ARVYDAS KLIORĖ

     Gyvybės ieškojimas už mūsų žemės ribų šiuo metu ypatingai domina mokslinį pasauli, nes teigiami šio ieškojimo rezultatai turėtų nepaprastos įtakos daugeliui žemiško mokslo problemų, ypatingai žemiškosios gyvybės atsiradimo klausimui. Šis klausimas yra gal pats svarbiausias ir mažiausiai suprantamas iš visų klausimų, stovinčių prieš biologų akis. Daugumas žemiškosios gyvybės atsiradimo galimybių, svarstytų žmonijos brendimo amžiais, galima priskirti vienai ar kitai šių kategorijų.

     1.    Gyvybė atsirado, veikiant antgamtinėms jėgoms, todėl visi gamtiniai mokslai niekuomet nesugebės jos išaiškinti ir aprašyti.

     2.    Gyvybė savo paprastesnėmis formomis atsiranda savaime iš negyvos medžiagos.

     3.    Gyvybė, kaip ir medžiaga, egzistuoja amžinai kosmose, ir ji atsirado tada, kai susiformavo žemė.

     4.    Gyvybė atsirado anksti žemės vystymosi raidoj, remdamasi grynai komplikuota cheminių reakcijų eile.

     Pirmoji galimybė, surišta su teologija, savo bendrine forma nesikerta su šiuometinėmis mokslinėmis žiniomis, kaip kad kirstųsi paraidinė Šv. Rašte pateikto žemės sutvėrimo interpretacija.

     Antroji hipotezė vyravo žmonijos sąmonėje tūkstančius metų. Sunku buvo anais laikais patikėti, kad kirmėlės neatsiranda iš medžio, mėsos ar sūrio, o vabalai iš karvės mėšlo. Juk, palikus visai švarų mėsos gabalą gerai užrakintoj skrynioj, vis tiek po keletos dienų atsirasdavo labai žymių gyvybės ženklų. Toks galvojimas pradėjo keistis tik Renesanso laikais, ir septynioliktam šimtmetyje jau buvo atrasta, kad kiekvienas gyvis kyla iš kiaušinėlio ir kad tos kirmėlaitės mėsoje atsiranda iš musių kiaušinėlių, o ne savaime. Nežiūrint visų įrodymų, spontaniško atsiradimo šalininkų dar liko ligi devynioliktojo šimtmečio vidurio, kol Louis Pasteur įrodė, kad ir patys mažiausi organizmai kyla iš ore benešiojamų bakterijų ir kad nuo jų galima apsisaugoti atitinkamais filtravimo būdais. Galimas dalykas, kad šios hipotezės šalininkai taip tvirtai jos laikėsi dėlto, kad, ją atmetus, nebeliktų jiems priimtino atsakymo į gyvybės atsiradimo klausimą.

     Į devynioliktojo šimtmečio galą pradėjo kilti trečioji hipotezė. Kai kurie mokslininkai, ypatingai S. A. Arrhenius, rašė, kad žemėje gyvybė kilo iš mikrobų ir sporų, kurie keliauja erdvėje nuo planetos į planetą ir nuo vienos saulės sistemos į kitą, stumiami spinduliavimo spaudimo. Šitoks paaiškinimas, žinoma, ne tik neišaiškina gyvybės pradžios, bet taip pat ir sunkiai suderinamas su mokslinėmis žiniomis, nes sunku įsivaizduoti bet kokį mikrobą, kuris, keliaudamas tarpžvaigždinius atstumus, nepasiduotų šalčiui, vakumui ar spinduliavimui.

     Ketvirtąją hipotezę, būtent, kad gyvybės pradžią žemėje davė atsitiktinė cheminių reakcijų eilė, gamtos mokslininkai, pirmoje eilėje T. H. Huxley ir John Tyndall, pradėjo skelbti jau devynioliktojo šimtmečio pabaigoj. Nors jie tikėjo, kad gyvybę kaip nors galima sukurti iš neorganinių chemikalų, to proceso detalės jiems ne visai buvo aiškios. Vadinamosios organinės molekulės, būtent tokios, kurios gaminamos vienu ar kitu būdu gyvuose ar mirusiuose organizmuose, ne būtinai turi kilti iš biologinių procesų — organiniai chemikalai jau seniai ir visai paprastai yra gaminami iš neorganinių chemikalų. Pirmas klausimas tada kyla toks: ar galėjo žemės istorijoj susidaryti palankios natūralios sąlygos pagrindinių ir visiems gyviams bendrų organinių junginių, kaip kad amino rūgščių, pagaminimui iš neorganinių chemikalų? Jei žemės atmosfera savo primityvioje stadijoje buvo panaši į dabartinę, būtent, turinti daug deguonies, tai tuo atveju sunkiai galėtų veikti organinių junginių nebiologinė gamyba. Antra vertus, jei tuo metu atmosferoje vyravo vandenilis, tokios spontaniškos gamybos tikimybė būtų žymiai didesnė. Kadangi dauguma čionykščio deguonies atmosferoj atsirado iš žaliųjų augalų fotosintezės pagalba, galima tikėti, kad primityvi žemės atmosfera buvo palanki tokiai nebiologinei organinių junginių gamybai. Ta jau pastebėjo 1920 metais J. B. S. Haldane ir A. III. Oparin.

