Spausdinti

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Šiais laikais esame užversti knygomis "apie meilę", kurias skaitant, darosi baisu nuo ten vaizduojamos neapykantos, meilės vardu paraduojančio seksualumo bei visokeriopai pateisinamo egoizmo. Todėl, kai į rankas pakliūva knyga, kurios pagrinde yra tikroji meilė žmogui, ne tik supanti visą jo gyvenimą, bet iš jo paties visiems spinduliuojanti, svaigsta galva, lyg išėjus į gryną orą. Tokia knyga yra Jadvygos Čiurlionytės "Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį" išleista Vilniuje 1970 m.

     Piktas yra daugelio genijų likimas, nes dažnai jų gyvenimas yra labai sunkus, o kūryba tinkamai įvertinama tik po jų mirties. Neaplenkė toks likimas ir M. K. Čiurlionio, didžiojo lietuvių genijaus. Nežiūrint vargingų sąlygų kūrybai ir studijoms, sunkaus kasdienio pragyvenimo, meno ir muzikos autoritetų abejingumo, Čiurlionis gyveno ir kūrė be kartėlio žmonijai. Jo spindulinga asmenybė neužsidarė mizantropiškame kiaute. Gyvenimo sunkumai ir neteisybės jį žeidė labiau negu daugelį, tačiau jis turėjo ir daugiau meilės bei atvirumo gėriui visa tai pernešt be pagiežos.

     Reikia džiaugtis, kad nors ir pamažu, bet lietuviuose vis labyn auga susidomėjimas kūrybiniu Čiurlionio palikimu bei jo asmeniu. Ir Lietuvoje, ir išeivijoje Čiurlionis atgimsta tautiečių dėmesyje ir pastangose savąjį genijų geriau pažinti ir jį pasauliui parodyti. Ar tai nėra pats geriausias paminklas kūrėjui?

     Prie tokių paminklų, žyminčių ne genijaus mirtį, bet jo kūrybos gyvybę ir jo asmenybės nepamirštamumą, priklauso ir Jadvygos Čiurlionytės "Atsiminimai". Tai, iš tikrųjų, meilės sklidina knyga apie žmogų, iš savo tyrų dvasios gelmių dalinusį meilę ir grožį be išimčių visiems.

     Autorė "Atsiminimus" pradeda Druskininkais, integralia Čiurlionio žmogaus ir Čiurlionio kūrėjo gyvenimo dalim. Senųjų Druskininkų lyriškame fone ji ryškiais bruožais piešia tėvą ir motiną Čiurlionius, giliu grožiu bei gėrio pajutimu apdovanojusius pirmgimį Konstantiną.

     Toliau autorė skaitytoją vedžioja mažamečio Kastuko takeliais, kurie, besivingiuodami nuo mylinčios šeimos iki lietuviškų pievų ir miškelių, nuolat grįždavo prie seno pianino. Ir po mažais piršteliais tas pianinas skambėjo Bacho preliudais, giedojo Beethoveno sonatomis, šoko ir dainavo "Polka šimtrubline", kurios gaidas Kastukui pardavė keliaujantis vengras.

     Pirmuose "Atsiminimų" skyriuose skaitytojas intymiai susipažįsta su Kastuku išdykėliu (iš palėpės barsto slyvų atsargas draugams, plaukia per Druskonio ežerą... kubile) ir su Kastuku — nuoširdžiu tėvų padėjėju (pavaduoja tėvą prie vargonų, pina sesučių kasytes, tramdo ir baudžia triukšmingus broliukus).

     Toliau skaitytojas su ūgterėjusiu Kastuku keliauja į Plungę, į kunigaikščio Oginskio muzikos mokyklą ir į Palangą, kur gimė visą gyvenimą nenutrūkusį ir nuostabia simfonija išsiliejusi Čiurlionio meilė jūrai; dar toliau — į Varšuvos konservatoriją, kur muzikos pasaulyje išsivystė Konstantino talentas, kur užsimezgė didžiosios draugystės su broliais Moravskiais, su Volmanų šeima, kur pražydo ir neišsipildžiusi nuvyto meilė gražiajai Marijai Moravskai.

     "Atsiminimuose" autorė ypatingai šiltai ir įžvalgiai atidengia Čiurlionio santykius su šeima, su aplinka, su gamta; jo giliai išgyventą tautinį atbudimą ir paskutinius metus, sumirgėjusius šviesiomis meilės, lietuviško šeimos židinio bei brandžios kūrybos spalvomis ir pasibaigusius nelauktu, netikėtu requiem, kada silpstantis kūnas nebeįstengė išlaikyti kūrybine ugnimi liepsnojančios dvasios.

     Įvairius Čiurlionio gyvenimo tarpsnius autorė prisimena su švelnumu ir meile. Jos pasakojimas nėra biografo dėstymas, chronologiškai preciziškas, istoriškai tikslus ir bejausmis. Jadvyga Čiurlionytė turi retą nuoširdumo dovaną. Ji kalba iš širdies, todėl pataiko į širdį. Jos žodžiai paprasti, stilius pašnekoviškas, be įmantrybių, tačiau blykčiojantis ne vienu deimančiuku. Ypač gražiai tie deimančiukai žėri "Atsiminimų" skyriuose "Atostogų parvykus", "Mūsų pasaulis", "Trys valdovai". Gi "Preliudo fisdur" pasakojimai apie du spalvingus senųjų Druskininkų charakterius, kurių paprastutyje gyvenime Čiurlionis rado įkvėpimą savo "Vakarinių varpų" preliudui, galėtų būti atskiros, puikiausio sukirpimo novelės.

     "Atsiminimai" skaitytojui bus įdomūs ir tuo, kad autorė su nuoširdumu paliečia tautinį atbudimą ir Čiurlioniu šeimos įsijungimą į ano meto lietuviškąjį judejimq.

     "Atsiminimus" perskaitęs tiki, kad M. K. Čiurlionis ir be genijaus dovanos būtų buvęs žmogus pilnąją šio žodžio prasme, kad su juo mūsų tarpe visi būtumėm geresni. Anot Čiurlionio mokinės Halinos Volmanaitės, "šalia jo negalėjo būti nei blogo žmogaus, nei pikto jausmo. Jis kažkokią šviesą skleidė mūsų tarpe". ("Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį", 16 psl.). Gal kaip tik todėl, gyvenant klaidų pateisinimo ir nejautrumo gėriui amžiuje, yra džiugu žinoti, kad mūsų tauta išugdė genijų, kuris nepasistatė savęs anapus žmogiškumo ribų ir niekada meno vardan nepateisino blogio. Tai buvo kūrėjas, kuris, anot autorės, "turėjo žymiai daugiau, negu intuiciją, imlumą, nenuilstamą stebejimą ir kūrybinę va-lią. Jis liepsnojo meile viskam, kas turi esminės vertės" ("Ats. apie M. K. Čiurlionį", 17 psl.).

     Šią knygą užverčiant, norisi, kad ji pasiektų visų lietuvių rankas ir širdis, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ypač išeivijoje, kur daugelis mūsų iš tėvynės išvykę dar maži arba gimę svetur, neturėjome galimybių pažinti šviesios M. K. Čiurlionio asmenybės ir jo nuostabiojo kūrybinio palikimo.

Jadvyga Čiurlionytė. ATSIMINIMAI APIE M. K. ČIURLIONĮ. Vilnius, 1970. Viršelis dail. A. Gursko. Tiražas 12,000 egz.