Spausdinti

AL. GIMANTAS

     Prieš kiek laiko šiame ir kituose leidiniuose teko pasisakyti prieš negimusiųjų gyvybių žudymą. Neilgai trukus, atėjo ir pirmieji gana trankios reakcijos atgarsiai. Kad ir kaip atrodytų keista, neteko susilaukti bent vienos vienintelės nuomonės už, visi pasisakė prieš, t. y. už visišką abortų pateisinimą, esant tam tikroms aplinkybėms.

     Kai kurie pasisakymai buvo triuškinančiai drastiški ir atviri. Vienas taip rašė: "Jei Paties nepilnametė dukra nešiotų povainikį, įdomu, kaip tada šnekėtum apie abortus?" Kitas taip pasisakė: "Nekalbėkim apie aplinkybes, bet nagrinėkim faktus. Štai, sakykim. Tavo šeimoje kokia paauglė belaukianti juodo kūdikio. Kaip tada elgtumeis?"

     Tai, žinoma, labai kraštutiniai ir iš dalies bekompromisiniai atvejai, dar kartą rodą, kokia gili ir plati yra ta problema. Tai žmogiškosios tragedijos atvejis, jokiu būdu negalimas išspręsti keliais plunksnos brūžiais arba ir dešimtimis straipsnių, graudenimų, grasinimų ar moralizavimų. Gyvenant laikais, kai išvis bandoma nepaisyti moralės normų ir įstatymų, net kai tie įstatymai bandomi švelninti, lengvinti ar visiškai keisti, atleidžiant beveik visus varžtus, aišku, pasimetimas ir disorientacija sumaišo priimtas ir nusistovėjusias žmogiškąsias vertybes. Dėl to daugelis, ypač jaunesnioji karta, stokoja pavyzdžių bei principinių nuostatų tąsos ir pradeda nebejausti realaus pagrindo po kojomis.

     Katalikų Bažnyčioje abortų atveju dviejų nuomonių, atrodo, nėra, neskaitant vienos kitos išimties, kur neaiškiai formuluotomis nuomonėmis įnešama šiek tiek maišaties. Bet toks svarbus reikalas kaip gimimų kontrolė, turįs tiesioginį ir neatskiriamą ryšį su abortais (kalbant apie vedusiųjų gyvenimą), dabar yra patekęs į tokią painiavą, kad eiliniam žmogui yra beveik neįmanoma susigaudyti ir pasidaryti aiškias išvadas. Galima teigti, kad, ieškant nurodymų gimimų kontrolės reikalu, vienoks atsakymas bus duotas vienoje vyskupijoje ar parapijoje, kitoks — kitoje. Panašiai yra ir su katalikiškosios spaudos balsais. Atsakymai priklausys nuo to, kas rašo ir kas leidžia bei redaguoja vieną ar kitą leidinį. Tai tikrai kebli padėtis, kai pradedi nebetikėti, kad du ir du yra keturi. O bent iki šiol tai žinojai ir tikėjai.

     Pagerėjimo ir moralinių įsitikinimų tvirtėjimo dar sunku greitai tikėtis. Pragiedruliai dar labai neryškūs ir sunkiai įžiūrimi. Visiems kratantis bet kokių varžtų, vengiant įsipareigojimų, jau nekalbant apie auką ir jos prasmę, ir teieškant švelninančių bei pateisinančių aplinkybių, sąžinė nuteikiama taip, kad ir blogis pradeda nebeatrodyti blogu. Nesijaučiant geresniu už kitus, ir į tą sarkastišką kritiko pastabą "ką tu darytum, jei tavo dukra..." nesijauti pakankamai tvirtas atsakyti.

     Redakcijos prierašas. Nemanome, kad autorių, gana aiškiai praeityje pasisakiusį abortų klausimu, būtų taip paveikusios tos minėtos kritikų pastabos, kad jis jaustųsi visiškai susimaišęs ir pradedąs abejoti savo pirmiau vartotų argumentų teisingumu. Matyt, jo čia tik norėta paryškinti, kad klausimas nėra toks paprastas, kaip gali daugeliui, į jį neįsigilinus, atrodyti. Tačiau tie kritikų argumentai "ad hominem", tie jų retoriški klausimai neturėtų sukelti abejonių abortą smerkiančių argumentų galiojimu ir stiprumu.

     Kai kurie labai jaudinasi ir laiko didžiausia šeimos gėda bei tragedija, jeigu dukra išteka už svetimtaučio, ypač kitos rasės asmens. Tad ir čia tie kritikai galėtų pateikti tokį retorišką klausimą: "Ką tu darytum, jei tavo dukra ištekėtų už juoduko?" Ir koks galėtų būti atsakymas? Argi bet koks protingas žmogus galėtų atsakyti, kad verčiau tą juoduką, progai pasitaikius, prieš vestuves nušauti? Jeigu tavo sūnus ar dukra padarė klaidą, tai turi priimti ir visas pasekmes. Žmogaus žudyti negalima, o juk abortas yra žmogaus, nors ir negimusio, žudymas. Štai Niujorke, įvedus įstatymą, kad galima padaryti abortą iki šešto mėnesio, daktarai ir gailestingosios seserys pasakoja, kad kartais išimtas kūdikis ne tik juda, bet ir verkia, tačiau jo niekas nepasigaili ir žiauriai nužudo. Per vienerius metus Niujorke tokiu būdu yra išžudyta daugiau kūdikių, negu per visą Vietnamo karą žuvusių karių. Prieš Vietnamo karą būriai amerikiečių protestuoja, ruošdami eisenas su taikos plakatais, bet ar jie tokias pat eisenes organizuoja prieš tuos Niujorko ligoninių žmogžudžius?

     Katalikų Bažnyčioje šiuo klausimu dviejų nuomonių nėra ir negali būti. Ji niekad neleis žudyti kūdikio tik dėl to, kad šeimai nepatogu jį priimti. Gimimų kontrolės klausimas yra visai kitokios rūšies, jis tiesioginio ryšio su abortu neturi. Nors ir čia Bažnyčia savo nuomonę yra pakartotinai pasakiusi, bet vis dėlto čia kazuistika yra daug komplikuotesnė ir neaiškesnė. Ne visų teologų nuomonė čia yra vienoda, tad kartais, kai eina kalba apie konkrečius atvejus, vienas kunigas gali patarti vienaip, kitas šiek tiek kitaip. Turint visuomet prieš akis Bažnyčios paskelbtus nuostatus, kartais konkrečiais ir ypatingais atvejais galutinį atsakymą gali duoti tik žmogaus sąžinė, jeigu ji kai kurių aplinkybių nėra sugadinta ar iškreipta. Doktrina apie sąžinės laisvę yra gana komplikuota. Apie tai kada nors teks plačiau pakalbėti.