VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo veikloje, o taip pat dažnai ir įvairiuose susibūrimuose prisimenamas lietuvis žurnalistas, kalbama apie jo parašytus straipsnius ar redaguojamą laikraštį. Vieniems jis geras, kitiems blogas. Vieni jį giria, kiti peikia. Jei įmanytų, vieni jį prikaltų prie kryžiaus ir išnuomotų butą pragare pas Liucipierių, o kitiems — jis vainikuotas plunksnos karalius.

     Bet žurnalistui ar redaktoriui visi tie, kurie apie jį kalba, yra pagal Volterą "tabula rasa", nes jie yra visuomenės išskirtiniai, rinktiniai žmonės, kurie spaudą skaito ir ja domisi. Tuose namuose, kur spauda nesilanko arba atėjusi svečio teisėmis susiranda tik kampe sau vietos, aišku, tas, kuris ją prirašo, iš čia nesusilaukia jokio atgarsio. Tokia tuštuma, žinoma, negali turėti savo nuomonės, nes jie ir be skaitymo patenkina pilvo alkį, kam ir skiria gražiąsias savo gyvenimo dienas.

     Tas mūsų aktyvas, kuris teisia ir gina žurnalistus bei redaktorius, atseit domisi mūsų spauda, dažnai kelia klausimą, pastatydamas po asmens pavarde klaustuką, ar jį iš viso galima vadinti žurnalistu ir koks iš jo žurnalistas. Vieni nori žurnalistais vadinti tik tuos, kurie iš to darbo pragyvena, kiti prideda dar buvusius Lietuvoje profesionalus, lyg tuo paneigdami Lietuvių žurnalistų sąjungos veiklą bei gyvavimą, su kuo rišasi ir naujų narių įstojimas bei prieauglis.

     Jei yra žurnalistų sąjunga, tai yra ir žurnalistai. Jie profesionalais, išskyrus redaktorius, negali būti tik dėl to, kad mūsų laikraščiai yra nepajėgūs mokėti honorarų. O tie, kurie bodisi žurnalisto vardo, tai į sąjungą ir nestoja. Yra juk ir redaktorių, kurie nėra žurnalistų sąjungos nariai.

     Visos mūsų spaudos pagrindinis ramstis yra spaudos bendradarbiai, kurių vieni yra nuolatiniai, su kuriais redaktoriai artimai bendrauja, priimdami pasiūlytą laikraščiui ar žurnalui medžiagą ar paprašydami parašyti, nurodydami temą. Kiti yra pripuolami bendradarbiai, kurie viena ar kita proga parašo, o treti būtų tie spaudos bendradarbiai, kurie rašo savo profesijos klausimais, pavyzdžiui, gydytojai, inžinieriai, teisininkai, menininkai, ekonomistai, mokytojai ir t. t. Visi jie yra Kūrėjo apdovanoti gabumais rašyti spaudai, turi didelį pamėgimą bei prisirišimą prie šio darbo ir mėgsta daug skaityti bei studijuoti. Be visų tų savumų, anot vieno rašytojo pasakymo, į žurnalistą galima žiūrėti tik kaip į kalvį, kuris, ir galvą namuose palikęs, gali išmokti geležį kalti.

     Žurnalisto darbas visados turėdavo daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų. Kas gi iš mūsų nebandė jaunystėje kurti poezijos ir imtis žurnalisto darbo? Ne tik mokyklų ir jaunimo laikraščiai susilaukdavo labai daug bendradarbių, bet taip pat ir visa spauda. Ne veltui taip labai yra pagarsėjęs redakcijos krepšys, žirklės ir raudonas rašalas.

     Lietuvoje vienas dienraščio redaktorius buvo pasižymėjęs savo išradingumu, kaip taikingai atsisveikinti su norinčiu rašyti, bet neturinčiu reikiamų gabumų. Jis tokiam pasiūlydavo nueiti į kapines ir parašyti reportažą apie kapinių judėjimą. Tai būdavo lyg mirties pabučiavimas, atsisveikinant su žurnalisto profesija. Iš tokių išėjusiųjų niekas nebesugrįždavo į redakciją. Niekas nepatyrė, ar jie buvo nuėję į kapines ir ar bandė parašyti prašytą reportažą.

