Spausdinti

VACYS KUPRYS

("Laiškų Lietuviams" konkurse II vietą laimėjęs straipsnis)

“MŪSŲ JAUNIMO” SAMPRATA

     Apie jaunimą kalbame kasdien: girdami, skųsdamies, kaltindami ir vėl teisindami. Jaunimas yra mūsų viltis ir mūsų nuogąstavimas. Todėl nenuostabu, kad, palietę šį klausimą, leidžiame reikštis daugiau jausmams, negu apskaičiuotam ir nuosekliam protavimui. Tačiau, kai ryžtamės vertinimo uždaviniui, privalome siekti atskleisti objektyvų jaunimo vaizdą. Tikslas pagirtinas. Ar jis įgyvendinamas? Kiekvienas vertinimas, nežiūrint kiek jis bebūtų racionalus ir nešališkas, visada yra subjektyvus. Į subjektyvų sprendimą paprastai žiūrima kaip į nepilną, abejotiną ir todėl ginčytiną. Apskritai paėmus, vertintojas atskleidžia ne tiek vertinamojo vaizdą, kiek savo paties pažiūras.

     Ypatingai sunkus yra kolektyvo vertinimas. Kuris kelias veda prie klausimo sprendimo: statistika savo procentais ir vidurkiais, asmeninis įspūdis, filosofiniai išvedžiojimai ar dar kas kita? Nemanau, kad įmanoma rasti pilnai patikimą vertinimo pagrindą ar metodą. Iš kitos pusės, nesuradus kolektyvui rėmų, neįmanoma spręsti su juo susijusių klausimų. Tad ką laikome jaunimu? Apatine jaunuolio amžiaus riba laikysime penkioliktuosius metus. To amžiaus žmogus fiziniai ir psichiniai jau yra išaugęs iš vaiko. Aukštutine jaunuolio amžiaus riba laikytina maždaug dvidešimt penktieji metai. Tai amžius, kai žmogus normaliai baigia mokyklinį gyvenimo tarpsnį, pradėdamas galutinai savarankišką gyvenimą. Ką vadiname "mūsų jaunimu"? Visu pirma "mūsų" reiškia lietuvišką jaunimą. Tas "mūsų" neapima viso pasaulio lietuviško jaunimo, o tik Amerikoje gyvenančius, nes skirtinguose kraštuose gyvenantys turi savitus dvasinius bruožus, savas problemas ir todėl neįmanoma bendra jų charakteristika. Pagaliau ši charakteristika nepalies ankstyvesnės imigracijos (prieš pirmą pasaulinį karą) lietuvių vaikaičių ir provaikaičių, nes jie yra nutraukę ryšius su lietuviškuoju gyvenimu ir iš viso nesudaro savitos grupės, kuri būtų apčiuopiama vertinimui. Iš kitos pusės, aptardami išorines sąlygas, formuojančias jaunimo dvasią, turėsime galvoj ne vien lietuvius, o visą Amerikos jaunimą.

LAIKOTARPIS SU SVETIMYBĖS ANTSPAUDU

     Jaunimas yra gyvenamojo meto atspindys. Jaunimas nėra tiek pajėgus kurti, kiek prisiimti. Todėl visai tikslu aptarti, kokias ir kokioj tvarkoj vertybes pristato mums šiandieninis gyvenimas, kaip jaunimas į jas reaguoja ir pagaliau, kaip toji reakcija tampa mūsų tautinės bendruomenės problema. Yra natūralu, kad jaunimas atitrūksta nuo šeimos, nuo jos nustatyto kelio ir rėmų, veidu atsisukdamas į platesnę aplinką su daugybe kelių, pasijusdamas turįs teisę pasirinkti vieną ar kitą, kad įgyvendintų savo žmogiškąją misiją. Atsitolindamas nuo šeimos, jaunuolis palaipsniui įeina į tautos gyvenimą. Tai procesas, kai jaunuolis gyvena savo tautos krašte. Amerikoje mūsų jaunimas, atitrukdamas nuo šeimos, turi tendenciją atitrūkti ir nuo tautos. Amerikoje lietuviškasis jaunimas, susidūręs su aplinka, čia pat susiduria su svetimybe, kurios jis nepajėgia išgyventi. Tačiau neišgyvenimas arba nesuvokimas nereiškia paties trūkumo nebuvimo. Priimta ir kartu neišgyventa, kaip blogybė, svetimybė tampa problema, kai jaunimas vėl susiduria su savo bendruomene. Įtampa gimsta todėl, kad bendruomenė negali pakęsti jos jaunime įspaustos svetimybės žymės. Jaunimas, nejausdamas savyje jokios kaltės ar nenormalumo, išgyvena tą bendruomenės reakciją kaip siauražiūriškumą bei nepajėgumą eiti su moderniu gyvenimu.