     Pirmas bandymas sukurti tokias primityviosios žemės sąlygas laboratorijoje įvyko jau 1953 metais. S. I. Miller, vedamas Nobelio premijos laureato H. C. Urey, įvykdė eksperimentą, kuriame amonijos (NH3), metano (CH4), vandens dujų ir vandenilio mišinys cirkuliavo aparatūroj, kurioje nuolat vyko elektrinių kibirkščių srovė. Po keletas dienų minėtas skiedinys pakeitė spalvą, ir cheminė analizė parodė, kad jame buvo pagaminta keletas amino ir hydroxido rūgščių, kurios glaudžiai surištos su šių laikų gyvybės manifestacijom.

     Panašūs eksperimentai, pakartoti kitų eksperimentatorių, įrodė, kad tokiais palyginti paprastais bandymais galima gana lengvai imituoti primityvios žemės sąlygas, galima gana lengvai sukurti ne tik gyvuose organizmuose randamas amino rūgštis, bet ir komplikuotus gyvybės struktūrinius elementus, kaip pvz. branduolines rūgštis bei porfirinus. Todėl nors ir galima kritikuoti eksperimentinių metodų panašumą į primityviosios žemės sąlygas bei taip sukurtų molekulių pastovumą, bet beveik visus gyvybei reikalingus proteinus, angliavandenius bei branduolines rūgštis galima lengvai sudaryti laboratorijose, imituojant primityvią vandenilio atmosferą.

     Kelyje nuo tų pagrindinių gyvybės elementų ligi pačios gyvybės paprasčiausio pasireiškimo iškyla fantastiškų komplikaci  jų ir kliūčių. Kita vertus, per bilijonus metų, pradedant pagrindiniais organiniais junginiais ir atmosferinės energijos šaltiniais, be abejo, buvo sąlygos beveik neribotam kiekiui vystymosi šakų, kurių daugumas užsibaigė tik labai komplikuotais polimerais. Galima tikėti, kad tarp jų ir buvo vienas atsitiktinai parinktas vystymosi takas, kuris ilgainiui privedė prie mums pažįstamos žemiškos gyvybės.

     Yra žinoma, kad žemėje gyvybė išsivystė labai anksti. Transvalio Fig Tree akmenyse atrasti suakmenėję gyvūnai rodo, kad tokie organizmai kaip bakterijos ir algos jau žemėj gyveno prieš 3,100,000,000 metų. Tai galima spręsti iš radioaktyvinio amžiaus tų akmenų, kurie tuos radinius slėpė. Kadangi žemė yra apie 4,500,000,000 metų amžiaus, minėtos iškasenos rodo, kad gyvybė žemėje išsivystė jau po keleto šimtų milijonų metų nuo žemės pradžios.

     Masinės gyvybės ženklai iškasenose užtinkami jau tik prieš 600,000,000 metų. Bestuburiniai gyviai, matyti, prisitaikę prie gyvenimo jūrų vandenyje, randami tokio senumo geologiniuose kloduose. Kadangi tais laikais fotosintezė dar nebuvo pagaminus daug deguonies atmosferoje, saulės ultravioletiniai spinduliai netrukdomi pasiekdavo žemės paviršių. Kadangi tie spinduliai yra labai žalingi gyvybei, spėjama, kad neapsaugotas organizmas būtų gavęs mirtingą spinduliavimo dozę per vieną valandą. Manoma, kad geologinio laiko tėkmėje, atsiradus deguonies ir ozono atmosferoje fotosintezės ir vandens molekulių suskaldymo būdais, atsirado apsauga nuo spinduliavimo, ir vandenynuose gyvenusios žuvys pradėjo lipti į sausumą, prisitaikyti prie deguonies kvėpavimo ir auginti kojas, kurių reikėjo sausumoje judėti. Spėjama, kad tai įvyko prieš 400,000,000 metų.

     Mėsą ėdantys stuburiniai gyviai, kurie išsivystė iš mėsaėdžių žuvų, pradėjo dėti kietus kiaušinius, kurie leido tiems gyviams savo visą gyvybės ciklą vesti sausumoje. Tuo būdu išsivystė didelis įvairumas visokių šliužų, kurie jau visai tobulai galėjo lakstyti ir medžioti sausumoje.

