PR. RAZMINAS
IEŠKOME KELIO
Jeigu mes ieškome kelio, tai reiškia, kad esame paklydę. Paklydusiems reikia žemėlapių ir kompasų, padedančių laikytis reikiamos krypties. Rengiantis kelionei, reikia gerai išstudijuoti kelius ir kelių ženklus, nes pasimesti kelionėje gali būti labai pavojinga. Aiškiai nesuvokdami savo kelionės tikslo ir krypties, jau ne vienas išmėtėme atsivežtus dvasinius lagaminus.
Esame kelyje, kur labai gausu įspėjančių ženklų, tik reikia mokėti juos skaityti. Kai mūsų tauta pagrindiniame savo kelyje rašo savo kančios istoriją, tai mes šalia jos šalutiniais keliais stumiamės į priekį. Tai mūsų nežemina, tik verčia nuolat budėti ir stebėti ženklus, kad visai nenutoltume nuo pagrindinio tautos kelio be vilties vėl būti savo tautos istorijos kūrėjais. O pavojų nevengiam. Puolame šen, puolame ten, tačiau kartais užmirštame, kad turime atlikti tam tikrus darbus, kurių kiti negali atlikti, kurie mums yra pavesti. Mūsų yra tiek maža tame audringame vandenyne. Ar būtų tikslu plaukti kitų gelbėti, palikus savuosius mirčiai? Kitų vis tiek neišgelbėsime, o savųjų neteksime. Mes esame stiprūs, dirbdami savo tautai, bet labai silpni, kai nuo jos nuklystame. Besimėtydami j kraštutinumus, sugaištame daug laiko ir paliekame už savęs daug neatliktų darbų. Kur tik pažvelgsi, pamatysi dirvonuojančius laukus, o mes, kaip našlaičiai, sėdime ir verkiame, kad į mūsų būtinų darbų laukus įsisuko svetimi vėjai. Mums prieš akis vis tebestovi toli paliktieji metai, svetima padangė vis dar tokia svetima ir nesuprasta, širdyje vis nešiojama sugriauto gyvenimo kančia. Bet kančia mums turėtų būti didelių darbų, kūrybos ir vienybės įkvėpėja.
Tad kur mes esame, kokia yra dabartinė mūsų padėtis, jeigu ieškome kelio į kūrybingesnį ir vieningesnį darbą? Jau turime savo namelius, nors kartais ir be skonio sulipdytus, bet vis tiek vadinamus rezidencijomis. Juk taip iškilmingiau. Ir milijonieriai gyvena ne namuose, o rezidencijose. Juk seniau ir mūsų ponai gyveno rūmuose, o kunigaikščiai pilyse. Jau ir bažnyčioje įmetame į krepšį dolerį, o jeigu kuris neduodame, tai lengvai pasiteisiname — negauname to, ko teisėtai prašome. Jau daug kas suskubome pakeisti vyrus ir žmonas, sekdami dabartinę madą. Savo religinį lėkštumą bandome užtušuoti patriotiškomis reklamomis. Kiekvienas mūsų parengimas, susirinkimas ar meno parodos skęsta dūmuose, nors salėse aiškiai parašyta, kad negalima rūkyti. Mums yra beverčiai visi tie darbai, kur mūsų nedalyvauta, kur mūsų "svarus" žodis netartas.
SUTARIMAS RENKANTIS KELIĄ
Atrodo, kad vieningai pasirinkti kelią, vieningai spręsti ir panaudoti visas jėgas kūrybingam darbui nėra taip lengva. Kūrybingumas yra lietuvio ypatybė. Tuo turėtume didžiuotis. Jo tiek turime, kad net kitiems ne tik skoliname, bet ir dovanojame. Tas mūsų kūrybinių jėgų dosnumas tęsiasi per visą tautos istoriją.
Vienybė nėra tik uniforma, kurią kiekvienas gali pigiai nusipirkti ir apsivilkti. Tai didžiulė brangenybė, kuriai įsigyti reikia turėti daug geros valios ir dvasinės kultūros. Ne visi vienybę teisingai supranta. Vienybė nėra pūtimas į tą pačią dūdą. Ne kiekvienas, kurs kalba apie vienybę, supranta, kas toji vienybė yra. Daug kam vienybė yra jo asmeniška pažiūra į bendruomeninio gyvenimo apraiškas. Kas negalvoja taip, kaip jis, tas ardo vienybę. Jo vienybės supratimas yra jo paties noras visus palenkti savo praktikuojamoms politinėms, socialinėms ir net religinėms pažiūroms. Kas ne su juo — tas nevieningas.