     Bet, ką vadiname svetimybe? Svetimybės žymė nėra skolinta kultūra ar prisiėmimas svetimų papročių. Tarpbendruomeninis arba tarptautinis kultūrinių vertybių pasikeitimas yra sveikintinas reiškinys ir jis nuo seno praktikuojamas. Svetimybė turi daug gilesnę šaknį. Su ja žmonija susitiko savo egzistencijos pradžioje. Posakyje — valgydami uždraustą vaisių tapsite dievais — slypi svetimybės esmė. Jei dievystę galima įgyti tokiu keliu, tai ji nėra kas kita, kaip daiktas. Supratę dievybę daiktiškai, tuo pačiu ją laikome žemesne už žmogiškumą, todėl, prisiimdami ją kaip pakaitalą žmogiškumui, nepakeliame savęs iki dieviškumo, o nuvertiname save iki daiktiškumo. Tačiau daiktiškumas, braudamasis į žmogų, naikina jo egzistenciją. Todėl daiktiškumas yra žmogui svetimybė, ateinanti iš šalies. Svetimybė visada grįžta į žmogų atspindžiu, po to kai jis išgyvena kitą žmogų, tautą ar patį Dievą daiktiškai. Pats save sudaiktinti žmogus niekada neturi intencijos, bet visada gundomas siekti neriboto individualizmo, atmesdamas pradžioj bet kokią kūrybinę paramą ar globą, kaip svetimybę. Save kurti neįmanoma, neturint šalia savęs kuriamosios medžiagos ir energijos šaltinio. Pirmieji tėvai atmetė Dievą, kaip šaltinį, todėl turėjo griebtis obuolio. Obuolio, ne kaip daikto, o kaip asmens, kuris savo kūrybiniu aktu turėjo perkeisti žmogų į Dievą. Istorijos būvyje žmonija svyruoja tarp dviejų polių — Dievo ir daikto. Būna laikotarpis, kada ji sudeda savo viltis į Dievą, bet ilgainiui persimeta į kitą kraštutinumą ir pasitiki daiktu. Ir dar daugiau! Daiktus dažnai iškeliame iki jų suasmeninimo, o žmones iki jų sudaiktinimo. Šiandien turime tą istorinį laikotarpį, kai visų pirma pasitikime daiktu. Ir tas pasitikėjimas daiktu ypatingai yra ryškus šiame krašte. Amerikoje didelėje pagarboje laikoma valstybė ir jos simboliai. Savo esme valstybė nėra kas kita, o tik socialinė organizacija, tai yra daiktas, nors pojūčiais ir nepatiriamas. Tautos sąvokos Amerika neturi. Žodis "nation" tėra pakaitalas žodžiui "valstybė". Vargu ar iš viso "amerikiečių tauta" egzistuoja. Kitaip tariant, kai Amerikoje kalbama apie tautą, turima galvoje savos rūšies daiktas, o ne bendruomenė istorijoje surišta glaudžiais brolystės ryšiais. Tuo daiktišku tautos supratimu persiėmė ir mūsų jaunimas. Aišku, kad ne kitaip, o daiktiškai, jis suprato ir išgyveno lietuvių tautą. Grįžo tuo būdu prie savo bendruomenės ne kaip brolis ir todėl buvo sutiktas kaip svetimybę nešantis. Kai tauta gyvena ne savame krašte, ši svetimybė jai reiškia mirtį.