     Iš tų šliužų išsivystė didieji dinosaurai, kurie gyvavo tik trumpą laiką, bet paliko nepaprastai daug savo egzistencijos duomenų žemės kloduose. Be jų taip pat atsirado ir mažesnių gyvių, kurie, spaudžiami didžiųjų mėsaėdžių plėšrumo, buvo priversti išmokti nepaprasto judrumo bei protingumo, kad galėtų išlikti gyvi. Per ilgą laiką šie gyviai tapo žinduolių giminės pradininkai, palaipsniui pereidami į placentinę reprodukciją ir tuo būdu suteikdami savo vaisiams apsaugą motinos kūne. Žinduoliai taip pat praleisdavo ilgą laiką po gimimo savo motinos priežiūroje, tuo būdu pagerindami savo išlikimo galimybes. Išnykus di-nosaurams, sekė nepaprastas žinduolių išsiplėtimo bei paįvairinimo periodas. Prieš kokius 20,000,000 metų, tarp daugybės jau dabar išnykusių žinduolių, buvo keletas rūšių medžiuose gyvenančių gyvuliukų, kurie jau buvo išvystę nykščius ant priekinių kojų ir stereoskopinį regėjimą. Spėjama, kad iš šių pirmūnų išaugo visa eilė vis protingesnių ir apsukresnių beždžionių, kurios jau sugebėjo naudoti įrankius. (Keletas šiuometinių beždžionių, pavyzdžiui šimpanzės, naudoja primityvius įrankius maistui susirasti). Iškasenos rodo, kad jau prieš maždaug milijoną metų gyveno padarai, kurie kartu gyveno, vartojo primityvius įrankius ir turėjo protingumo žymių. Manoma, kad iš tų gyvūnų per milijoną metų ir išsivystė šių dienų žmonės.

     Maždaug per paskutiniuosius dešimt tūkstančių metų žmogaus fizinis išsivystymas daug nepažengė. Galima manyti, kad, paėmus akmens amžiaus kūdikį ir jį išauginus modernioj visuomenėj, jis nelabai skirtųsi nuo šių laikų žmogaus. Didžiausia pažanga įvyko kalbos išvystyme, auklėjime, išmintyje, rašyboje ir bendruomenės struktūroje, ir šie reiškiniai šių laikų žmogų labiausiai skiria nuo kitų žinduolių.

     Ši raida aiškiai rodo, kad evoliucinis vystymasis nuo pirmo gyvo organizmo ligi žmogaus, be abejo, turėjo remtis visa eile jautrių atsitiktinumų. Jei šis procesas vėl nuo pradžios pasikartotų, būtų nepaprastai maža galimybė vėl pagaliau prieiti prie bet ko panašaus į žmogų. Antra vertus, galima klausti, ar vis tiek raidos galas nevestų į protingą ar technologinę civilizaciją. Atsakymas į šį klausimą nėra visai aiškus, ir kai kurie biologai mano, kad visas evoliucinis takas yra toks šakotas ir vingiuotas, kad negalima laukti iš jo išeinant aukšto inteligencijos lygio civilizacijos. Kiti mano, kad aukšta inteligencija ir technologinė civilizacija teikia tiek daug praktiškų pliusų išsilaikymui, kad eventualiai kiekviena evoliucinė vystymosi kryptis privestų prie protingo, technologiškai pažangaus sutvėrimo.

     is klausimas yra labai svarbus, svarstant gyvybės galimybę už žemės ribų. Atsakymas į šį klausimą neaiškus — bet tuo pačiu galima be baimės tvirtinti: jei toks protingas sutvėrimas kur nors visatoj ir gyvena, jis visai nepanašus į mus. Rašytojas L. Eiseley savo knygoje "The Immense Journey" taip šią mintį išreiškė: "Šviesos žiba ir gęsta dangaus skliautuose. Žmonės, spaudžiami savo pačių išradimų, blaškosi, miege kankinami sapnų, ar guli atsimerkę, kai meteorai žaliai šnabžda aukštumoje. Bet niekur kitur visoj erdvėj ar tūkstančiuose pasaulių nebus žmonių, besidalinančių mūsų vienatve. Gal būt, kad yra išmintis, gali būti ir jėga; kur nors anapus erdvės, keisti apčiuopiantys organai gal kontroliuoja didžiulius instrumentus, kurie bergždžiai stebi mūsų debesuotą kamuolį, ir jų savininkai taip pat ilgisi, kaip ir mes. Vienok gyvybės dėsniai ir evoliucijos principai aiškiai mums kalba: žmonių beribės erdvės platybėje nebus amžinai".

