Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Tikrai gražu ir prasminga, kad gegužės mėnesį, atbundant gamtoje gyvybei, viena diena yra skiriama pagerbti gyvybės davėjai — motinai. Jau šešiasdešimt metų visas kultūringasis pasaulis švenčia Motinos dieną, išreikšdamas jai meilę ir pagarbą.

     Dabar civilizuotame pasaulyje įsigalėjo paprotys, kad ypatinga pagarba ir pirmenybė teikiama kiekvienai moteriai. Jai vyrai patarnauja, atidaro duris, pirma savęs įleidžia į butą, sodina pirmose vietose. Dėl ko ? Gal dėl to, kad ji yra fiziškai silpnesnė už vyrą? Visiškai ne! Silpnumas gali užsitarnauti tam tikro atsižvelgimo, pasigailėjimo ir pagalbos, bet ne pagarbos. Moteris, be abejo, yra gerbiama dėl to, kad ji yra, bus ar bent gali būti motina. Tad neverta pagarbos būtų ta moteris, kuri niekina motinystę arba sutinka žudyti savyje užsimezgusią gyvybę.

     Bet ypatinga pagarba motinai jai taip pat uždeda ir ypatingas pareigas. Būti motina yra garbinga, bet nėra lengva. Pagimdyti kūdikį — tai dar ne viskas. Reikia jį ir išauklėti, o auklėjimas, kaip kartais pasakoma, yra visų menų menas. Tai yra sunki, atsakinga pareiga. Kartais visai maža, netyčia padaryta klaidelė gali atnešti neatitaisomų pasekmių. Būtų labai naudinga, kad mokyklose ir universitetuose būtų tam tikri, gerai paruošti motinystės kursai, nes tai juk daug svarbesnis mokslas už matematiką, literatūrą ar mediciną. Šiam tikslui gali pasitarnauti ir tinkama literatūra, kuri, deja, nėra labai apsti, bet vis dėlto šį tą galima rasti.

     Kiekviena normali motina didžiuojasi savo vaiku, nori, kad jis užaugtų geras, garbingas, kad jis teiktų džiaugsmo jai ir kitiems. Ji trokšta, kad jos vaikas aukštai iškiltų visuomeniniame gyvenime, kad jis būtų garsus, kad jį visi garbintų ir laikytų genijum. Juk ir Jono bei Jokūbo motina prašė Kristų, kad jos vaikeliai dangaus karalystėje sėdėtų šalia Kristaus — vienas dešinėje, kitas kairėje. Bet Kristus paklausė, ar jie gali gerti tą taurę, kurią jis gers. Tai reiškia, ar jie yra taip motinos išauklėti, kad sutiktų kentėti ir mirti už kitus, kaip Kristus kentės ir mirs. Šv. Rašte pasakojama apie kitą motiną, kuri tikrai taip savo vaikus išauklėjo. Tai Makabiejų motina. Ciesorius Antiochas, suėmęs jos septynis sūnus, liepė jiems pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba atsižadėti savo tikėjimo, arba mirti. Motina stovėjo šalia ir, liedama ašaras, ragino sūnus, kad būtų tvirti, neatsižadėtų tikėjimo, bet verčiau mirtų.

     Apie panašią motiną pasakoja ir poetas Vincas Jonikas:

Dūzgė vis ratelis, suko siūlais pakulas,
Suko siūlais nerimą motinos širdy:
Kokios vėtros sūnų, jos -jaunutį sakalą,
Blaško šiąnakt? Krinta ašara graudi.

Gal, kaip liūdnas vilkas, jis Altajaus taigose
Brenda sunkią dalį tremtinio keliu,
Gal šaltoji giltinė, jau nagus susmeigusi,
Žaidžia numylėtu josios vaikeliu?

Gal kovoj pas llmenį arba Dono kilpoje
Svetima žemelė užbėrė akis,
Gal gruobuonys paukščiai ant krūtinės švilpauja,
Gal nugraužė veidą jam pusnis laki?

