Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. ].

     Prieš keletą mėnesių buvo suruoštas simpoziumas, kuriame dalyvavo apie dvidešimt studentų, berniukų ir mergaičių. Jų amžius — maždaug 20 — 26 metai. Beveik pusė visų dalyvių buvo ateitininkai, o kiti priklausė skautams, santariečiams, neolituanams. Iniciatyva suruošti tokį simpoziumą išėjo iš jų pačių. Svarstymui jie pasirinko dvi temas: 1. Institucinė Bažnyčia, 2. Priešvedybinis santykiavimas. Simpoziume dalyvavo ir "Laiškų Lietuviams" redaktorius, bet tik kaip stebėtojas. Jis buvo specialiai prašytas nepareikšti savo nuomonės, bet leisti studentams laisvai išsikalbėti, nes simpoziumo tikslas buvo ne prieiti kokių nors dogmatinių ar moralinių išvadų, bet tik pažiūrėti, kaip studentija šiais klausimais galvoja, koks yra jų įsitikinimas.

 

1. AR REIKALINGA BAŽNYČIA,

AR UŽTENKA TIK TIKĖJIMO?

     Pirmąja tema pateiktas klausimas: ar reikalinga Bažnyčia (forma), ar užtenka tikėjimo (turinio)? Kiekvienas stengėsi atsakyti, kaip jam asmeniškai atrodo. Žinoma, atsakymų mintys kartojosi. Buvo kalbama be jokio iš anksto nustatyto plano. Kai kurių mintys buvo labai neaiškios, gal ir ne į temą, nes jiems ir tikėjimo bei Bažnyčios sąvokos nebuvo aiškios. Čia ir pateiksime trumpai jų išreikštas mintis, iš kurių gal šiek tiek paaiškės mūsų dabartinio jaunimo galvosena.

     Visi pasisakė, kad turinys svarbiau negu forma. Nė vienas aiškiai nepasisakė, kad visiškai neturėtų tikėjimo, bet daugelis "pasigyrė", kad nepriklauso jokiai Bažnyčiai — institucijai, kad savo santykius su Dievu tvarko pagal savo supratimą. Štai kai kurios pabiros dalyvių mintys ar cha-rakteringesni išsireiškimai.

     •    Man asmeniškai kokia nors forma yra reikalinga. Žmogus tos formos ieško visur, taip pat ir Bažnyčioje. Bet aš nemėgstu sekti visų formų, jeigu neprieinu išvados, kad ta forma yra reikalinga. Vis dėlto kokia nors išorinė forma yra reikalinga, nes mes esame ne tik protiniai, bet ir kūniniai sutvėrimai. Tad man forma religijoje yra reikalinga, bet ne būtinai tokia, kokią visi vartoja.

     •    Aš nemėgstu masių ir masinio išsireiškimo, kurio yra labai daug Bažnyčioje. Nemėgstu klausyti įsakymų, kurie nėra realūs mano gyvenimui. Aš atsisakau beveik visų formų ir turiu savo religiją. Aš noriu Dievą garbinti arba, geriau sakant, pažinti taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad tai yra grynai mano reikalas. Tai nereiškia, kad aš netikėčiau — aš tik turiu savo būdą tikėjimui išreikšti.

     •    Bažnyčioje aš randu labai daug man priimtinų formų, tad labai mažai tenka man pačiai susikurti, bet žinau, kad daugelis mano draugų randa visai kitas proporcijas.

     •    Man atrodo, kad kiekvienam žmogui Dievas yra asmeninis, skirtingas. Tai nereiškia, kad kiekvienas turėtų vis kitą Dievą. Dievas yra vienas ir tas pats, bet jis turi daug įvairių aspektų, daug įvairių veidų. Kiekvienas žmogus mato vis kitą Dievo veidą.

     •    Bet kas gi yra Dievas? Jis yra meilė. Tad kiekvienam žmogui, ar krikščioniui, ar budistui, jis yra tas pats.

     •    Aš manau, kad jeigu kiekvieną paklausi, kas yra Dievas, tai bus daug įvairių atsakymų. Vienam jis bus meilė, kitam ramybė ir t. t. Bet man atrodo, kad mūsų pagrindinis klausimas buvo ne, kas yra Dievas, bet koks yra santykis tarp Dievo ir religijos. Ar tikėjimas yra tik individualus dalykas, kuris netoleruoja grupės? Ar tau pačiam yra lengviau su Dievu palaikyti ryšį (melstis) grupėje, ar atskirai?

     •    Man patinka pačiam. Jokios pareigos grupei nejaučiu. Bažnyčia man gal tik padeda apie Dievą pagalvoti.