NEŽEMIŠKOSIOS GYVYBĖS BEIEŠKANT

     Taip prabėgus galimą žemės gyvybės išsivystymo raidą, tenka toliau žvelgti už žemės ribų. Pirmiausia kyla klausimas —4' ar gyvybė kitur privalo susidėti iš tų pačių cheminių elementų, kaip ir žemėj? Pavyzdžiui, žemiškosios gyvybės formos savo struktūra remiasi anglies atomais ir reikalauja vandens. Taip pat svarbią rolę turi vandenilis, azotas, fosforas, siera ir kiti elementai. Kitur gyvybė galėtų būti pagrįsta ir kitais elementais, bet jie turėtų patenkinti tam tikras sąlygas. Pirma, patys elementai turi būti tie, kurių yra gausu visame kosmose. Antra, struktūrinės molekulės turėtų būti pakankamai pastovios prie tariamos planetos temperatūros, bet ne tiek pastovios, kad išvengtų daugumos reakcijų. Trečia, tokia planeta privalo turėti kokio nors skysčio, kurio ypatybės būtų panašios vandens ypatybėms vietinės temperatūros ribose. Pagaliau, turėtų būti ir dujų, kurios galėtų tarnauti biologiniuose cikluose, kaip pvz. anglies dvideginis žemėje. Taigi, reikalinga atmosfera.

     Šalia to sunku nustatyti tvirtus cheminius reikalavimus nežemiškai gyvybei, nes tinkami atomai bei junginiai yra skirtingi žemės ir aukštos temperatūros sąlygoms. Vis dėlto atrodo, kad sunku būtų surasti prie bet kokių temperatūros sąlygų tinkamesni pagrindą gyvybei, negu anglies — vandens sistema, kuria remiasi žemiška gyvybė. Būdinga, kad tie elementai, kurie labiausiai reikalingi žemiškai gyvybei, yra kaip tik tie patys, kurių kosmose daugiausia randama. Tai, be abejo, ne atsitiktinumas.

     Kokia ji bebūtų, nežemiška gyvybė ar jos galimybė jau yra sudominus visą eilę biologų, kurie jos galimybes studijuoja ir rengiasi jos aktyviai ieškoti. Jeigu net nežemiškos gyvybės tie biologai niekuomet ir nesurastų, vis tiek jų darbai nebus tušti, nes, planuojant eksperimentus gyvybei atrasti svetur, reikia gerai suprasti ir įvertinti žemiškos gyvybės komplikacijas.

     Kaip būtų galima ieškoti gyvybės kitoj planetoj? Pirmiausia reikia skirti tolimus stebėjimus, teleskopų ir kitų instrumentų pagalba, nuo vietinių tyrinėjimų su erdvėlaiviais nuvežtom ir paliktom planetos paviršiuje instrumentų sistemom.

     Iš tolimųjų stebėjimų daugiausia informacijos suteiktų spektroskopiniai metodai (tiksliai išmatuojant kiekvieno bangų ilgio šviesos kiekį, atsispindintį nuo tolimos planetos). Tokiu būdu, pavyzdžiui, astronomai, stebėdami žemę, sakykim iš Marso, tuojau pastebėtų, kad žemės atmosferoj yra daug deguonies, vandens dujų ir, svarbiausia, 1029 kartų (vienetas su 29 nuliais!) daugiau metano, negu būtų galima tikėtis grynai iš termodinaminės pusiausvyros taisyklių. Tas tuojau keltų stiprų įtarimą, kad žemėje yra gyvybės, nors metanas gaunamas ir nebiologiniais būdais.

     Stebint žemę iš toli fotografiniais būdais, būtų sunku atrasti gyvybės žymių. Net ir turint tokias fotografijas, kokias Mariner erdvėlaiviai grąžino iš Marso, kuriose galima atskirti 100 metrų dydžio daiktus, būtų labai sunku atskirti miestus, kelius, aerodromus, tiltus ir panašius aukštos civilizacijos kūrinius. Iš meteorologinių fotografijų, paimtų nuo žemės satelitų, negalima atrasti jokių gyvybės žymių net ir tokiose vietose, kaip Niujorko ir Amerikos rytinio pakraščio apylinkės.

     Iš tūkstančių tokių fotografijų tik vos keliose matomi sprausminių lėktuvų bei laivų takai ir plačios iškirsto miško juostos. Šie dalykai patyrusiam stebėtojui liudytų apie technologinę civilizaciją žemėje. Ir kaip galėtų marsietis astronomas teisingai interpretuoti reikšmę to balto debesies, kasdien slepiančio visą Los Angeles apylinkę? Net ir didžiųjų mūsų miestų šviesos vos būtų matomos pro Marso teleskopus. Taip pat nereikia pamiršti, kad net ir prieš kokius 100,000 metų, kada aukštos formos gyvybė jau klestėjo žemėje, nežemiškas stebėtojas nebūtų matęs jos nė ženklo, nors ir sugebėdamas atskirti 10 metrų dydžio objektus.

