Spausdinti

R. PETKEVIČIUS

     Aš tikiu, kad gali įvykti stebuklų taip pat ir mūsų laikais, taip pat ir mūsų asmeniniame gyvenime, bet nesiryžtu įtikinti kitų, o tik noriu atvirai ir paprastai pasipasakoti, kas yra įvykę mano gyvenime. Kas nori, gali tikėti, kas nenori, gali iš manęs pasijuokti, bet noriu tik tiek pasakyti, kad šiuose pasakojimuose nėra nė kiek melo ar perdėjimo, taip pat aš nesu ligonis — nesergu kokiomis nors haliucinacijomis.

     Pradėsiu nuo kūdikystės dienų. Esu kilęs iš religingos šeimos. Tėvai, pastebėję, jog esu gabus moksle, nutarė mane leisti į kunigus. Aš taip pat to troškau ir net verkdavau iš džiaugsmo, pagalvojęs apie kunigystę, deja, jos man nebuvo lemta pasiekti.

     Pirmojo pasaulinio karo metu ganiau gyvulius. Tada neturėjome ko valgyti nei apsirengti, dėl to teko daug vargti ir kentėti. Mano kojos būdavo visuomet suskirdusios ir dažnai ne tik kojos, bet ir visas kūnas būdavo apaugęs votimis. Šaltis ir baisūs skausmai mane kankino ir dėl to dažnai melsdavausi, prašydamas Dievą, kad jis leistų man numirti. Galvojau, kad esu vaikas, didelių nuodėmių neturiu, tad galėsiu eiti į dangų. Tuo metu mūsų apylinkėje nemaža žmonių mirė badu, tačiau man nebuvo skirta mirti. Galvojau, kad Dievas nenori išklausyti mano prašymo. Vieną rytą, nebegalėdamas pakęsti šalčio ir skausmų, nebekalbėjau atmintinai išmoktų poterių, bet meldžiausi šiais žodžiais: "Dieve, jeigu tu neleidi man mirti, tai sušildyk man kojas ir atimk tuos baisius skausmus arba bent pasakyk, už ką aš turiu taip baisiai kentėti". Ir tuo momentu pajutau, kad visas mano kūnas pradėjo kaisti, daugiau nebejaučiau nei šalčio, nei skausmų. Džiaugiausi ir dėkojau Dievui, kad išklausė mano prašymo.

     Kartą netikėtai dalgiu persipioviau koją. Nors žaizda po ilgesnio laiko užgijo, bet koją šiek tiek pritraukė, dėl to eidamas turėjau šlubuoti; taip tęsėsi apie porą metų. Bet kartą, tetos įkalbėtas, nuėjau į Gruzdžių bažnyčią ir ten tris kartus keliais apėjau apie šv. Roko altorių. Koja išgijo ir iki šiandien tebėra sveika.

     Bet mano vargai nesibaigė. Po kelerių metų susirgau kažkokia širdies liga ir ilgą laiką nieko negalėjau dirbti. Ėjau pas gydytojus, širdies specialistus, bet viskas veltui. Vieni atsisakė gydyti, manydami, kad liga nepagydoma, o kiti bandė gydyti, bet tai nieko nepadėjo. Ir šaukiant į kariuomenę, gydytojų komisija mane pripažino visiškai kariuomenei netinkamu ligoniu. Grįžęs namo, išmečiau visus vaistus ir nutariau prašyti Dievą pagalbos.

     1940 m. Didįjį penktadienį baisiai pradėjo skaudėti krūtinę. Maniau, kad jau mirsiu. Sulaukęs šeštadienio, kad ir sunkiai sirgdamas, nuėjau į bažnyčią pasimelsti prie Kristaus grabo. Tą dieną aplankiau nemažai Vilniaus bažnyčių. Grįžęs namo, jaučiausi labai pavargęs, dar labiau skaudėjo krūtinę, o širdis plakė net apie du šimtus kartų per minutę. Velykų rytą nuėjau į šv. Jono bažnyčią ir čia dar labiau pradėjau sirgti: krūtinę draskė baisūs skausmai, pylė šaltas prakaitas, akyse darėsi tamsu. Nežiūrint to, buvau pasiryžęs verčiau mirti, negu išeiti per mišias iš bažnyčios. Ir štai, kai kunigas atsisukęs laimino žmones su monstrancija, aš, parpuolęs ant kelių, karštai meldžiausi ir prašiau Dievą, kad mane pagydytų. Tuo momentu pasidarė taip lengva, kad jaučiau, lyg būtų kokia sunki našta nukritusi nuo mano pečių. Atsikėlęs nebejaučiau jokio skausmo krūtinėje, širdis plakė normaliai ir akyse pasidarė šviesu.

