Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Dažnai yra kalbama apie "gyvenimo mokyklą", apie mokymąsi iš gyvenimo. Tad kas yra tie gyvenimo mokytojai ir mokiniai? Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra ir mokinys, ir mokytojas. Kol mes gyvename šioje žemėje, mokomės iš kitų, o kiti iš mūsų. Kūdikis mokosi iš tėvų, o tėvai iš jo. Mokydami ir auklėdami savo vaikus, jie vis daugiau ir patys išmoksta, vis daugiau praktikos įgyja. Studentas mokosi iš profesoriaus, bet ir profesorius gali daug ko išmokti iš savo studentų. Jis vis tobulina mokymo metodus, matydamas, kas studentus labiausiai domina, kas jų išsilavinimui labiausiai reikalinga, kokiu būdu jiems galima lengviausiai perduoti žinias. Kunigas moko žmones, skelbdamas Dievo žodį, kalbėdamas apie amžinąsias tiesas, rodydamas kelią į galutinį tikslą. Bekalbant apie Dievą, ir jam pačiam Dievas tampa artimesnis, suprantamesnis. Suprasdamas žmonių galvoseną, matydamas jų abejones ir tikėjimo sunkenybes, jis yra priverstas daugiau apie tai pagalvoti, pastudijuoti, kad galėtų vis aiškiau ir suprantamiau kalbėti apie tikėjimo tiesas.

     Tad kiekvienas žmogus, nori ar nenori, sąmoningai ar nesąmoningai, iš kitų mokosi, o drauge ir kitus moko savo žodžiu, elgesiu, pavyzdžiu. Būtų didelė klaida manyti, kad tik didžiųjų, labai įtakingų žmonių pavyzdžiai kitus patraukia, o į paprastus, mažai mokytus žmogelius niekas nekreipia dėmesio. Atsimenu, jau prieš daugelį metų Romoje nuėjau prieš pirmąjį mėnesio penktadienį į ligoninę klausyti išpažinčių. Įėjęs į vieną palatą, radau gulinčius keturis ligonius: buvo trys suaugę vyrai ir vienas kokios penkiolikos metų berniukas. Užsiminęs apie išpažintį ir komuniją, iš tų trijų vyrų susilaukiau tik paniekos ir neapykantos. Jie sakėsi esą komunistai ir nenorį nieko bendro turėti nei su kunigais, nei su religija. Tas berniukas turėjo moralinės jėgos ir drąsos iš jų išsiskirti. Jis pareiškė norą atlikti išpažintį. Po išpažinties dar keletą minučių su juo pasikalbėjau. Jis jautėsi laimingas, kad atliko išpažintį, kad rytoj galės priimti komuniją. Sakė, kad jam nė mirti nebus baisu, jeigu reikės. Kalbėjomės pusbalsiai, tad ir tie vyrai mūsų pasikalbėjimą girdėjo. Kai ruošiausi išeiti, vienas tų vyrų davė ženklą, kad norįs pasikalbėti. Priėjau. Susijaudinęs pasakė, kad ir jis nutarė atlikti išpažintį. Buvo tikrai nuoširdi išpažintis, pirmą kartą po 30 metų! Jo pavyzdžiu tuoj pasekė ir kiti du. Kas juos taip staiga pakeitė? Gi to 15 m. amžiaus berniuko gražus pavyzdys!

     Dabar daugelis jaunuolių labai smarkiai kovoja prieš "establišmentą", prieš senas tradicijas, prieš vyresniųjų elgesį ir papročius. Atrodo, kad jie neseka kitų pavyzdžiu, kad jie yra išimtis iš tos bendros taisyklės, apie kurią kalbėjome. Bet kaip vergiškai jie seka kitų savo amžiaus draugų susikurtu kitokiu "establišmentu"! Kai jie mato juos vaikščiojančius gatvėmis, susivėlusius, apiplyšusius, netvarkingai apsirengusius, tai, pažvelgę į savo naujus ir švarius drabužius, tyčia juos suvelia, suplėšo, užsiuva lopus, kur jų visai nereikia, suvelia plaukus ir taip išeina į gatvę, kad nesiskirtų nuo kitų, nuo to naujo hipiško "establišmento".

     Tad kiekvienas žmogus, nors jis būtų ir mokyčiausias, nuolat seka kitus, nuolat mokosi iš kitų, bet taip pat ir savo pavyzdžiu traukia kitus. Teisingas yra pasakymas, kad niekas vienas neina nei į dangų, nei į pragarą. Jį vienu ar kitu keliu seka būriai žmonių, kuriuos jis savo geru ar blogu pavyzdžiu patraukė paskui save. Tad nuolat prisimintina, kad mes negyvename tik sau, bet ir kitiems. Į mus visi žiūri ir iš mūsų mokosi. Žmogus, nors ir mažiausiu žiburėliu būdamas, vis tiek turi šviesti kitiems ir padidinti tą šviesą, kuri apšviečia visą Dievo sutvertą pasaulį.