     •    Visos tavo idėjos apie Dievą yra kilusios, santykiaujant su kitais žmonėmis. Kokios tavo idėjos apie Dievą galėtų būti, jeigu niekas tau apie jį nebūtų kalbėjęs?

     •    Aš tik žinočiau, kad jis yra.

     •    Žinoma, tos Bažnyčios formos yra labai griežtos, atstumiančios. Bet vis tiek kokios nors formos yra reikalingos. Mes kiekvienas esame individas, bet taip pat įeiname į kokią nors bendruomenę. Mes ieškome bendrų išraiškos formų bendruomenėje, taip pat ir Bažnyčioje. Religija yra asmenininis išpažinimas, bet Bažnyčia yra bendras žmonių tiesos ieškojimas. Ar tau, X. Y., kuri sakei, kad nepripažįsti jokių formų, nebūtų geriau, jei grupė žmonių turėtų panašią Dievo sąvoką, kaip tu, ar tau tada formos nebūtų labiau prieinamos?

     •    Ne. Jeigu aš noriu pasikalbėti su savo tėvu kokiu nors intymiu svarbiu reikalu, aš noriu būti viena su juo, nenoriu, kad kiti ten būtų. Lygiai taip ir su Dievu.

     •    Man visai nekliudo kalbėtis su Dievu asmeniškais reikalais, jeigu ir kiti drauge su manimi esantieji kalbasi su juo savo reikalais. Juk jeigu yra pvz. vardinės ar gimtadienis, tu pasikvieti grupę draugų ir drauge su jais jį sveikini.

     •    Bet kiekvienas jam atneš skirtingas dovanas ir jį sveikins skirtingais žodžiais. Aš nesijausiu su juo taip atvira, kaip būčiau tik viena. Aš būsiu suvaržyta.

     •    Gal čia palyginimas su tėvu nelabai tinka. Paimkim šeimą. Tu esi vienturtė. Bet mes esame vienos didelės šeimos nariai. Mes kaip tik ir turime ieškoti bendro šeimyninio išsireiškimo, garbės ir meilės Dievui, o taip pat meilės ir respekto vieni kitiems. Toks bendras Dievo garbinimas yra daugiau negu asmeninis bendravimas.

     •    Yra dvi bendravimo plotmės. Kai mes norime su savo draugu asmeniškai pasikalbėti, tai nenorime, kad būtų ten ir kiti, bet kartais mes suruošiame baliuką, norėdami jį pagerbti ir pasveikinti. Įdomu, ką kiti apie šias dvi plotmes galvoja. Ar tai tinka ir religijai?

     •    Žmogus nė vienoje gyvenimo srityje nestovi vienas. Jam reikia kitų pagalbos.

     •    Aš nuolat domiuosi, kas dedasi Bažnyčioje, nes noriu sužinoti, ar ten yra kokių nors naujų, man labiau priimtinų formų.

     •    Man pvz. nepatinka viena svarbiausių Bažnyčios formų — mišios. Nėra gera, kad kiekvienose mišiose vis tas pats ir tas pats, išskiriant vieną kitą skaitymą. Aš norėčiau kiekvieną kartą ko nors naujo. Gal man patiks būti tokiose mišiose, kur susirinks 20 — 30 panašiai galvojančių asmenų, bet ką man duos tos mišios, kuriose dalyvauja šimtai ir tūkstančiai įvairiausių man visai nepažįstamų žmonių?

     •    Aš dėl to esu nusivylusi dabartine mišių forma, kad man neatrodo, jog žmonės ten ateina melstis. Jeigu aš žinočiau, kad tie žmonės tikrai meldžiasi ir tiki, tai ir aš drauge su jais galėčiau išreikšti savo tikėjimą ir pagarbinti Dievą. Nesvarbu, kad kitų Dievo konceptas būtų skirtingas, bet svarbu, kad žinai, jog jie turi su Dievu kontaktą ir tiki.

     •    Man asmeniškai nesvarbu, ar yra daug žmonių, ar nieko nėra. Man aplinka visiškai dingsta, jeigu aš giliai jaučiu. Formos yra reikalingos, nes religija yra nematomas dalykas, o žmonės nori ką nors apčiuopti.

     •    Šis klausimas yra sunkus, nes mes esame taip indoktrinuoti, tai jaučiame tam tikrą kaltės pajautimą, jeigu neklausome Bažnyčios. Forma yra reikalinga tiems, kurie nenori patys galvoti. Tikėjimas yra grynai asmeniškas dalykas. Kai kam Bažnyčia gal gali padėti, bet man ji tik pakenkė.

     •    Man atrodo, kad jeigu mes kritikuojame Bažnyčią, tai kritikuojame patys save, nes juk mes esame Bažnyčia. Bažnyčia kinta drauge su mumis.