     Čia yra išskaičiuotos įvairios skaudžios galimybės, kurios motinos širdį veria kančios kardu. Atrodo, kad sunku būtų surasti dar didesnę tragediją, suteikiančią mylinčiai motinos širdžiai dar didesnį skausmą. Vis dėlto tokia galimybė yra, motina nenori nė pagalvoti, kad josios sūnelį būtų galėjusi ištikti tokia tragedija. Jai tai būtų pats didžiausias sopulys, daug didesnis už sūnaus mirtį:

Gal?... O, Dieve mielas, atitolink sopulį.
Jo širdis jos meilei niekad neatbus,
Jei, mirties neradęs nė pas Sevastopolį,
Garbina žudikų kruvinus stabus?...

     Ar ši mūsų laikų motina nėra panaši į Senojo Testamento Makabiejų motiną? Tokių motinų ir šiandien yra. Tai herojės motinos, vertos sėdėti didžiausios garbės sostuose ne tik čia, bet ir dangaus karalystėje.

     Deja, ne visos motinos tokios. Yra motinų, kurioms galima daug ką prikišti. Kai kurios savo vaikais visai nesirūpina, o kitos rūpinasi per daug. Rasti aukso vidurį ne visuomet lengva. Kai kurios motinos visai nepasitiki savo vaikais, o kitos per daug pasitiki. Štai viena lietuvė motina vis didžiavosi, kad jos dukrelė dar yra tikras angeliukas. Ji jai nesukelia jokių rūpesčių, dar jai ne galvoje nei jokios meilės, nei berniukai, nei pasimatymai. Ir tas josios "angeliukas”, dar būdamas gimnazijoje, susilaukė kito angeliuko...

     Buvo atsitikimų mokyklose, kad vaikai buvo sugauti, vartojant narkotikus. Mokytojas pranešė tėvams. Atėjusi motina į mokyklą, vos akių neiškabino mokytojui, kad jis drįsta taip šmeižti josios gerutę mergaitę ar pavyzdingą berniuką. Gal kiti gali taip daryti, bet tik ne jos vaikas!

     Kai kurios motinos labai persistengia, auklėdamos savo vaikus, ypač mergaites. Žinoma, jos tai daro iš geros intencijos, bet reikia atsiminti, kad visur reikalingas saikas. Kai motina per dienas vis zirzia ir zirzia: "Dukrele, tu daryk taip, dukrele, tu to nedaryk, šukuok plaukus taip, o ne kitaip, renkis šita, o ne ana suknele, draugauk su tuo, o ne su anuo ir t.t.”, tai dukrelei tas zirzimas taip įgrįsta, kad neišlaiko nervai, ir ji išbėga iš namų. Ji išbėga, norėdama savarankiškai pagyventi ir pažiūrėti, ar be nuolatinio motinos "auklėjimo” ji ką nors sugebės padaryti.

     Bet yra ir kitų kraštutinumų. Kai kurios motinos visiškai nesirūpina savo vaikais. Joms nesvarbu, kada jie išeina iš namų ir kada grįžta, nesvarbu, kur jie eina ir su kuo draugauja. Viena mergaitė kartą skundėsi, kad motina ja visai nesidomi. "Jeigu aš kada nors pasakyčiau mamai, kad esu nėščia, tai ji, tur būt, labai šaltai atsakytų: 'O kas man? Tai tavo reikalas!’ ir visai ramiai nueitų prie savo užsiėmimų ir prie savo reikalų”.

     Tad motinos uždavinys tikrai nėra lengvas. Jis reikalauja daug pasišventimo, takto, protingumo ir įvairių kitų sugebėjimų. Motiną pasaulis gerbia, bet toji pagarba ją įpareigoja nuolat budėti ir stengtis būti gera motina, nes tik dėl motiniškumo ji yra gerbiama.

     Katalikiškasis pasaulis šį mėnesį ypatingiau prisimena ir savo dangiškąją motiną. Jau ne vienas popiežius Lietuvą yra pavadinęs Marijos žeme. Toks gražus komplimentas mus taip pat įpareigoja. Turime pasirodyti, kad to vardo esame verti. Neseniai ir Bostono arkivyskupas lietuviams priminė, kad 1951m. gegužės 13d. išeivijoje esą Lietuvos vyskupai iškilmingai paaukojo Lietuvą Marijai, prašydami, kad ji ypatingai globotų mūsų šalį ir jai išmelstų laisvę. Tad gegužės 13-toji turėtų būti mūsų susimąstymo diena. Tik būdami ištikimi savo dangiškajai motinai ir krikščioniškiesiems principams, mes turėsime teisės laukti dangiškos pagalbos sau ir savo šaliai.