Spausdinti

A. SALYS

    Dėl Viešpaties maldos trečiojo prašymo mūsų bažnytinėje kalboje vėl yra kilę tam tikro nesutarimo: kas teiktina — žemėje ar ant žemės. Tuo klausimu jau senokai yra rašę St. Yla, J. Vaišnys, L. Dambriūnas ir Pr. Skardžius (Lux Christi priedas 1953, Gimtoji Kalba 1959 nr. 4, 1960 nr. 2). Vartojama abejaip. Tur būt, niekas neneigs, kad klausimas yra ne tik semantinis, bet kartu ir kalbinis. Pravartu j jį žvilgterėti istoriškai.

     Iš lenkų kronikininko J. Dhigoszo ir M. Stryjkowskio sužinome, kad Lietuvos krikšto metu (1387 ir 1413) Jogaila ir Vytautas patys mokę lietuvius Viešpaties maldos ir tikėjimo išpažinimo. O įvykių amžininkas magistras M. Kozlowskis, Krokuvos akademijos profesorius ir rektorius, netrukus po Jogailos mirties Bazelyje 1434 m. pasakytame pamoksle (ten vyko bažnytinis susirinkimas) stačiai tvirtina, kad karalius "mokė juos (=lietuvius) tikėjimo išpažinimo ir Viešpaties maldos ir vienas išvertė iš mūsų vietinės ( = lenkų) kalbos į jų kalbą, kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti". Sintaksinės senojo Tėve mūsų teksto lenkybės švęskis (: šwięč się), ateik (: przyjdž), būk (bądž) ir žodžių tvarka (vardas tavo, karalystė tavo, valia tavo) irgi patvirtina, kad versta iš lenkų kalbos. Tačiau vertimas ne ištisai pažodinis. Lenkiškieji posakiai w niebie ir na ziemi visuose ankstyvuosiuose Tėve mūsų tekstuose lietuviškai verčiami vienodai vietininko linksniu. Plg. (dabartine rašyba) Mažvydo: Būki tavo valia, kaip danguj, taip ir žemėje (1547), Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (sutrumpinta iš žemėje, 1559, 1570); Vilento: Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (1579); Daukšos: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1595); M. Petkevičiaus: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1598); rytiečių katekizmo: Būk valia tava, kaip danguj (ryt. dunguj), tep ir žemėj (1605); Gwagnino kronikos lenkiškame vertime: Būk valia tava, kap danguj, teip ir žemėj (1611). O 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo surastas dar senesnis XVI a. pradžios rankraštinis poterių tekstas, rašytas rytinių dzūkų tarme. Jame irgi skaitome: Būki tavo valia, kaip danguj, teip žemėj. Verčiant pažodžiui, žinoma, lauktume tik ant žemės. Bet vertėjo lietuviškasis kalbos jausmas čia, matyt, įdėm reikalavo vietininko posakio, kad jis nukrypo nuo lenkiškojo teksto. Ir tai visai suprantama. Mat, posakyje kaip danguje, taip ir žemėje turime tokį pat dvejybinį vietos aplinkybės vietininką, kaip ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose: Birstant (byrant) dirvoj, birs ir jaujoj. Žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje. Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia. Kalne rugelių tu neriši, šieno lan-kelėj tu negrėbsi. Mano močiutė aukštam kalnely, naujam grabely. Todėl šitokiems esamiesiems vietininkams rytiečių tarmėse atliepia ir atitinkami einamieji vietininkai: Žilė galvon, velnias uodegon. Dalgelė pievon, žiburėlis sienon. Ir šiaip mūsų kalboje paprastų paprasčiausi tokie vietos aplinkybės vietininkai: Vietoj gulėdamas ir akmuo apželia. Srėbk sriubą, žuvį gale rasi. Tokio kelyje radęs neimčiau. Nestovėk lietuje, saulėje, vėjyje. Nė debesėlio danguj nematyti. Veik visuose minėtuose pavyzdžiuose gyvojoje liaudies kalboje čia sakomas arba galimas pasakyti ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet vis tik bendrinė kalba tuo keliu neina. Todėl ir vietoje vulgarinių rado ant stoties, susitiko ant gatvės, pastatė ant šventoriaus, sustojo ant turgaus, palikau ant kiemo, guli ant aslos, pririšo ant pievos, gyvena ant kaimo, dabar pagal bendrą polinkį čia paprastai vartojame vietininko posakius. Taip pat visuotinai įprasta sakyti: žiūrėk paskutiniame puslapyje, patikrink žemėlapyje. Tik kalbos nevala čia pasakytų: ant puslapio, ant žemėlapio.