     •    Nenoriu su tuo sutikti. Bažnyčia, kaip dvasia, yra tas pat kaip ir mes, bet Bažnyča, kaip institucija, yra visai skirtingas dalykas. Man atrodo, kad tokia institucija yra visai nereikalinga.

     •    Bet ar negalėtum žiūrėti į Bažnyčią, kaip į tam tikrą instituciją, kuri papildo žmogų. Juk tam tikra disciplina yra reikalinga.

     •    O aš manau, kad yra visiškai nemoralu atiduoti savo laisvą valią kitam. Dievas negali atimti žmogaus laisvos valios ir ją atiduoti Bažnyčiai.

     •    Bažnyčia yra žmogaus galvojimo priešas. Ji duoda taisyklių sąrašą: jas vykdyk, ir viskas bus gerai. Bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta. Pati Bažnyčia dabar persigalvoja ir daug ką keičia.

     •    Tad gal galėtume padaryti tokią išvadą: organizuota Bažnyčia yra reikalinga tam, kuris to nori ir siekia, bet nereikalinga tam, kuris gali be jos apsieiti.

     •    Gal dar galėtume pažvelgti į Bažnyčią — normų davėją? Tai rištųsi ir su mūsų antrąja tema — priešvedybiniu santykiavimu, nes ypač dėl to čia mes ir susirinkome.

     •    Visiškai ne! Priešvedybinio santykiavimo klausimą mes norime nagrinėti visiškai nepriklausomai nuo Bažnyčios nuostatų. Mes tik pasisakysime savo nuomones, savo asmeniškus įsitikinimus. Tai bus daug įdomiau.

PRIEŠVEDYBINIS SANTYKIAVIMAS

     Buvo pateikti šie klausimai: ar meilė ir seksas yra tas pat? Kaip į priešvedybinį santykiavimą žiūri dabartinis jaunimas — studentija? Ar Bažnyčia gali ką nors čia nustatyti?

     •    Meilės apibrėžimas nėra lengvas dalykas, vis dėlto manyčiau, kad meilė ir seksas nėra visiškai tas pat, nors nematau ir didelės priešingybės.

     •    Jeigu gali prieš vedybas mylėti, tai dėl ko negali turėti lytinių santykių?

     •    Pirmiau Bažnyčia tai draudė, tur būt, dėl to, kad iš lytinių santykių galėjo gimti kūdikis. Jeigu tu negalėjai to kūdikio auginti, tai uždėdavai naštą visuomenei. Tai buvo socialinės santvarkos pažeidimas. Dabar, kai yra įvairių apsisaugojimo priemonių, dalykas atsistoja visiškai kitoje šviesoje. Dabar galima turėti lytinius santykius, visiškai nepažeidžiant socialinės santvarkos, tad Bažnyčia neturėtų drausti.

     •    Aš net nenorėčiau sutikti, kad čia aplamai būtų koks nors socialinis nusikaltimas. Mano nuomone, tie santykiai yra aukščiausias meilės pareiškimas. Tiems asmenims tuo metu tai yra daug svarbiau, negu galimos pasekmės.

     •    Man atrodo, kad čia yra asmeniškas apsisprendimas. Man šeimos sukūrimas yra toks svarbus, kad tą visišką atsidavimą kitam palieku tik šeimos ribose. Žinoma, kiti gal kitaip apsispręs.

     •    Bet Bažnyčia su tavimi nesutinka, kad čia yra asmeninis apsisprendimas. Ji nustato taisykles. Ji leidžia naudotis sąžine, bet drauge ir duoda įsakymus. Man atrodo, kad tai nesuderinama.

     •    Čia buvo paaiškinta, kas yra sąžinė ir kada galima ją sekti. Sąžinė yra galutinis sprendimas apie konkretaus veiksmo moralumą. Jeigu yra aiškus Dievo ar Bažnyčios įsakymas, tai žmogus turi jam nusilenkti. Jis negali sakyti, kad jo sąžinė to nepripažįsta. Bet kai tą įsakymą reikia pritaikyti konkretiems atvejams ir kai kyla neaiškumai, ar jis čia galioja, ar ne, tai tada reikia vadovautis savo sąžine.

     •    Mano nuomone, Bažnyčia yra tarpininkė tarp žmogaus ir Dievo, bet ne tarp dviejų žmonių, tad šiame klausime ji turėtų leisti apsispręsti patiems žmonėms. Jeigu Bažnyčia taip elgtųsi, būtų daug logiškiau.

     •    Bet tai tada Bažnyčia taip pat negalėtų sakyti, kad negalima vogti arba žudyti? Bažnyčia juk tik interpretuoja Dievo įsakymus.

