Spausdinti

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

TUŠTĖJA DAINŲ SKRYNELĖS

    Labai šiuo metu Lietuvoje paplitę įvairūs kraštotyrininkai ir folkloristai pradeda nusiskųsti, kad pamažu nyksta senoviškosios liaudies dainos. Kai kuriose Lietuvos vietose šventinės, įvairius papročius, darbus ar apeigas apdainuojančios, vienbalsės ir sutartinės liaudies dainos beveik išnykusios. Jas pakeičia literatūrinės dainos ir įvairūs romansai, brukami į žmonių ausis radijo bangomis, o neretai ir svetimos melodijos, kartu su svetimais savo šeimininkais į Lietuvą atklydę.

    Senųjų liaudies dainų daugiausia išlikę pietryčių Lietuvoje. Dainuojančioje Dzūkijoje dar ir dabar galima išgirsti senoviškiausių dainų. Pvz. A. Čepukienė yra padainavusi per 500 dainų, O. Grigaliūnienė — apie 400 ir t.t.

    Daug dainų užrašoma ir Žemaitijoje. Senosios liaudies dainos greičiausiai nyksta Suvalkijoje, kurioje daugiausia susitelkę pramonės centrai, žmonės dažniau keičiasi, yra sumodernėję.

    Gerai, kad atsiranda dabartinėje Lietuvoje šviesuolių, kurie stengiasi surinkti ir išsaugoti šį nepamainomą tautos turtą nuo visiško išnykimo. Žiliems kaimo seneliams ir senutėms pamažu iškeliaujant amžinybėn, tilsta, tuštėja stebuklingoji senovės dainų skrynelė...

(Medžiaga paimta iš "Kultūros Barų" Nr. 1, 1971)

PAMINĖTAS KNYGNEŠIU “KARALIUS”

    Šiais metais sueina 125 m. nuo žinomiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio gimimo. Ryšium su šia sukaktimi Vilniaus bibliotekoje atidaryta paroda. Ekspozicijoje — spaudos draudimo metu platintos knygos, laikraščiai ir kitokia medžiaga apie anticarinį judėjimą Lietuvoje. ("Lit. ir Menas" Nr. 12, 1971)

    Kažin kiek dar metų turės praeiti nuo to laisvės nešėjo gimimo dienos, iki Lietuvos sostinės knygynuose bus ruošiamos parodos su priešbolševikinio judėjimo medžiaga?

NORI GYVENTOJUS KARINGAI NUTEIKTI

    Balandžio mėn. pradžioje Vilniuje įvykusiame XXIV komunistų partijos suvažiavime susirūpinta Lietuvos gyventojų kariniu paruošimu ir apmokymu. Specialiame pasitarime tuo reikalu numatyta surengti teorines konferencijas ir paskaitų ciklus, seminarus lektoriams apie tai, kaip propaguoti karines žinias, meno darbuotojų susitikimus su jaunimu ir Vilniaus karinės įgulos kariais, organizuoti masinio gynybinio darbo mėnesį ir kitus renginius įvairių gyventojų sluoksniuose. ("Tiesa" 1971, balandžio mėn.)

    Toks karinis gyventojų paruošimas ir informavimas ateityje tikrai gali būti naudingas, tik, gal būt, nelyginant tas antrasis lazdos galas, jis bus nukreiptas prieš pačius paruošėjus...

PAGALIAU PAAIŠKĖJO PASLAPTIS...

    Plačiau ir ištisiem paskaičius okupuotos Lietuvos spaudą, kartais pasidaro visiškai nesuprantama, kaip, rodos, subrendę žurnalistai, visuomenininkai ir rašytojai gali be jokios atodairos ar paliovos liaupsinti savo tėvynės okupantą, girti viską, kas iš Rusijos ateina ir nematyti nieko naudingo laisvajame pasaulyje. Pasirodo, priežastis visai paprasta — kaltas rašalas! Lietuvos chemijos įmonės gamina tik vienos rūšies rašalą — "Vaivorykštę". Krašto parduotuvėse kitokio visai nėra. Apie šį rašalą ir jo blogąsias ypatybes jau ne kartą rašė Lietuvos spauda, tačiau reikalai nepagerėjo. "Vaivorykštė" gadina parkerius ir yra tokios prastos kokybės, jog dažnas rašeiva turi prašyti važiuojančių į Maskvą, kad geresnio rašalo parvežtų. Todėl nenuostabu, kad maskvietišku rašalu parašyti lietuvių autorių straipsniai dvelkia komunistine propaganda.

TRŪKSTA KASDIENINIŲ PRODUKTŲ

    Kažin kaip reaguotų eilinis Čikagos gyventojas, jei po darbo užsukęs į kurią nors maisto krautuvę mėsos, pieno, žuvies ar duonos nusipirkti, rastų tik tuščias lentynas, o visi produktai būtų seniai išsibaigę. Panašios situacijos didžiausiame Lietuvos mieste — Vilniuje kartojasi kasdien. Nedideli kiekiai pagrindinių, šviežių maisto produktų atvežami tik rytais ir išgraibstomi taip greitai, kad, visą dieną dirbusiems, nieko nebelieka. Žmonės dūsauja ir į laikraščius skundus parašo (pvz. "Švyturys" nr. 2, 1971), bet niekas tų skundų neišgirsta. Atrodo, kad apie tai nieko negirdėjo ir Joana Šimkūnas, kuri, grįžusi iš Vilniaus į savo namus Melbourno mieste, Australijoje, balandžio mėn. "Tiesos" redakcijai atsiuntė laišką, išreiškiantį visapusišką susižavėjimą sostinės "pažangumu" ir klestėjimu bolševikinėje santvarkoje.

NAUJOS GINTARO KASYKLOS

    Baltijos jūros pakrantėje, ties pat valstybės siena, įrengta nauja Kaliningrado gintaro kombinato kasykla. Gintaro gysla guli žemiau Baltijos jūros lygio, todėl kasykloje be paliovos dirba siurbliai, traukdami iš jos vandenį. Norint gauti kilogramą gintaro, išimama 13-15 tonų uolienų. Kasykla pilnai veiks 1974 m., ir manoma iš jos gauti iki 1150 tonų gintaro. Gautąją žaliavą apdirba Kaliningrado kombinatas, o jo gaminius daugiausia eksportuoja į užsienius. Žinoma, nereikia nė aiškinti, kuris kraštas gauna daugiausia Lietuvos gintaro gaminių, kai tuo tarpu lietuviai negali savo giminėms užsienyje nė paprasčiausio gintaro gabalėlio atsiųsti.