KOVA VERTYBIŲ LAUKE

     Amerikoje moksliniu metodu norima išrišti visas problemas ir tikima, kad tai, jei ne dabar, tai ateityje bus įmanoma. Mokslas reiškia vis daugiau teisių moralinių problemų sprendime. Tačiau mokslas teturi reikalą tik su daiktu. Jis negali kalbėti nei apie žmogų, nei apie Dievą, pirma jų nesudaiktinęs. Šią nuotaiką šiandien mūsų jaunimas sutinka mokyklose, kurių yra stipriai paveikiamas. Visai eilei vertybių jaunimas ieško pirma mokslinio atsakymo. Mokslas, deja, gali atskleisti tik jų, kaip daiktų, struktūrą ir savybes. Sustoti tik ties mokslo pasiekiama riba reiškia neišvengiamai pakrypti į materializmą. Tiesą sakant, Amerikoje dominuoja ne tiek teoretinis, kiek praktinis materializmas. Praktinis materializmas turi reikalą ne su tiesa, o su vertybėmis — klasifikuodamas jas taip, kad materialinėms tektų pirma vieta jų gradacijoje. Materialinių vertybių apimtis yra plati. Vienos jų yra būtinybė žmogaus gyvenime, kitos skirtos liuksusui, dar kitos — nuodėmei. Tie, kurie krypsta į praktinį materializmą vien žmogiškų silpnybių vedami, negali atsispirti priekaištams ir mažų mažiausiai turi išgyventi bent laikiną gėdą. Tie, kurie tariasi turį teoretinį pagrindą, gali visada juo gintis, pereidami net į puolimą. Čia gimsta trečioji materializmo forma "agresyvusis materializmas", kuris jau gerokai reiškiasi amerikiečių jaunimo tarpe, bet neaplenkia ir lietuvių. Šiandien mūsų jaunimo dalis žino įvairias "teorijas", pateisinančias seksualinį palaidumą ir net narkotinių apsinuodijimų praktikavimą.

     Šiandien daug kalbama apie kartų atotrūkį arba horizontalinį visuomenės skilimą. Iš tikrųjų skilimas vyksta ne horizontaline, bet vertikaline kryptimi. Jaunimas naujovių neįveda, o tik jomis žavisi. Kūrėjai naujųjų idėjų (ar jos būtų geros, ar pragaištingos) daugiausia yra keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai. Jaunimas jas greičiau paseka, dažnai priimdamas be rimtesnės kritikos, o kartais nežinodamas autoriaus, priima kaip bendrą jaunosios kartos kūrinį. Bet jaunimas visuomet yra priklausomas nuo bendruomenės, su kuria organiškai surištas, tai yra nuo šeimos ir tautos. Šios bendruomenės per savo autoritetus stengiasi laikyti jaunimą kontrolėje. Labai dažnai autoritetams nepriimtinos naujos idėjos yra sukurtos jų pačių amžininkų, bet pristatytos jaunosios kartos. Čia skilimas pereina iš vertikalinės į horizontalinę kryptį. Skilimą pagilina noras paneigti bet kokį autoritetą. Jis neigiamas, nes negalįs nurodyti ypač dorinėms vertybėms pagrindo, kuris būtų neginčytinas. Antras pagrindas autoritetui paneigti yra apkaltinimas jo konservatyviškumu, nesugebančiu eiti su gyvenimu, bet turinčiu intenciją stabdyti jaunimo pažangą. Trečiasis autoriteto paneigimo veiksnys yra demokratinio principo suvisuotinimas. Apskritai, Amerikoje demokratinio principo suvisuotinimo idėja yra populiari. Ir be jaunimo pastangų ji jau įėjusi į mokyklas ir į šeimas. Jaunimui ji ypatingai patraukli. Jo supratimu, kas nedemokratiška, tas jau ir nemoralu. Varžyti jaunuolio laisvę ir savarankiškumą bet kokioje bendruomenėje, jų supratimu, yra nusikaltimas prieš žmogiškumą. Tie trys kaltinimai autoritetui, ar, bendriau kalbant, vyresniesiems, paėmus atskirus atvejus, gali būti mažiau ar daugiau teisingi. Būtų didelė klaida laikyti vyresniuosius neklaidingais visais atvejais. Tačiau paneigimas bet kokio autoriteto yra atsisakymas savo pačių savarankiškumo šaltinio.

     Jau minėjau, kad, kai mūsų jaunimas susiduria su lietuvių bendruomene, jis ją išgyvena lygiai kaip "Amerikos tautą", tai yra daiktiškai. Bet lietuvių tauta nėra fikcija, o gyvas žmonių junginys, ir todėl santykis su ja, kaip su daiktu, iššaukia konfliktą. Kiekvienas narys savo tautai turi pareigų, kurios reiškiasi mažesnės ar didesnės aukos forma. Kai toji pareiga primenama jaunuoliui, dažnai jis nustebęs klausia: "Kodėl?" Jei reikalauji tautai aukos, pasakyk man pirma, kas ji per vertybė, nes nuo jos priklausys mano aukos prasmingumas. Reikia pasakyti, kad mūsų vyresnieji į šį klausimą jaunimui dar nėra tinkamai atsakę. Mes puikiai tautą, kaip vertybę, mokam išgyventi, bet mūsų jaunimui svetimame krašte to neužtenka. Jis reikalauja aiškiai formuluoto atsakymo. Tokių formuluotų atsakymų mes turime, deja, jie doriniai mūsų neįpareigoja aukotis tautai. Kultūrinės arba tautinės individualybės teorija mums nenurodo tautos, dėl kurios turėtume aukotis, nes kultūra neprašoka daiktinės ar meninės tikrovės, ir todėl doriškai žmogaus neriša. Nesąmonė pagaliau tvirtinti, kad tauta yra kultūros išdava, lyg tas pats dalykas galėtų būti ir priežastis, ir išdava.