     Poterių tekste ant žemės pirmą kartą paliudytas reformato S. Chilinskio 1658-59 m. rankraštiniame naujojo Testamento vertime. K. Sirvydas savo Punktuose sakymų (1629) gretimais vartoja (ne poteriuose): danguj ir žemėj ir ant dangaus ir ant žemės, taip pat ant svieto, ant žemės prispaudimas giminių. Net tame pačiame puslapyje jis dvejaip rašo: tiesoj žmonių, Dievo sūdė ir ant žmonių tiesos, ant Dievo sūdo, kur lenkiškajame tekste atliepia na sądzie ludzkim, na sądzie božym. Šie pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kaip sintaksinės lenkybės ima viršų jo kalboje. Taip pat lenkiška sintakse dvelkia ir J. A. Giedraičio Naujojo Įstatymo (1816) vartosena: Ir bus ženklai ant saulės, ir ant mėnesio, ir ant žvaizdžių, o ant žemės suspaudimas giminių (Luko 21:25). Garbė ant aukštybių Dievui, o ant žemės pakajus žmonėms geros valios (Luko 2:14).

     XVIII a. poteriai su visomis lenkybėmis, taigi ir su ant žemės, bažnytinėje kalboje išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Konservatyvi ir lenkiškos tradicijos sunkinama bažnytinė vyriausybė nesiryžo reformai. Bet ryžtingai lietuviška kryptimi pasukęs vysk. Pr. Karevičius jau 1916 m. davė aprobatą naujiems, daugiausia J. Jablonskio patarimu pataisytiems poterių tekstams. Oficialiai tie poteriai, su žemėje vietoje ant žemės, Lietuvos bažnyčioms jo buvo įsakyti 1918 m. Tačiau po septynerių metų (1924) vyskupų konferencija kažkokiais sumetimais vėl sugrąžino ant žemės. Smulkiau žiūr. St. Ylos Liturginės terminijos klausimu (1953).

     Dabar Lietuvoje meldžiamasi: Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Tokį tekstą randame 1966 m. Vilniuje išleistame Apeigyne ir 1968 m. Liturginiame maldyne. Abu leidiniai turi ir Vatikano aprobatą. Išeivijoje vėl vieno kito spirte spiriamasi išlaikyti XVII a. lietuvių bažnytinės kalbos lenkinimo metu padarytą "pataisą" ant žemės (lenk. na ziemi). Plg. pernai Romoje išleistą Ordo Missae ir jį pasekusias Kunigų vienybės su vysk. V. Brizgio aprobata leidžiamas sekmadienines Mišias. Tai pataisai ginti pasišauta net su semantine ekvilibristika. Girdi, graikiškajame Evangelijos tekste (Mato 6:10) šiame prašyme vartojami du skirtingi prielinksniai en ir api, kuriems juk atliepią vėl skirtingi prielinksniai ir kitų kalbų vertimuose: ang. in: on, vok. im: auf, pranc. au: sur. Iš to pigi išvada, kad ir lietuviškai nedera versti vien vietininkais. Gaila, kad Jogaila su Vytautu graikiškai nemokėjo ir "netiksliai" išvertė. Mat, vertė taip, kaip šiuo atveju gyvasis kalbos jausmas lėmė. Juodu pasielgė lygiai taip pat, kaip ir IX a. slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus. Šiuodu, žiūrėdami slavų kalbos dėsnių, to paties prašymo posakį išvertė: na nebesi i na žem(l)i, o ne pažodžiui pagal graikų tekstą v nebesi i na zem(l)i. Mat, gimę Salonikuose, kurių apylinkėje gyveno daug slavų, nors ir graikai, iš mažumės buvo gerai išmokę slaviškai. O mozūro Chilinskio lietuvių kalbos mokėjimas buvo gana trūktinas. Juk kaip tik dėl netikusio vertimo buvo Londone nutrauktas ir jo Senojo Testamento spausdinimas. Prielinksnio ant gynėjai kažkodėl pamiršta, kad ir Vulgata čia nežiūri graikų prielinksnių priešybės, nes verčia vienodai sicut in caelo, et in terra. Kito gynėjo čia vėl sumesta, kad mūsų žemėje esą galima įtarti atsiradus pagal lot. in terra. Bet tam, kaip aukščiau matėme, nėra jokio pagrindo.