     Trečias būdas būtų matuoti radijo spektro stiprumą. Šioje žemiškos civilizacijos išsivystymo stadijoje, radijo ir televizijos stotys, radarai ir susisiekimo tinklai spinduliuoja didelius kiekius radio energijos, kurią lengvai būtų galima iš kitų planetų išmatuoti ir iš to susidaryti išvadą, kad čia esama aukšto lygio technologinės civilizacijos. Bet, antra vertus, dar prieš šimtą metų žemė būtų atrodžius visai neaktyvi radijo spektre.

     Vietiniai tyrimai planetos paviršiuje, be abejo, duotų gyvybės įrodymų, jei ji būtų taip išsivysčius, kaip žemėje. Turint televizijos sistemą, prijungtą prie mikroskopo, neliktų jokios abejonės apie egzistenciją žemėje, pažiūrėjus, pavyzdžiui, į vandens lašą, su įvairiausių formų judančiais organizmais. Taip pat būtų galima atskirti televizijos paveiksle augalų ir gyvulių formas.

     Sunkiau būtų, jei gyvybės formos būtų tik bakterijos ir mikrobai. Tuo atveju reikėtų turėti instrumentus, kurie, paėmę žemių kiekį ir pridėję maistingų skiedinių, stebėtų metabolinių produktų, kaip pvz. anglies dvideginio bei etanolio, didėjimą. Taip pat būtų galima mikroskopu ieškoti bakterinių kolonijų augimo ar skiedinių spalvos pasikeitimo, organizmams augant. Panašūs instrumentai jau yra suplanuoti, ir jie bus naudojami, ieškant gyvybės Marse.

     Bendrai paėmus, sunku įsivaizduoti tokį instrumentą, kuris galėtų be abejonės atsakyti į klausimą, ar svetimoj planetoj gyvybė yra, ar ne. Kiekvienas eksperimentas turi būti paremtas tam tikromis prielaidomis, kurios visai gali neatitikti tų gyvybės rūšių, kurios gal kitur ir egzistuoja.

     Lengviausia nežemiškos gyvybės pradėti ieškoti būtų mūsų pačių saulės sistemoj. Trumpai apžvelgus visas jos planetas, gausime tokį vaizdą.

     Mėnulis, artimas mūsų žemės satelitas, jau gerai išstudijuotas, ir žmogaus kelis kartus išmindžiotas. Jame nėra nei atmosferos, nei vandens, ir visai nenuostabu, kad Apollo astronautų parvežti mėnulio paviršiau pavyzdžiai jokios gyvybės, nei dabartinės, nei buvusios, ženklų nerodo.

     Merkurijus, artimiausia planeta prie saulės, atrodo yra labai panašus į mėnulį. Jo paviršiaus temperatūra svyruoja tarp maždaug —170 ir 350 laipsnių Celsijaus, ir spektroskopiniais būdais kol kas nėra atrasta atmosferos bei vandens žymių. Todėl reikėtų manyti, kad Merkurijus jokios gyvybės negalėtų išlaikyti.

     Venera, ilgą laiką buvusi skaitoma "žemės seserim", tokio pat dydžio kaip žemė ir 30% arčiau prie saulės, paskutiniu metu parodė, kad ir ten gyvybės nėra ko ieškoti: rusų "Venera" erdvėlaiviai ir mūsų Mariner 5 įrodė, jog Venera turi nepaprastai gilią atmosferą, susidedančią pagrindinai iš anglies dvideginio; tos atmosferos spaudimas planetos paviršiuj siekia apie 90 atmosferų (1 atmosfera — oro spaudimas žemės paviršiuje). Ši atmosfera, kaip šiltadaržio stogas, sulaiko saulės spindulių energiją ir todėl jos paviršiaus temperatūra siekia apie 550 laipsnių Celsijaus. Prie tokios temperatūros jokia gyvybės forma negalėtų išsilaikyti. Kai kurie mokslininkai, kaip kad C. Sagan, mano, kad vis tiek yra galimybė, kad baliono pavidalo organizmai galėtų gyventi Veneros atmosferoj, plaukiodami, kaip žuvys jūroje, tokiame atmosferos lygyje, kuriame temperatūra ir spaudimas maždaug atitiktų žemės paviršiaus sąlygas.