     Jaunimas šypsniu palydi ir romantinį tautos pristatymą. Jis remiasi dviem principais: meile savam kraštui ir didžiavimusi tuo, kad priklausai šiai tautai. Lietuvoje šis tautos pristatymas jaunimui davė neblogų rezultatų. Lietuvoje jaunimui tauta buvo realybė, nors ir neapčiuopiama. Romantika tą realybę pagražino — padarė patrauklesnę. Amerikoje jaunimas klausia: "Ar tauta yra realybė?" Romantiškas pristatymas jiems į klausimą neatsako, o dar toliau nuveda nuo realybės į pasakų pasaulį.

     Kaip mūsų jaunimas laikosi religijos ir dorinių vertybių atžvilgiu? Apskritai, mūsų jaunuolių religija ir jų doriniai principai yra gana svyruojantys. Tai savaime suprantama, nes jų religinis gyvenimas apsprendžiamas dviejų tyliai kovojančių jėgų: krikščionybės ir sumaterialėjusio pasaulio. Reikia pripažinti, kad katalikiškos mokyklos nepajėgia įkvėpti jaunuoliams dorinės kūrybos ugnies. Tai yra, kad jaunuolis įstengtų savo iniciatyva sau pasakyti: "Aš privalau!" Privalau ne todėl, kad esu įsakomas, o todėl, kad besąlyginiai pasisakau už dorinį gėrį. Ar turėtume iš dabartinio jaunimo pakankamai tinkamų pasauliečių apaštalų, Lietuvai atgavus laisvę už kokių penkerių metų? Manau, kad nedaug.

JAUNIMO TIPAI

     Mūsų jaunuoliai duoda pakankamai medžiagos suskirstyti juos į charakteringus tipus, ypač liečiant jų santykius su savo tautine bendruomene. Reikia pripažinti, kad tipų susiformavimui turi daug įtakos jų pačių tėvai. Yra atvejų, kai sekama tėvų pėdomis, bet yra ir tokių, kai kyla visiškai priešinga nuotaika. Todėl tenka visų pirma prisiminti pačių tėvų nuotaikas bei jų tipus. Bet kokia tautos nelaimė, o ypač jos pavergimas, neleidžia jos nariui stovėti stebėtoju, o moraliai įpareigoja jį veikti. Pagal tai, kaip bendruomenės nariai atlieka savo pareigas, galima suskirstyti juos į charakteringas grupes. Šiandien mes girdime bent tris pavadinimus, taikomus mūsų jaunimo tėvų kartai: pabėgėlio, tremtinio ir kovotojo. Pavadinimai atsitiktiniai ir prieš tai nebuvo taikomi charakteringoms grupėms atžymėti. Tačiau tokios grupės ar tipai, kuriems tie vardai tinka, buvo ir yra. Kas yra pabėgėlis? Žmogus fiziniai pasitraukęs iš savo krašto ne būtinai dar skirtinas į pabėgėlių grupę. Pabėgėlio esmė glūdi žmogaus dvasiniame nusiteikime. Pabėgėlis yra tas, kuris atsisako aukos, o tuo pačiu ir kovos bendruomenės naudai. Pabėgėliui bendruomenė tik tiek yra vertybė, kiek jam teikia tuo metu konkrečios naudos. Suradęs situaciją, kuri jam daugiau duoda ar žada, jis jaučiasi joje visai patogiai, nekliudomas sąžinės balso. Antras tipas — tremtinys tiki į vertybę (tautą), už kurią jis kovojo, o taip pat ir myli ją, bet yra praradęs pergalės viltį. Tremtinys jaučiasi kovą jau baigęs ir pralaimėjęs. Jis nepasitiki savo jėgomis, ir todėl nemato prasmės toliau angažuotis kovai. Mintis, kad kova gali keisti savo vietą ir būdus, kad ji gali tęstis net per kartų kartas, jam yra svetima. Trečiasis tipas — kovotojas tiki vertybe, už kurią jis kovoja. Jo kova yra lydima meilės ar aistros, ir jis turi pergalės viltį. Kovotojas kovos nėra baigęs. Jis ją tęsia.

