JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kartais paskaičius kai kurių viduramžio asketų knygas, atrodo, kad žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje yra tik varginti savo kūną, kuris esąs visų blogybių priežastis. Bet tai nėra krikščioniška mintis. Tikrieji to meto teologai visai kitaip kalba. Pvz. šv. Tomas Akvinietis, rašydamas apie žmogaus tobulumą, šventumą ir įvairias dorybes, neužmiršta ir pasilinksminimų dorybės, graikiškai vadinamos eutrapelia. Tad krikščioniškoji asketika pasilinksminimų ir malonumų nelaiko blogais, jeigu tik jų siekiama tinkamu būdu. Jokiu būdu ji nelaiko nė kūno blogio šaltiniu. Tik pirmųjų amžių eretikai — manichejai kūną laikė blogu ir liepė prieš jį visokiais būdais kovoti. Krikščioniškosios asketikos skelbiama kūno atgaila yra tik priemonė pasiekti harmonijai žmogaus prigimtyje. Su tuo sutinka ir sportininkai, sakydami, kad sveikame kūne ir dvasia yra sveika. Jeigu šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu", tai čia nebuvo joks kūno paniekinimas. Argi gali būti paniekinimas ką nors vadinti broliu? O jeigu prie jo pridėjo dar ir asilo vardą, tai norėjo tik pabrėžti, kad pats kūnas negali tvarkytis, jis turi būti tvarkomas proto.
Visa tai prisiminti, ypač atostogų metu, žmogui yra būtina. Žmogus nėra mašina. Jis negali be jokios pertraukos dirbti. Jam reikia atostogų, kurių metu jis stengiasi užmiršti savo kasdieninius rūpesčius ir atgaivinti pavargusią dvasią įvairiais naudingais fiziniais užsiėmimais, sportu, kelionėmis, ekskursijomis ir kitokiais pasilinksminimais. Bet labai svarbu neužmiršti, kad ir šiems užsiėmimams turi vadovauti protas. Jeigu to nebus, tai atostogos gali žmogų labiau nuvarginti ir prislėgti, negu sunkiausias darbas.
Malonumų reikia siekti tokiais būdais ir tokiais keliais, kad jie suteiktų džiaugsmo, o ne liūdesio, kad jie kūną sustiprintų, o ne susilpnintų. Visur reikalingas saikas, visur reikalinga atranka. Jeigu praleisi atostogas tik lėbaudamas ir girtuokliaudamas, tai jos tau nieko nepadės, o tik pakenks.
Atostogos turėtų būti išėjimas į gamtą. Reikia išmokti naudotis gamta ir suprasti jos kalbą. Gamta yra nuostabus Dievo pėdsakas, ji žmogui rodo kelią prie Tvėrėjo. Gamta žmogui teikia pragyvenimą ir malonumą, ji žmogų užgrūdina gyvenimo kovoms. Ji įkvepia dailininkus, poetus, muzikus, būdama neišsemiamas grožio šaltinis.
Reikia taip pat išmokti ir sportuoti protingai, nes ir gražiausias sportas gali pakenkti, jeigu nebus laikomasi saiko, jeigu bus sportuojama be aiškaus naudingo tikslo. Pravartu prisiminti, ką popiežius Pijus XII kartą sportininkams kalbėjo: "Tinkamai vykdomas sportas lavina charakterį ir ugdo žmogaus drąsumą, nesvarbu, ar jis vyriškai pralaimėtų, ar džiaugsmingai laimėtų. Sportas tobulina jausmus, suteikia protui aštrumo, stiprina valią. Tad sportas nėra vien tik fizinis lavinimas. Teisingai suprastas sportas lavina visą žmogų. Tobulindamas dvasios įrankį — kūną, taip pat ir dvasią padaro tobulesniu įrankiu ieškoti tiesos bei skleisti ją kitiems ir padėti žmogui pasiekti savo tikslą, kuriam turi tarnauti visos kitos priemonės, t. y. garbinti savo Kūrėją ir jam tarnauti".
Jeigu šiais principais vadovaudamiesi mes siektume atostogų džiaugsmo ir malonumų, tai jos mums būtų gera priemonė stiprėti ir tobulėti.
Kiekvienas žmogus turi turėti kokį nors tikėjimą. Jeigu kas netiki antgamtine būtybe — Dievu, tai susikuria savo "dievus" ir jų garbinimo kultus. Aš esu krikščionė, todėl čia pakalbėsiu, ko aš laukiu iš krikščioniškosios religijos. Iš jos ir iš jos išpažinėjų laukčiau šių penkių dalykų: 1. gilesnio Dievo pažinimo, 2. paprastumo, 3. visuotinumo, 4. žmogaus pakėlimo, 5. vertybių suderinimo.