     Po poros savaičių vėl staiga pakilo temperatūra, ir aš, beveik be sąmonės, buvau greitosios pagalbos automobiliu nuvežtas į ligoninę ir paguldytas atskirame kambary-je. Pramerkęs akis ir pamatęs, lyg per rūkus, virš durų kabantį kryžių, pagalvojau, kad Dievas yra kaltas už tai, kad dabar turiu sirgti. Todėl, pašaukęs gailestingąją seserį, paprašiau, kad ji nukabintų tą kryžių. "Argi Tamsta netikintis?" — paklausė nustebusi sesuo ir išėjo. Tas žodis "netikintis" mane labai paveikė. Ėmiau galvoti, kad labai sunkiai nusidėjau, taip paniekindamas kryžių. Prašiau, kad Dievas pasigailėtų ir mane išgydytų. Besimelsdamas užmigau. Iš ryto pabudęs jaučiausi visiškai sveikas. Gydytojai labai stebėjosi, jie dar kartą patikrino mano širdį ir pasakė, kad ji visiškai sveika. Džiaugiausi ir dėkojau Dievui, kad jis mane išgydė iš tos septynerius metus mane kankinusios ligos.

KITI NUOSTABŪS DALYKAI

     Dabar noriu truputį pakalbėti apie kažkokį paslaptingą balsą, kuris, gresiant kokiam nors pavojui, kartais man pasako, kas reikia daryti. Tai nėra sąžinės balsas ar koks nors nujautimas, bet kažkas daugiau. Jis kažkaip netikėtai lyg iškyla man iš vidaus. Girdėdavau tą balsą nuo kūdikystės dienų, bet tada jis nebuvo toks aiškus.

     Kartą pernakvojęs pas vieną ūkininką tris naktis, norėjau nakvoti ir ketvirtą, bet tas paslaptingas balsas man pasakė: "Daugiau čia nebenakvok!" Pataręs ūkininkui būti atsargiam, išvažiavau namo. Kitą dieną atvažiavusi to ūkininko žmona papasakojo, kad praėjusią naktį staiga juos užpuolę raudonieji partizanai ir įmetę pro langą granatą, kuri sprogusi ir visiškai sudraskiusi tą sofą, ant kurios aš nakvojau.

     Karui siaučiant mūsų tėvynėje ir frontui šiek tiek atitolus nuo mano tėviškės, nutarėm su dviem draugais sugrįžti ir pasidairyti, kaip po mūšių atrodė mūsų gimtoji apylinkė. Pasiekėme vieškelį, einantį per mišką. Tada vėl tas balsas man pasakė: "Neik!" Tai išgirdęs, pasakiau draugams, kad yra pavojinga eiti per šį mišką, tačiau jie nekreipė dėmesio į mano perspėjimą ir užsispyrė būtinai eiti, nes norėjo aplankyti gimines, gyvenančius kitoje miško pusėje. Nenorėdamas likti vienas, ėjau su jais toliau. Mus pavijo važiuotas jaunuolis, kurio paprašėm pavėžėti. Mums bevažiuojant ir besikalbant, staiga iš krūmų iššoko apie dvidešimt rusų kareivių. Jie mus apsupo iš visų pusių ir, atstatę automatiškus šautuvus, pareikalavo sustoti. Paskui priėjo karininkas ir pradėjo klausinėti, iš kur esame, kur važiuojame, ar nematėme vokiečių. Apklausinėjęs grįžo prie kareivių. Mano draugai buvo baisiai išsigandę, jog negalėjo net žodžio ištarti. Kareiviai reikalavo, kad karininkas mus iškratytų, nes jie įtarė, kad esame vokiečių šnipai arba banditai (partizanai). Tada karininkas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką. Jau buvo bepaliečiąs kaip tik tą vietą, kur buvo paslėptas mano ginklas, bet tuo pat momentu mane užvaldė kažkoks nuostabus ir niekad nepatirtas ramybės jausmas. Jaučiau, kad esu Dievo globojamas, ir nieko blogo man negali atsitikti. Pažvelgiau karininkui tiesiai į akis, ir šis nuo to žvilgsnio lyg sustingo. Pastovėjo keletą sekundžių, ištiesęs ranką, ir paskui, nieko nesakęs, nuėjo prie kareivių. Tada kažkodėl mūsų arkliai pradėjo eiti, visai neraginami. Mes palikome besikeikiančius raudonarmiečius ir nuvažiavome toliau. Dėkoju Dievui už apsaugojimą mūsų gyvybių ir galvojau, kad tik beprotis gali sakyti, jog nėra Dievo ir stebuklų.