     Arkiv. J. Skvireckas liko ištikimas kare-vičinei reformai. Jo Naujajame Testamente (visuose keturiuose leidimuose 1922-1947) lot. in terra ir super terram visur išversta žemėje. Tik Apaštalų darbų 9:4 ir 26:14 randame: sukniubęs ant žemės, parpuolus ant žemės. Čia prielinksnis (krypčiai nusakyti) visai savo vietoje, nors galima būtų pasakyti ir rytietiškai: sukniubęs žemėn, parpuolus žemėn. Plg. priežodį: Ką žmogus žemėn meta, ponas kišenėn deda.

     Kitam vėl prielinksninis posakis ant žemės rodąs kalbos pažangą, jos modernėjimą. Mat, fleksinės kalbos savo raidos būvyje virsta analitinėmis, kur sintetinė kaity-ba pakeičiama prielinksnine. Plg. lotynų ir prancūzų kalbos linksniavimą. Bet mūsų bendrinė kalba tuo tarpu dar nepasinešusi ta linkme. Pagal priežodį šaukštu upės neišsemsi vis dar ir mokykloje mokome, kad taisyklingiau: pieštuku, plunksna rašyti, traukiniu važiuoti, laivu plaukti, savo protu gyventi. Nemanau, kad kada, atsisakę vietininko, imtume su klaipėdiškiais sakyti: Šiše vakar buvom į Klaipėdikę. Mūsų mokytojams gerai pažįstami ir sunkiai liežuvį beapverčiančių šeštadieninių mokyklų mokiniukų sakymai: mama yra į kambarį, aš nebuvau į mokyklą. Tai ne pažangos, o šiaip sau dviejų skirtingų kalbų sintaksinės simbiozės reiškinys. Taip pat mes vis dar be prielinksnio ant renkamės posėdžių, verdame ką pietums, lankomės susirinkimuose, koncertuose, pasimatome baliuose, vestuvėse.

     Maldos vietininkas žemėje reikšme nieko nesiskiria nuo plačių plačiausiai sakomų posakių: gyvena savo žemėje, pasistatė (trobas) dvaro žemėje, tokioje žemėje gyvenk ir norėk, neganyk svetimoje žemėje, arklius rišame pirktojoje žemėje, gimtojoje žemėje, tėvų žemėje, šioje žemėje (religine prasme), visoje žemėje (visame pasaulyje). Liaudinėje kalboje, ypačiai rytiečių tarmėse, visais šiais atvejais sakomas ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet bendrinėje kalboje, daugiausia J. Jablonskio pastangomis, čia yra įsigalėjusi senoviškesnė vietininko konstrukcija. Todėl nedera ant žemės remti nė liaudiniu gano ant pūdymo, nes bendrinės kalbos posakis yra gano pūdyme, kaip kad ir šieną džioviname pievoje, avis laikome ganykloje. Vietininko posakiai Sveikesni yra išlikę žemaičių tarmėse. Net ir visuotinai paplitusios slavybės ant svieto vietoje dažnai pasakomas vietininkas: susitiksime aname sviete, katrame jis dabar sviete (miręs ar gyvas)?, visame sviete taip yra.

     Kur esamajame vietininke susikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės, dabartinėje bendrinėje kalboje daug kur yra įsigalėjusi prielinksnine vartosena. Plg. net dainų kalbos ant kalnelio, pakalnėlėj dobilėliai žydėjo greta su kalne berželiai stovėjo, beržų lapeliai mirgėjo. Žemaičiai ir daugumas vakariečių aukštaičių dar aiškiai skiria sėdi lovoje (ligonis sėdom), vežime (tuščiame ant sėdynės) ir ant lovos (ant jos krašto, kojas nuleidęs), ant vežimo (ko prikrauto, pilno) Taip pat ir gulėti galima lovoje (nusirengus, apsiklojus) ir ant lovos (taip sau nuvirtus pailsėti, ant patalo viršaus). Todėl visai suprantami ir J. Jablonskio duoti pavyzdžiai: Katė gulėjo ant mano lovos. Jo knygos ant stalo gulėjo. Mat, katės paprastai tik taip ir teguli, o kada sakome knygą rasi stale, tai turime galvoje stalčių, stalo ištraukiamąją dėžę. Bet pasakymas sėdi kėdėje ne tik "šiandien dar nerėžia ausies", o priešingai daugio taip ir tebesakoma ir rašytojų rašoma. Mat, kėdžių yra visokių visokiausių, su atlošais, su šoninėmis atramomis. O dėl sėdi kelme ar akmenyje nėra ko nė spyriotis, nes taip nė kadų kadai nesakyta. Mat, nė norėdami negalime į jų vidų atsisėsti, tik ant jų. Bet vėl nieku nedėtas priežodis: Šnypščia kaip kelme gyvatė. Taip pat žmonių pasakojama apie velnių pėdas akmenyse (juose įmintas).

