Spausdinti

 ("Laiškų Lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

 ELENA JACIUNSKIENĖ - GERDAUSKAITĖ

GILESNIS DIEVO PAŽINIMAS

     Kiekvienas tikintysis turėtų gerai pažinti savo tikėjimo pagrindus ir istoriją. Be aiškaus tikėjimo tiesų pažinimo žmogus tampa labai paviršutiniškas ir lengvatikis. Mūsų tikėjimo pagrindas — Šv. Raštas. Reikėtų daugiau su juo susipažinti. Dažnai ne be pagrindo tikėjimo priešai iš mūsų šaiposi. Jeigu kai kurių "tikinčiųjų" tikėjimas remiasi tik fanatizmu, kitų pamėgdžiojimu ir prietarais, tai dėl ko bedieviams iš jų nesijuokti ir nepranašauti Bažnyčios griuvimo? Tokie Bažnyčios nariai tai yra lyg raupsuoti sąnariai mistiniame Kristaus kūne. Būtinai reikia peržiūrėti amžiais susiformavusias tradicijas, kad naujosios generacijos katekizavimas derintųsi su pasikeitusiais laikais. Dievas yra toks tobulas ir visa apimąs, kad jis ir jo mokslas tinka visiems laikams, visiems žmonėms. Tikėjimas nėra koks nors susikristalizavęs kūnas, pasiliekąs amžiais toks pat — jis eina su gyvenimu, su besikeičiančiais papročiais ir tobulėja drauge su žmonijos civilizacija bei kultūra. Tas pats nesikeičiąs Dievas pasireiškia įvairiausiais būdais, nes jis yra begalinis. Sustingimas praėjusių laikų tradicijose tai gal yra vienas didžiausių stabdžių įvairių religijų bendradarbiavimui bei susijungimui.

     Dalyvavimas sekmadienio eucharistinėje aukoje yra puiki proga išsamiau susipažinti su Šv. Raštu ir su Kristaus mokslo dvasia, kai susieina įvairūs asmenys ir dalyvauja toje pačioje meilės aukoje. Ši mintis, gerai suprasta ir gyvenime vykdoma, turėtų grąžinti į santuokos darnumą yrančias šeimas, sujungti į brolišką bendravimą priešus, išlyginti politikų kreives, nuskaidrinti apkerpėjusias sąžines. Dievas iš tikinčiojo reikalauja ir šventumo, ir tobulumo. "Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mato 5, 48).

     Nereikia manyti, kad religijos pažinimui užtenka jaunystėje išmokto katekizmo. Religijos studijavimas turi tęstis visą gyvenimą. Jaunystėje išmokto religijos pažinimo suaugusiam žmogui nepakanka, tai pabrėžia ir šv. Povilas laiške žydams (5, 13): "Kas maitinasi pienu, nepajėgia pažinti tiesos žodžių, nes yra kūdikis. Subrendę žmonės valgo stiprų maistą ir savo supratimo galias lavina, kad atskirtų gera ir pikta".

PAPRASTUMAS

     Gal būt, mūsų religijoje yra per daug visokių autoritetų liaupsinimo, skirstymo žmonių į svarbius ir mažiau svarbius, eilės visokių įsakymų, nuostatų, draudimų ir grasinimų. Dažnai žmogų visi šie dalykai nervina ir išmuša iš kelio. O juk Kristus skelbė savo sekėjams ramybę. Jo mokslas buvo paprastas, aiškus, nesuraizgytas.

     Gal tikėjimo tiesų skelbime yra per daug visokių prašmatnybių, per mažai paprastumo. Kartais gali atrodyti, kad suprasti tikėjimo tiesas paprastam nemokytam žmogui yra visiškai neįmanoma, kad jos yra skirtos suvokti tik universitetų profesoriams. Bet tai netiesa. Kristus savo mokslą skelbė visiems. Tad visi tie prašmatnybių vaikymaisi nesiderina su jo mokslu, bet nuo jo veda į klystkelius. Dažnai su krikščionimis atsitinka tai, kas Senajame Testamente atsitiko su Izraelio tauta, kai pro įvairiausių įstatymų girią ji nematė atėjusio Mesijo.

VISUOTINUMAS

     Religinė bendruomenė turi apimti visus, nes religija yra skirta visiems žmonėms. Bet praktiškame gyvenime visai ką kita matome. Dažnai kas tinka vyrams, netinka moterims; kas tinka kunigams, netinka pasauliečiams; kas tinka išsimokslinusiems, netinka bemoksliams ir t. t. Dėl ko toks skaidymasis ir grupavimasis? Man atrodo, kad Dievui nėra skirtumo lytyse, amžiuose ar užsiėmimuose. Jis žiūri tik širdies turtų, žmogaus nusistatymo, teisingumo ir ištvermės. Jam žmonija yra tas derlingas javų laukas, kuriame be grūdų dar tarpsta ir įvairios javų gėlės bei piktžolės. Kristus savo mokslą skelbė visiems, visus kvietė jį sekti, visus ragino iš jo mokytis. Jis neiškėlė virš kitų kokios nors grupės, jis ant visų išleido savo malonės gausumą.