     Tur būt, visais laikais ir visuose kraštuose buvo žurnalistų ir labai mažai raštingų arba beveik beraščių. Bet jie visi turėjo didelių gabumų surasti spaudai tinkamą naujieną ir ją žodžiais perduoti redaktoriams. Jie turėjo prisirišimą ir meilę šiam darbui, bet trūko valios ir pasišventimo skaitymui, studijoms, pasitobulinimui. Lie-tuvoje buvo pagarsėjęs vienas žydų tautybės reporteris, kuris ne tik savo spaudai, bet ir lietuvių laikraščiams sugebėdavo pateikti karštų sensacingų naujienų. Kartą Konrado kavinėje jis, besiklausydamas mūsų žurnalistų diskusijų rašybos reformos reikalu, išskubėjo į savo redakciją ir, trenkęs kumščiu į stalą, pareikalavo suvienodinti žydų kalbos rašybą ir galutinai nutarti, ar rašytina Budapeštas, ar Bukareštas.

     Lietuvoje mes neturėjome specialios žurnalistams ruošti mokyklos. Kas rinkosi žurnalistiką savo karjerai, be pasirinktos pagrindinės mokslo šakos daug laiko turėjo skirti ir kitoms studijoms, lankydamas atskirus kursus kituose fakultetuose arba klausydamas ciklo paskaitų. Pavyzdžiui, reporteris, norėdamas rašyti apie kultūrinį gyvenimą, dailę, muziką, teatrą, turi daug skaityti ir studijuoti tas meno šakas. Kitaip jis bus tik paprastas žinių užrašytojas, stenografas, pasitenkinąs tik gautąja informacija, bet negalėdamas būti kūrybiniu žurnalistu.

     Spaudos bendradarbis turi parodyti daug meilės ir pasiaukojimo savo darbui, viską apvainikuodamas dideliu pareigingumu ir daug ko išsižadėdamas. Rašydamas straipsnį, turi surinkti daug medžiagos, lankytis archyvuose ir bibliotekose. Norėdamas paruošti kokio nors įvykio reportažą, turi skubėti ir dažnu atveju išsižadėti malonaus svečiavimosi ir net miego valandų. Italų mėgiamajam posakiui "dolce far niente" (saldu nieko neveikti) nėra vietos jo gyvenimo dienų sūkuriuose. Kartais nukenčia ir jo šeima, nesulaukdama talkininko. Jo kieme vietoje gėlių želia usnys, o nedažytos namo sienos laukia ir vis nesulaukia dažytojo. Nukenčia ir šeimos biudžetas, nes ir išlaidų su šiuo darbu daugiau susidaro.

     Bet jeigu sakoma, kad meilė yra laimė ir kančia, tai, mylėdamas žurnalistini darbą, jis ir meilės vaisiais yra gyvas, laimingas, geros nuotaikos, savo plunksna prisidėdamas prie gražesnio, turtingesnio gyvenimo kūrimo kitiems, savo artimui, broliui ir sesei lietuviams. Jis, siekdamas užsibrėžto tikslo, nugali visas kliūtis, džiaugiasi laimėjimais, verkia dėl nepasisekimų. Jis ramia sąžine gali parašyti šventam Petrui paskutinį savo gyvenimo troškimą: "Nieko kito taip nemylėjau, kaip popierių ir plunksną, laisvę ir laisvą žodį, artimą žmogų, žmoniją, Lietuvą ir man laisvę suteikiančius kraštus. Norėjau išvaduoti einantįjį į pragarą ir pats turėjau pragaro keliais keliauti. Mačiau einančius tiesos pažinimo keliu ir pyniau grožio vainikus. Nesirengiu regėti Dangaus karalystės, bet nemanau, kad ir pragarui esu reikalingas. Tad palik, šventasis Petrai, mane sėdėti prie savo durų, kad galėčiau ir toliau matyti vienus, keliaujančius į dangų, kitus į pragarą, kad galėčiau rašyti apie gėrį ir blogį. Danguje man būtų per linksma, o pragare per liūdna. Tik čia, prie tavo durų sėdėdamas, būsiu tas pats, kas buvau žemėje, ir susitiksiu visus tuos, kuriems skyriau savo raštus".

     Kitą kartą pakalbėsime apie spaudos techniką ir pažangą, apie informaciją amerikiečių spaudoje bei kitų kalbų laikraščiuose. Užsiminsime apie jaunuosius žurnalistus ir apie ateities spaudos planuojamus užsimojimus.