     Mums dabar nelogiški atrodo tautosakiniai vietininkai: Mano brolelis žirge sėdėjo (Gervėčiai). Mano mergelė stale sėdėjo (Rėzos Dainos). Svotai suole dainuoja ir valgo (A. Juškos Svodbinė rėdą). Tačiau juos aiškiname vad. sintaksine priešprieša. Mat, gyvojoje kalboje pažįstami ir atitinkami kryptiniai posakiai: sėsti į žirgą (t. y. į balną), į stalą (prie stalo), nešti į stalą (stalan), sodinti į suolą (vestuvinėse apeigose). Lygiai taip pat rytiečiams sakant mesk žemėn, krinta žemėn, savaime suprantami ir J. Jablonskio iš jų kalbos duodami posakiai: Peilis žemėj gulėjo. Negulėk žemėje. O kam liepdami gulk, dėk, mesk ant žemės, žinoma, ir atsakyme tegalime laukti to paties ant žemės. Plg. dar: Mečiau ant stogo, nukrito ant žemės. Nelipk ant vežimo (šieno), būk (stovėk) ant žemės. Šių posakių ant žemės semantiškai atsako į klausimą ant ko, o maldos posakio semantinis klausimas yra kame, kur. Vadinasi reikalauja vietininko. Jei paukščiams skraidant mieste (žinoma, ore), miestui logiškai pripažįstame tris matavimus (ilgį, plotį ir aukštį), tai to negalime neigti nė žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Kitaip tariant, ta žemė mums yra pasaulis. Kaip sakome pasaulyje, taip lygiai sakytina rašytina ir žemėje. Mat, kurmis vienaip gyvena žemėje, o žmogus kitaip, nors šis pastarasis gali ir kurmiškai gyventi.

     Jeigu kam žemėje nepatinka, kad tai istorinė, o ne dabartinė vartosena, tai tuo pačiu mastu iš poterių tektų išmesti ir geidžiamosios nuosakos lytis teesie (paprastai tariama: tesie), teateinie, nes jos irgi "istorinės". Dabartinės vartosenos gyvosios lytys yra tebūna (tebūva), teateina. Pataisytiems poteriams teesie ir teateinie paimta iš M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų. J. Skvireckas jau 1922 m. N. Testamento leidime senovinę teesie bandė pakeisti kiek naujoviškesne tebūnie. Bet senųjų optatyvų pasirinkimas buvo labai vykęs: jie maldai suteikia tam tikro iškilmingumo. Kaipgi skambėtų pagal "eilinio lietuvio kaimiečio" kriteriją sumodernintas variantas: Tegul būna (Tebūna) Tavo valia, kaip danguj, taip ir ant žemės.

     Kunigų (ne visų!) užsikirtimas dėl ant žemės iš dalies suprantamas, nes juk tas ant jau tris šimtus su viršum metų smigdomas mūsų smegeninėn. Dar gerai prisimenu, kaip senieji kunigai piktinosi dūšią pakeitus siela. Girdi, kam žmonių nuo amžių įprastą, nors ir svetimą žodį keisti kitu niekam negirdėtu ir dar labiau skambančiu rusiškai... O juk protestai dėl Mergelės Marijos vos tik dabar aptilo.

     Jau ne nuo vakar mūsų bažnyčiose giedama: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Tariamo teologinio tikslumo saugotojai čia, rodos, dar nepareikalavo ant žemės (gr. epi gės). Argi būtų susitaikę su Vulgatos "netiksliu" vertimu in terra (žemėje)?

     Beje, tenka tik pasidžiaugti, kad vysk. V. Brizgys savo gegužinėms pamaldoms skirtai knygai (1956) parinko tikrai lietuviškai skambančią antraštę: Marija danguje ir žemėje.

     Redakcijos prierašas. Kadangi dabar įvairiuose leidiniuose bei leidinėliuose vis duodami skirtingi pagrindinių mūsų poterių variantai, čia pateiksime skaitytojams bent Tėve mūsų ir Sveika, Marija maldas iš Lietuvoje išleisto ir bažnytinės vyresnybės patvirtinto Apeigyno.

     Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

     Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi, Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

     Tad Lietuvoje dabar taip oficialiai meldžiamasi. Jeigu Vatikanas nori, kad net tą pačią kalbą vartojantieji skirtingų tautų tikintieji nesiskirtų liturginės kalbos variantais, tai tuo labiau mums, lietuviams, tai mažai saujelei, atsiskyrusiai nuo savo tėvynės, netiktų graibstytis kitokių maldos variantų.