     Marsas, sekanti planeta nuo žemės, jau ilgą laiką buvo skaitomas galimu gyvybės guoliu. Jau nekalbant apie "mokslinės fantazijos" knygas bei "kanalus", kurių egzistencija nepasitvirtino, sprendžiant iš Mariner erdvėlaivių fotografijų, gyvybės galimybės Marse dar kol kas negalima atmesti. Marinerių matavimai rodė, kad Marso atmosfera yra tokia skysta, jog jo paviršiuje spaudimas atitinka žemės atmosferos spaudimui 100,000 pėdų aukštyje. Ultravioletiniai matavimai rodo, kad žalingi spinduliai pasiekia Marso paviršių, visai nesulaikomi atmosferos. Jo paviršiaus temperatūra svyruoja tarp maždaug 25°C dieną ligi — 100 naktį. Spektroskopiniais būdais randama, kad Marso atmosferoj yra mažas kiekis vandens dujų, kurios, be abejo, sušąla nakties metu ir vėl ryte išgaruoja. Prie tokio mažo spaudimo greičiausiai niekuomet paviršiuje nebūna apčiuopiamo kiekio skysto vandens.

     Iš to visko galima spręsti, kad ir pačios primityviausios gyvybės formos Marse sunkiai išsilaikytų. Antra vertus, laboratoriniai tyrimai rodo, jog tam tikros rūšys žemiškų bakterijų gyvena ir dauginasi Marsui prilygstančiose sąlygose, jei gauna mažą kiekį skysto vandens. Kai kurie mokslininkai mano, kad po Marso paviršium gali būti dideli amžino ledo formos vandens kiekiai. Jei taip pat būtų vietų, kuriose reikštųsi požeminė ugniakalninė veikla, ten būtų galima tikėtis skysto vandens ir jau būtų sąlygos, pakenčiamos kai kurioms bakterijoms ir sporoms.

     Todėl ir visi amerikietiški erdvėlaiviai, siunčiami Marso link, būna kruopščiai sterilizuojami, kad būtų išvengta bet kokios galimybės ten nutupdyti žemiškas bakterijas. Tai bus ypatingai svarbu. Viking erdvėlaivį leidžiant. Šis erdvėlaivis 1975 metais nusileis ant Marso ir ten įvykdys visą eilę tyrimų, ieškodamas gyvybės pėdsakų.

     Už Marso belieka didžiosios Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno planetos ir saulės sistemos tolimiausia planeta — Plutonas. Jupiterio atmosfera susideda iš vandenilio ir helio ir mažesnio kiekio metano, amonijos ir vandens dujų. Pažvelgus atgal į šio straipsnio pradžią, prisimename, kad tai tos pačios dujos, kurios naudojamos laboratorijoj, bandant atkurti primityvias žemės sąlygas, gyvybės atsiradimo pradų ieškant. Stebint Jupiterio debesis pro teleskopą, matyti įvairių spalvų juostos bei pamarginimai. Visai galimas dalykas, kad tas spalvas sukelia įvairūs organiniai junginiai, kaip pvz. aromatiniai angliavandeniai, sukurti, ultravioletiniams spinduliams ir elektros srovėms veikiant į pirminių elementų mišinį. Gali būti, kad Jupiteryje dabar vyksta tos pačios priešbiologinės organinės reakcijos, kurios žemėje vyko pačioje jos išsivystymo pradžioje.

     Apie Saturną, Uraną ir Neptūną tik tiek žinoma, kad jų sudėtis panaši į Jupiterio, ir kadangi jos toliau nuo saulės, jų debesų paviršiaus temperatūros yra žemesnės. Vien iš to, be abejo, negalima spręsti, kad jos yra šaltos planetos, nes iš radijo bangų matavimų gaunama išvada, kad Saturno atmosfera po debesimis šiltėja. Nors pro didžiųjų planetų debesis ir sunku įvykdyti matavimus, teoretiniais principais galima apskaičiuoti, kad tų planetų atmosferos vis tankėja link paviršiaus, kuris gali susidaryti iš skysto vandenilio ir helio, plaukiančio ant kristalinio vandenilio, suspausto į metalinį stovį dėl nepaprasto spaudimo. Apie Plutoną nieko nežinoma, bet iš jo nuotolio ir menko dydžio sprendžiama, kad tai gali būti tik apšalęs akmens gabalas.

     Trumpai prabėgus saulės sistemą, susidaro vaizdas, kad nė vienos planetos sąlygos nėra svetingos gyvybės išsivystymui. Vien tik Marse galėtų išsilaikyti žemiškosios bakterijos, ir tai tik duodant joms nepaprastas sąlygas. Taigi saulės sistemoj, kur planetos jau pasiekiamos šių laikų technologinėm priemonėm, gal tik marsietiškos bakterijos ar sporos gyvuoja.