     Dabar kunigija kreipiasi į pasauliečius prisidėti prie krikščioniškosios akcijos, bet vis dėlto labiau kreipiasi į vyrus, negu į moteris. Atrodo, kad moterys tinka tik arbatai virti. Bet juk moterų globoje yra šeimos ramybė bei klestėjimus, jaunimo moralė ir religingumas, vyro ištvermė ir sveikata. Atrodo, kad moteris net neturi teisės teirautis apie tikėjimo tiesas. Kartais net ir išpažintyje neatsakoma į šios rūšies klausimus, bet kunigas pats moterį apiberia įvairiais kitokiais klausimais: ar sutinki su vyru, ar turi vaikų, ar patinka šeimininkauti? Argi ne keista? Gal dėl to ir vyksta visokios suirutės, kad moterims neigiamos kai kurios religinės teisės. Jeigu joms nesiseka šeimoje, jeigu iškyla kokie psichologiški sutrikimai, tai numojama ranka ir pasakoma: "Ilgas plaukas — trumpas protas". Taip sako vyrai, bet gal patylomis kartais prie jų prisideda ir kunigai.

     Bažnyčia gieda pagyrimo ir išaukštinimo himnus Kristaus motinai Marijai, Kristus pagyrė Lozoriaus ir Mortos seserį Mariją, bet daugiau Marijų stengiamasi nedaiginti...

ŽMOGAUS PAKĖLIMAS IŠ MENKYSTĖS

     Pagoniškose tikybose, kai žmogus pastatomas prieš dievystės simbolius, tamsioji nežinia verčia jį jaustis nieku. Pagonis dreba prieš savo dievus ir bijosi būti laisvas, kad dievai jam nekeršytų už laisvą valią. Bet Izraelio — Krikščionybės Dievas yra kitoks. Apsireiškęs antgamtiniu asmeniu, jis pranešė Abraomo tautai, kad "jis yra, kuris yra" — Jahvė, vienintelis Dievas visatoje, leidžiąs ir palaikąs gyvybę bei visokeriopą gėrį. Jis esąs teisus ir gailestingas, matąs net ir slapčiausias žmogaus mintis, esąs dosnus ir užmokąs už gerumą, bet baudžiąs už nusikaltimus. Jis nenori nė vieno nusidėjėlio mirties, bet kviečia nusikaltusius atsitiesti ir visados stovėti rinktinių žemės vaikų gretose. Iš tikro tobula yra tokia išmintis, kuri rodo tokią meilę ir kantrybę, draugaudama su nepastoviu savo kūriniu.

     Šv. Raštas sako, kad žmogus buvo sutvertas ne vargui, nes buvo apgyvendintas rojuje, kad galėtų džiaugtis ir būti arti savo Tvėrėjo. Vis dėlto žmogus, nebūdamas Dievu, buvo ribotas. Jis nusidėjo, sulaužydamas Dievo nustatytą tvarką. Tada jis pradėjo smukti žemyn: jo kūnas pradėjo silpnėti, jis pradėjo maišyti vertybes, jam pasidarė sunku siekti gėrio. Dievas nepakenčia netvarkos, todėl, norėdamas atitaisyti tą blogį, siuntė Gelbėtoją atitaisyti tvarkai. Taip žmogus vėl buvo pakeltas aukštyn iš savo menkumo, kad galėtų tobuliau žinoti, tikėti, mylėti ir būti ramus.

VERTYBIŲ SUDERINIMAS

     Mesdami žvilgsnį į istoriją, matome tiek karų, neapykantos, smurto, persekiojimų, kitų išnaudojimo. Atrodo, kad tiek tautos, tiek pavieniai asmenys tarnauja ne tik Dievui, bet ir šėtonui. Kokia yra svarbiausia visa to priežastis? Man atrodo, kad mes nemokame suderinti vertybių. Mes kišame Dievą ten, kur nėra jo vieta, o šalia Dievo statome tai, ko neverta garbinti ir aukštinti.

     Žmogaus protas pasiekia vis didesnes svaiginančias aukštumas, todėl pradedama dievinti žmogiškumą. Manau, kad iš to kyla netikėjimas, karai, Bažnyčios susiskaldymas ir visos kitos tautų bei pavienių asmenų nelaimės. Tad kas darytina? Kaip tas vertybes suderinti? Norėčiau duoti labai paprastą atsakymą, nors jis atrodys ir paviršutiniškas. Turime grįžti prie mūsų tikėjimo šaltinio — Šv. Rašto. Senajame Testamente turime ieškoti patarimų, kaip tvarkyti savo žemiškąjį gyvenimą, o Naujajame — kaip vykdyti Dievo valią, kad pasiektume Dangaus karalystę. Šios dvi knygos papildo ir paaiškina viena kitą. Jos turėtų būti mūsų gyvenimo kelrodis.

     Redakcijos pastaba. Šis straipsnis yra labai sutrumpintas, išleidžiant kai kurias, nors įdomias, bet gal skaitytojams pavojingas mintis, o taip pat ir įvairius pasikartojimus.