     Peržvelgę šiandieninį jaunimą, rasime skirtingų tipų. Jaunimo tarpe nerasime tremtinio tipo. Kovojusio ir pralaimėjusio dėl savo bendruomenės jaunuolio neturime, bet šalia kovotojo turime sukilėlį ir šalia pabėgėlio — "I don't care" tipą. Ar turime jaunuolių, kurie būtų pasiryžę tęsti savo tėvų kovą už tautinę bendruomenę? Taip, jų yra. Tai idealistai jaunuoliai, kuriems turėjo įtakos tėvų pavyzdys. Tai geros valios jaunimas, atviras visoms didžiosioms vertybėms. Jaunimas, kuris moka pasakyti "aš privalau", kuris jaučiasi tautinei bendruomenei atsakomingas ir kuris nesibijo aukos. Tai negausus elitas, bet jis būtų dar gana efektyvus, jei likusi dalis būtų jo įtakai paruošta. Kitas jaunuolio tipas, panašus savo vardu, bet skirtingas savo nuotaika, yra sukilėlis. Pirmasis kovoja prieš bendruomenės priešus, antrasis sukyla prieš savo bendruomenę. Sukilėlis jaučiasi taip, lyg pasaulio gimimas sutaptų su jo gimimu. Sukilėliui pats laikas yra labai svarbus kriterijus vertybių gradacijai. Sukilėliui pažangumo pagrindinė žymė yra naujumas. Kas nauja, tas arčiau tobulumo. Mintis, kad su naujumu gali eiti ir atžanga, sukilėliui yra svetima. Vyresnioji karta sukilėliui atrodo ne tik atsilikusi, bet ir stabdys jaunesniosios kartos pažangai. Todėl jie ryžtasi sulaužyti senuosius rėmus, nežiūrint, kam jie būtų skirti. Tai tipai, kurie yra nuolatiniam konflikte su savo tėvais ar apskritai vyresniaisiais. Lietuviško jaunimo sukilėliai pasižymi dar tuo, kad drįsta agresyviai pasisakyti prieš lietuviškumą demonstratyviu lietuviškų vertybių ignoravimu ar net jų išjuokimu. Šios rūšies sukilėlių nėra labai daug. Didesnę dalį sudaro "tyliųjų sukilėlių" grupė, kurie tyliai sako: "Netarnausiu!" Jų sukilimas reiškiasi pasyviu laikymusi savo tautos atžvilgiu. Jie sąmoningai nesistengia išmokti lietuvių kalbos, dalyvauti bendruomeninėse šventėse, vengia bet kokių kad ir menkiausių pareigų bendruomenei. Tylusis sukilėlis yra labai artimas pabėgėliui, tik skirtinga aplinka iššaukia ir skirtingą reakciją. Tylusis sukilėlis dažniausiai priklauso griežtesnio režimo šeimai. Tėvai reikalauja iš jo, kad atliktų tautines pareigas, bet nemoka jam pristatyti pačios tautos, kaip vertybės. Pabėgėlio tėvai dažniausiai patys priklauso tam pačiam tipui, kaip ir vaikas. Taigi čia bent šeimoje nėra prieš ką sukilti. Pabėgėlis jaučiasi iš tautos rėmų jau išėjęs ir todėl jame dingsta ta įtampa, kurią turi sukilėlis. Ketvirtasis tipas pasižymi tuo, kad jis ignoruoja visą eilę vertybių, pasilikdamas tik prie dabarties malonumų. Pagrindinis jo atsakymas — "I don't care". Už tai ir duosime šiam tipui "I don't care boy" vardą. Tai grupei dažniausiai priklauso "pabėgėlių" vaikai, be to, nemažas jų skaičius tenka išsiskyrusioms šeimoms. Pabėgėlis ir sukilėlis ignoruoja ar net paneigia dorines vertybes, jų tarpe ir tautą, tačiau jie gali skirti nemažai dėmesio mokslui, menui ar ekonominiam gyvenimui. Siekdami šių vertybių, jie kartais netiesioginiu keliu grįžta vėl prie savo tautos ir jos reikalų. Kitoje padėtyje yra "I don't care boy" tipas. Paprastai jie nebaigia nė vidurinio mokslo. Patirtis rodo, kad ši grupė lietuvybei yra žuvusi.