     O kas už saulės sistemos? Tūkstančius metų žmogus mąstė, ar jis tik vienas visame kosmose. Viduramžiais ir anksčiau buvo priimta galvoti, kad žemė yra vienintelis "pasaulis", nors ir keletas ankstyvųjų graikų filosofų jau galvodavo apie kitus apgyventus pasaulius. Metrodoras, IV šimtmečio p. K. filosofas, taip dėstė: "...manyti, kad žemė yra vienintelis apgyventas pasaulis beribėj erdvėj, yra lygiai taip absurdiška, kaip manyti, kad, pasėjus lauke kviečius, išdigs tik vienas daigas". Net ir šiuo metu daug galvojančių žmonių turi kokį nors labai griežtą nusistatymą apie protingos gyvybės buvimą kitur. Vieni jos, galima sakyti, nori, o kiti — ne.

     Kokias išvadas galima susidaryti, šį reikalą nešališkai apsvarsčius? Aišku, kad, sutikus su tuo faktu, jog kosmosas neturi ribų (o dar nėra įrodymo, kad jis yra ribotas), reikia taip pat sutikti, kad jame egzistuoja neribotas skaičius žvaigždžių, iš kurių taip pat neribotas skaičius turi planetų sistemą ir t. t. Prieiname išvadą, kad tuo atveju turėtų būti taip pat neribotas kiekis planetų su aukštai pažengusiomis civilizacijomis. Išvada puiki ir greičiausiai teisinga, bet nieko iš jos negalima sužinoti apie galimybę tokią civilizaciją atrasti ir gal užmegzti su ja ryšius.

     Labai apytikrį minėtos galimybės vaizdą galima susidaryti, pasvarsčius tokių civilizuotų pasaulių galimybę mūsų pačių žvaigždžių sistemoj (galaxy). Joje šiuo metu jau yra atrasta apytikriai 200,000,000,000 žvaigždžių. Iš artimesniųjų žvaigždžių stebėjimų galima spręsti, kad maždaug pusė jų gali turėti planetų sistemas. Iš tų galima tikėtis, kad daugiausia yra bent viena planeta, kurios dydis ir atstumas nuo centrinės žvaigždės sudaro palankias sąlygas gyvybės išsivystymui. Davus palankias sąlygas, galima tikėtis, kad ilgainiui kokios nors gyvybės formos tose planetose išsivystytų. Tada kyla svarbus klausimas, į kurį galima atsakyti tik spėjimu — iš visų planetų, kuriose išsivysto kokia nors gyvybės forma, kiek gali būti tokių, kuriose ta gyvybė savaime išaugtų į aukšto lygio technologinę civilizaciją? Galima spėti, kad gal vienoj iš šimto. Galutinai, svarbiausias faktorius, civilizacijų skaičių mūsų žvaigždžių sistemoj apskaičiuojant, yra šis: kaip ilgai vidutinė technologinė civilizacija klesti, prieš išnykdama? Sprendžiant iš mūsų žemės, kuri į technologinį amžių įžengė dar tik maždaug prieš šimtą metų, galima spėti, kad technologinių civilizacijų klestėjimo amžius gali būti labai trumpas. Aplinkos užteršimas ir termobranduolinių ginklų persikrovimas mūsų civilizaciją kiekvienu momentu stato į pavojų. Jei visos technologinės civilizacijos iš tikrųjų taip greitai save susinaikina, tai galima apskaičiuoti, kad šiuo metu visoj mūsų žvaigždžių sistemoj egzistuoja tik viena technologinė civilizacija — mes patys.

     Antra vertus, yra galimas dalykas, kad kai kurios pažengę civilizacijos kaip nors išvengia savižudybės savo kūdikystėj ir, išmokę su savim gyventi, toliau klesti bilijonus metų. Prileidžiant, kad viena iš šimto civilizacijų to pasiekia, išeitų, kad šiuo metu mūsų žvaigždžių sistemoj galėtų būti apie milijonas technologinių civilizacijų, iš kurių artimiausia galėtų būti už kelių šimtų šviesos metų (1 šviesos metai — atstumas, kurį šviesos spindulys nuskrieja per vienerius metus, keliaudamas 300,000 km. pei sekundę greičiu, arba 9,460,000,000,000 km.).