     Kiek vėliau, keliaudami su draugais, buvome vokiečių sulaikyti ir uždaryti į stovyklą, bet čia vėl pasigirdo tas paslaptingas balsas: "Bėk iš čia!" Pagalvojau, kad neįmanoma iš čia pabėgti, nes stovykla buvo aptverta aukšta spygliuota vielų tvora, o prie vartų stovėjo sargybinis. Tačiau, pažvelgęs į vartus ir pamatęs, kad jie atkelti, pagalvojau, jog dabar yra gera proga pabėgti. Tuoj apie savo sumanymą pasakiau draugams, kurie taip pat buvo pasiryžę bėgti. Priėjome artyn prie vartų ir, kai sargybinis lyg tyčia stovėjo ilgesnį laiką nusisukęs, mes išėjome pro vartus nepastebėti. Paskui važiavome su draugais traukiniu. Stotyje traukiniui sustojus, vėl išgirdau tą balsą: "Išlipk!" Pasakiau draugui, kad noriu čia išlipti, nes manau, kad toliau važiuoti pavojinga, bet jis nesutiko išlipti ir prašė, kad pavažiuotume iki kitos stoties.

     Matydamas, kad jo neįtikinsiu, sutikau važiuoti toliau. Pavažiavus apie porą kilometrų, priėjo du gestapo agentai, patikrino mūsų dokumentus ir areštavo. Išvedę iš traukinio, pasodino į kalėjimą, iš kur po kelių savaičių perkėlė į koncentracijos stovyklą. Kartą, mums betaisant subombarduotus kelius, padangėje suūžė lėktuvai ir tuoj pradėjo kristi bombos. Bombardavimui pasibaigus, sėdėjau susitraukęs sniege, bet vėl išgirdau tą balsą: "Bėk iš čia!" Tuoj pašokau ir, kiek pabėgėjęs, atsiguliau į sniegą. Tada vėl sprogo bomba, ir iškilo aukštyn žemių ir ugnies stulpas kaip tik toje vietoje, iš kur aš pabėgau. Kaliniai stebėjosi ir klausinėjo, kodėl aš iš ten pabėgau, bet jiems nieko nesakiau, nes nenorėjau nei meluoti, nei sakyti tiesos.

     Kai karui pasibaigus išėjau iš koncentracijos stovyklos, buvau labai silpnas. Kūnas vėl buvo apaugęs votimis. Kartą, eidamas Vokietijoje per mišką, pastebėjau iš kalno tekantį vandenį. Vėl tas balsas man pasakė, kad jame išsimaudyčiau. Aš išsimaudžiau, ir tuoj po to votys išgijo.

     Atvykęs į šį kraštą, tuoj pradėjau dirbti. Po penkerių metų vėl atsirado kūne tos baisios votys. Vieną sekmadienį negalėjau nueiti į bažnyčią, nes visas veidas buvo sutinęs ir apaugęs votimis. Pagalvojau, kad reikia bent namie truputį pasimelsti. Atsiklaupiau ir pradėjau maždaug taip melstis: "Dieve, išgydyk tas baisias votis, nes dėl jų negaliu sekmadieniais nueiti į bažnyčią. Jeigu nori, tai siųsk man kitokią kančią". Po to atsiguliau ir užmigau. Pabudęs apie trečią valandą po pietų, pamačiau pro langą kažkokią nepaprastą šviesą ant medžio, esančio netoli lango. Pamirksėjau keletą kartų, nes maniau, kad tai yra haliucinacinio pobūdžio reiškinys, tačiau tas vaizdas nesikeitė ir tik po keletos minučių išnyko. Šis įvykis mane labai sukrėtė ir tada pasijutau taip lengvas, tartum neturėčiau kūno. Kitą dieną nusilaužiau nuo to medžio šakelę ir su ja paliečiau ant veido augančias votis. Galvojau, kad jei votys išnyks ir daugiau nebeaugs, tai tas įvykis yra iš Dievo. Ir vėl pajutau tą paslaptingą balsą, kad votys daugiau nebeaugs. Taip iš tikrųjų ir buvo.