     •    Nenorėčiau sutikti, kad ji tai gali daryti. Man atrodo, kad ji yra tik tam tikra patariamoji institucija.

     •    Bet mes jau per daug nuklydome nuo užsibrėžto tikslo — pasakyti savo nuomonę, visiškai nepriklausomai nuo kokios nors institucijos. Mes jau per daug kalbame apie Bažnyčią.

     •    Gerai, grįžkime prie savo nuomonių pareiškimo. Man neatrodo, kad lytiniai santykiai turėtų būti rišami su vedybomis. Čia jokia institucija ir joks kitas asmuo negali pasakyti, kas gera ir kas bloga. Tai yra dviejų asmenų apsisprendimas. Jei nėra jokio kriminalo, jei nepakenkiama kitiems, tai čia ne Bažnyčios reikalas spręsti.

     •    Naudinga prieš vedybas išbandyti, kad paskui po vedybų viskas nesibaigtų tragiškai.

     •    Man religija jokios reikšmės neturi, tai aš galiu asmeniškai apsispręsti, bet kas religiją pripažįsta, tai turėtų laikytis jos nuostatų.

     •    Mano šeimos sąvoka reikalauja tai palikti tik po vedybų. Man atrodo, kad galutinis atsidavimas kitam žmogui nėra menkniekis, bet labai svarbus dalykas. Priešvedybinį santykiavimą laikau nemoraliu.

     •    O kas yra moralė? Tai, kas išmokta iš kitų. Bet čia yra visiškai individualus dalykas. Vieniems tai gali būti nepriimtina, o kitiems visiškai natūralu. Absoliuti moralė neegzistuoja.

     •    Jeigu nepažeidi nei kito asmens, nei socialinės santvarkos, nei pats savęs, tai gali santykiauti prieš vedybas.

     •    Aš negretinu lytinių santykių nei su meile, nei su vedybomis. Tai yra asmeniškas apsisprendimas, vadovaujantis savo ir kito asmens jausmais.

     •    Bet negalima pasiduoti tik momento aistrai, reikia žiūrėti ir į ateitį, kas iš to išeis. Reikia žiūrėti, kad ateityje nesigailėtum savo veiksmo.

     Paskui buvo paklausta, kaip jie galvoja apie tą mergaitę, kuri jau bus turėjusi lytinius santykius su kitais berniukais. Ar kiti norėtų tokią vesti. Čia beveik visi tik nusišypsojo ir sakė, kad jiems tai neturi jokios reikšmės. Juk vedi ne mergystę, bet mergaitę. Vienas savo "liberaliu galvojimu" nuėjo dar toliau. Jis buvo paklaustas, kurią iš dviejų mergaičių pasirinktų vedyboms, jeigu abidvi būtų visais atžvilgiais vienodos, skirtųsi tik tuo, kad viena būtų dar visai nekalta, o kita jau būtų buvusi keletą metų vieša prostitutė. Jis atsakė, kad didelio skirtumo nebūtų, bet vis dėlto gal labiau linktų į tą buvusią prostitę, nes ji jau turinti patyrimo.

     Žinoma, kai kurie pasisakymai gal buvo tik noras pasirodyti "moderniu" prieš kitus, kai kurie nedrįso aiškiai pareikšti savo nuomonės, kad kiti iš jo "konservatyviškūmo" nepasišaipytų. Daug tiksliau būtų galima sužinoti jaunimo nuomonę, jeigu kiekvienas atskirai, visai nepriklausomai nuo kitų atsakytų į įvairius pateiktus anketos klausimus. Gal kada nors tokią anketą paruošime ir išsiuntinėsime. Vis dėlto šis pluoštas pabirų minčių rodo, kuriuo keliu orientuojasi dabartinis mūsų jaunimas. Svarbiausia kai kurių čia minėtų atsakymų ir pasisakymų priežastis — tikėjimo stoka. Kai kurie dalyviai turėjo labai neaiškų Dievo konceptą ir jo buvimu labai abejojo.

     Abejojo, ar Dievas yra davęs 10 įsakymų. Kai kurie netikėjo, kad Kristus buvo Dievas, kad jis įsteigė Bažnyčią ir jai suteikė autoritetą spręsti jo vardu.

     Būtų labai įdomu ir naudinga, kad kiti, pasiskaičiusieji čia pateiktas mintis, parašytų, ką jie galvoja. Būtų gera susilaukti ir ilgesnių išsamesnių straipsnių šiais klausimais. Jau vienas kitas kompetentingas asmuo yra prašytas parašyti. Tikrai ateityje šiuos klausimus teks plačiau paliesti ir paaiškinti.