     Kaip galima būtų su tokiom tolimom civilizacijom susisiekti? Pagal apskaičiavimus, mūsų žvaigždžių sistemoj turėtų maždaug kas dešimt metų iškilti po vieną naują technologišką civilizaciją. Taigi, dauguma tų, kurios šiuo metu egzistuotų, būtų jau žymiai toliau už mus pažengę ir, be abejo, turėtų įvairių susisiekimo būdų, kurie dar mums nežinomi. Nežinoma, aišku, taip pat ir kokią pažangą mūsų žemės mokslininkai toje srityje padarys artimoje ateityje. Visai nežiūrint į ateitį, jau dabar mes turime būdą susisiekti su kitais pasauliais — būtent, radijo teleskopus. Pavyzdžiui, paėmus didžiausią šiuometinį radijo teleskopą, turintį 1,000 pėdų diametro reflektorių, ir prileidžiant kad "svetimieji" panašias sistemas turi, galima apskaičiuoti, kad tuo būdu galima būtų pasiekti 1000 šviesos metų atstumą! O mūsų žvaigždyne 1000 šviesos metų nuo žemės ribose galėtų būti apie 10,000,000 žvaigždžių. Taigi, galimybė yra, bet praktiškai sunku būtų visa tai įvykdyti. Klausant ar siunčiant signalus, reikia nuspręsti, į kurią iš visų prieinamų žvaigždžių siusime. Kokiuo dažnumu? Kokiu signalo kodu? ir t. t. Kadangi pagal minėtus apskaičiavimus maždaug tik viena iš 100,000 žvaigždžių galėtų turėti planetą su technologine civilizacija, tai aklai ieškant, reikėtų apie 100,000 teleskopų sekti po vieną žvaigždę, kad būtų galima pasiekti priimtiną atradimo galimybę. Abipusiškas susisiekimas kelia dar sunkesnes problemas. Sakysim, kad laimingu sutapimu kokia nors civilizacija sugautų mūsų signalą ir tuojau pat pasiųstų atsakymą. į abi puses radijo signalas keliautų, vidutinę galimybę paėmus, virš tūkstančio metų — ir kas čia to signalo lauks po tiek laiko?

     Nežiūrint to, jau 1960 metais F. Drake, naudodamas radijo teleskopą. Green Bank, Virginijoj, įvykdė vadinamąjį "Project Ozma", kurio tikslas buvo klausyti radijo signalų iš dviejų gan artimų žvaigždžių. Tau Ceti ir Epsilon Eridani. Niekas nesitikėjo teigiamų rezultatų, stebint tik dvi tokias artimas žvaigždes (12 šviesos metų), ir tas projektas jokių rezultatų neatnešė. Panašius bandymus pradėjo ir Rusijoj, bet kol kas be pasekmių.

     Ieškant pažangių civilizacijų "kituose pasauliuose", negalima tikėtis greitų rezultatų. Antra vertus, tas darbas turi būti tęsiamas ne vien tik dėl to, kad pasisekimas tiek daug reikštų žemės žmogaus galvosenoj, bet ir dėl to, kad tas darbas sujungia labai įvairias mokslinio tyrimo šakas — būtent, žvaigždžių, planetų ir gyvybės pradų studijas, pažangių civilizacijų išsivystymo teorijas, susisiekimo mokslus ir pagaliau žemei taip svarbų klausimą, kaip gali ilgiau išsilaikyti mūsų technologinė civilizacija. Gal būt, kada nors artimoje ateityje ir atsiras atsakymas tam nuostabiai mįslingam klausimui — ar mes esame vieni?

BIBLIOGRAFIJA

Šio straipsnio medžiaga surinkta iš šių šaltinių:

C. Sagan, LIFE, Encyclopedia Britannica, 1970. I. S. Shklovsky and C. Sagan, Intelligent Life in the Universe, Holden — Day, 1966.

S. Glasstone, The Book of Mars, NASA SR-17a.

Nat. Aeronautics and W. Sullivan, We Are Not Alone, 1964.

     DR. ARVYDAS KLIORĖ, šio straipsnio autorius, gimė 1935 m. Kaune. Vidurinį mokslą baigė Čikagoje. Elektros inžineriją Illinois universitete baigė 1956 m. Magistro laipsnį įsigijo Michigan universitete (Ann Arbor), o doktoratą — Michigano valstybiniame universitete (East Lansing). Nuo 1962 m. dirba kaip tyrinėjimų specialistas Jet Propulsion Laboratory (Calif. Inst. of. Technology) Pasadenoje. Vadovavo Marso atmosferos matavimo eksperimentui Mariner IV    erdvės tyrimo projekte. Šis pasisekęs eksperimentas suteikė naujų ir tikslių žinių apie Marso atmosferos ir ionosferos dydį bei sudėtį. Vadovavo radijo bangų užtemdymo eksperimentui su erdvėlaiviu Mariner V    1967 m. Šis eksperimentas išmatavo Veneros atmosferą ir suteikė daug naujų žinių apie jos sudėtį. A. Kliorė priklauso American Association for the Advancement of Science ir tyrinėjimo draugijai Sigma Xi. Mokydamasis ir studijuodamas buvo veiklus skautas. Priklauso skautų korporacijai "Vytis", kurioje ėjo įvairias pareigas.