grįžimas į Pragą išspausdinti autobiografijos su valdžios leidimu 1968 m. Atsitinka taip, kad tą pačią dieną vyko rusų invazija į Čekoslovakiją ir vėl prasidėjo tokia pati politinė era, kuri jį nuteisė.
Marija Smilgaitė
NAUJOS RŪŠIES FILMAS
Dabar gal daugiau negu 50% visų filmų “meno laisvės” vardu rodo tik nuogybes, žmogžudystes, visokius iškrypimus ir nenormalumus. Bet dėl ko? Ar daugumui žmonių tai patinka? Neatrodo, nes kinų salės metai iš metų vis tuštėja. Tad įplaukų nėra daug, bet, tur būt, išlaidų dar mažiau, nes tokių filmų pagaminimas daug nekainuoja. Jau dažnokai teko girdėti kai kuriuos asmenis kalbant, kad tai tyčia daro kai kurie pogrindžio elementai, norėdami susmukdyti Amerikos jaunimo moralę, kad paskui būtų lengva užvaldyti ir visą Ameriką. Nežinia, ar čia gali būti tiesos.
Kaip ten bebūtų, visiems aišku, kad filmų pasaulyje viešpatauja didelis nuosmukis. Norint pasipriešinti šiai nemoralumo bangai, Dick Ross su savo bendradarbiais pagamino filmą, vardu “The Cross and the Switchblade”, kuris tuoj bus rodomas visuose miestuose. Čikagoje jis bus rodomas dvi savaites Roosevelt teatre nuo gegužės 12 iki 25 dienos. Jie pasiryžę pagaminti po du filmus kasmet. Visi geros valios žmonės yra kviečiami paremti jų pastangas, lankant kino sales, kur bus rodomas šis filmas, platinant bilietus ir t.t.
Filme yra rodomas jaunimo gaujų gyvenimas, nieko neslepiant ir nepagražinant. Jaunas protestantų kunigas pasiryžta tapti tų jaunimo gaujų apaštalu. Jis eina į jų kvartalus, į jų užeigos vietas ir stengiasi juos atitraukti nuo biauraus neapykanta, žudymais ir narkotikais persunkto gyvenimo nešvariose gatvėse bei pasibiaurėjimą keliančiose landynėse. Sunkumų, be abejo, daug. Dažnai jis rizikuoja savo gyvybe, bet pagaliau jam pasiseka.
Kai kurių jaunuolių vaidyba visiškai gera, įtikinanti, natūrali. Gal daugiausia abejonių kelia pats filmo herojus, protestantų kunigas (Pat Boone). Kai kartais koks nors narkotikais apsisvaiginęs ir neapykanta degąs gaujos dalyvis atremia jam į krūtinę peilį, jo veidas visiškai nepasikeičia. Gal čia tyčia norėta atvaizduoti labai tobulą, susivaldantį dvasiškį, o gal yra tik vaidybinių sugebėjimų stoka. Jo apaštalavimo ir pamokslų stilius — labai charakteringas kai kurioms protestantų sektoms. Jis nuolat kartoja tuos pačius žodžius: “Jesus loves you! Aš taip pat jus myliu. Aš prašau, kad Dievas atsiųstų stebuklą”. Ir atrodo, kad įvyksta tik stebuklu galimas dalykas — iš tų netikinčių, ciniškų, kerštu ir neapykanta degančių narkomanų staiga pasidaro ramūs, už savo kaltes ašaras lieją avinėliai. Nežinau, ar daugelį jaunimo tai įtikins.
Filmas skiriamas visiems, bet kažin ar apsimokėtų jį rodyti vaikams dėl kai kurių labai žiaurių scenų.
J. Vaišnys