     Bet už tai Dievas man paskyrė kitą dar didesnę kančią. Tuoj pajutau baisius skausmus visame kūne. Netrukus kairiajame šone atsirado labai skaudi žaizda, kuri užgydavo, bet po kurio laiko ir vėl atsirasdavo. Kai aš mąstydavau ir melsdavausi, pajusdavau kaktoje aštrius skausmus, tartum kas adatomis durtų. Kartais išsiverždavo net kraujo lašai. Atsiverdavo net ir žaizdos kaktoje, kurios užgydavo, bet paskui vėl atsinaujindavo.

     Turiu prisipažinti, kad pavydo, keršto ir neapykantos aš niekad neturėjau, tik dažnai pritrūkdavo kantrybės. Be to, buvau įpratęs ir nusikeikti dėl menkų dalykų. Po to regėjimo pasidariau nepaprastai kantrus ir net nebeprašiau Dievą, kad mane išgydytų arba sumažintų kančias, priešingai, prašiau, kad leistų dar daugiau kentėti, nes buvau tikras, kad Dievas nori, jog aš kentėčiau už savo ir kitų nuodėmes. Nustojau keikti ir pykti, atsirado didelė meilė Dievui ir žmonėms, ypač vargšams. Pasidariau visiškai naujas žmogus. Nebesirūpinau, ką rytoj valgysiu ar gersiu, nes buvau įsitikinęs, kad Dievas duos, ko man reikia.

     Pradėjau kartais net nujausti, kas kitiems atsitiks. Kartą parke susitikau tris lietuvius. Vienas jų paklausė, kodėl aš apsivilkęs švarku vasaros metu. Atsakiau, kad nesijaučiu stiprus, kad šiandien vienmarškiniam būtų per šalta. Tada jis, lyg pasijuokdamas iš manęs, pasakė: "Tu sergi, kaip boba". "Nors ir sergu, bet dar ilgai gyvensiu, o Tamsta tuoj susirgsi ir mirsi". Iš tikrųjų, po to pasikalbėjimo tas vyras tuoj susirgo ir po poros dienų mirė.

     Kartą ėjau aplankyti ligonio. Priėjus ligoninės laiptus, tas man gerai žinomas balsas pasakė: "Jis mirs Didįjį penktadienį". Iki to laiko buvo dar trys mėnesiai, tačiau, atėjus Didžiajam penktadieniui, tas žmogus mirė.

     Štai vėl kitas įdomus atsitikimas. Vieną žiemą labai sunkiai sirgau. Po to į galvą įsimetė svaigulys, kuris vargino mane net trejetą metų. Kartą, sėdėdamas parke ant suoliuko, paklausiau Dievą: "Viešpatie, ką aš turiu daryti, kad galėčiau nusikratyti tą įkyrų svaigulį?" Išgirdau tą balsą, kad eičiau tuoj namo ir gerčiau daug vandens. Išgėrus kelis stiklus, svaigulys tuoj dingo ir niekad nepasikartojo.

    Kartą, man besimeldžiant bažnyčioje, tas paslaptingas balsas pasakė: "Melskis už Staliną!" Labai nustebau ir galvojau, kaipgi galiu melstis už tą žmogų, kuris nužudė mano brolius, pavergė tėvynę ir išnaikino tūkstančius tautiečių. Bet paskui karštai pasimeldžiau ir viską pavedžiau Dievo valiai. Po trijų dienų vėl tas balsas pranešė, kad Stalinas miręs. Apie tai pasakiau draugams, bet jie nenorėjo tikėti. Po savaitės buvo viešai paskelbta apie Stalino mirtį.

    Čia aš paminėjau tik dalį būdingesnių atsitikimų bei pergyvenimų, kurie, mano manymu, yra susieti su religija. Dėl vietos stokos negalėjau paminėti kitų gana įdomių dalykų, pvz. kai aš pamatau žmogų, užsigavusį kurią nors savo kūno dalį, ir man pradeda tą kūno dalį skaudėti. Visi tie dalykai mane visiškai įtikino, kad Dievas nėra miręs. Žmonėms, kuriems Dievas yra miręs, religija nebeturi jokios reikšmės. Daugumas jų paskendę keršte, mele, pavyde, gobšume ir kitose ydose. Deja, šiandien tokie žmonės valdo pasaulį. Gal dėl to pasaulis šiandien tiek daug kenčia. Tikiu, kad kada nors pradės pasaulį valdyti tokie žmonės, kurių širdyje gyvena Dievas. Aš, būdamas religingas žmogus, to labiausiai ir laukiu.