Mūsų nevieningumą labai stipriai veikia laiko dvasia. Beveik tie patys varstom visų susirinkimų duris ir pro gyvenimo rutiną nebematom, kas pro mus praeina, ir nebegirdim, kas į mus kalba. Mes tik žiovaujame iš nuobodulio troškaus oro pripildytose salėse. Kaip patyrimas rodo, gyvenimo problemos susirinkimuose neišsprendžiamos. Kuo daugiau visokių sambūrių steigiame, tuo labiau tolstame nuo kūrybingo ir vieningo kelio. Atvykę į šį kraštą, keikėm įvairias menkavertes organizacijėles, bet ką patys darom? Naujų padvigubinom, ir apsisukę dejuojame, kad apleisti mūsų pagrindinės veiklos dirvonai. Šitoks smulkėjimas sukelia destruktyvumo įspūdį, ir sunku besurasti pagrindą pokalbiui apie kūrybingumą ir vieningumą.
Kartais atsitinka, kad vienybės šaukliai patys pirmieji vienybės daigus sunaikina. Kai vienas pirmininkauja, kitas kalba, o sėdintieji ar stovintieji linkčioja galvomis ir ploja rankomis, tai dar nėra vienybė ar vieningas darbas. Tai vienybės hipnozė, iš kurios reikia pabusti. Patvari vienybė kuriama tik susitariant, susikalbant. Jeigu lietuviškasis individualizmas neleidžia pritapti ar sutapti, tai dar nėra bloga. Mūsų vienybės supratimas dažnai stovi skirtinguose poliuose, o mūsų vienybės sąjūdžiai kartais prieštarauja vienybės esmei.
VIENYBĖ IR TOLERANCIJA
Vienybė glaudžiai rišasi su tolerancija. Ji yra tarsi visų skirtingumų globėja. Kur nėra tolerancijos, ten nėra nė vienybės. Ir tai būtina visoms gyvenimo sritims.
Kokių konkrečių rezultatų lauktina iš vieningumo, paremto tolerancija? Vieningumas nėra murksančių balų ramybėje. Jis nėra nei skirtingumų niveliacija. Čia reikalinga tolerancija, kad bendradarbiaujant būtų galima pakreipti telktines jėgas būtinam bendram darbui ir kad būtų apvaldyti iškylantieji skirtingumai. Tad konkretus tolerancijos pritaikymas ir vestų j vieningumą, kuris šiandien mums reikalingas ne kaip prabanga, bet kaip būtinybė. Tada galėtume pasukti ir į kūrybą, į krovimą pastovesnių dvasinių turtų, kuriuos kas nors kada nors perduos laisvam gyvenimui prisikėlusiai tautai. Tolerancija pagrįsta vienybe turėtų apimti visas lietuviškosios veiklos sritis: politinę, socialinę ir religinę. Nuo tolerancijos nėra atleidžiami nei sambūriai, nei politinės grupės, nei atskiros konfesijos, nei parapiečiai ir jų vadovai, nei klubai ir klubeliai, nei atskiros šeimos ir jų nariai. Visi turi gerbti nuomonių, pažiūrų ir įsitikinimų skirtingumus.
Negalima suvaryti visų laikraščių bei žurnalų redakcijų po vienu stogu. Kas manytų, kad reikia viską jungti dėl vienybės, tai parodytų, kad visiškai nesupranta nei tolerancijos, nei vienybės. Tik praktikuojant toleranciją, galima pasiekti vienybę. Šiandien jau gana dažnas reiškinys, kad katalikai drauge meldžiasi su protestantais ir kitų tikybų nariais. Kai kur statomi ir bendri maldos namai. Tai yra šių dienų didysis stebuklas, žinant, kaip buvo netolimoje praeityje. Reikia tikėtis, kad ši tolerancija prives prie vienybės.
Nėra jokia dorybė, jeigu kas sakosi nepriklausąs jokiai organizacijai, grupei ar partijai. Žmogus yra sociali būtybė, jam daug lengviau kovoti už savo idealus, kai kovoja drauge su kitais, kai priklauso kokiai nors sąjungai. Nėra reikalo kiekvienam priklausyti kokiai nors partijai, bet nereikia jų smerkti, reikia jas suprasti ir toleruoti. Jos yra lietuvių teisėtai sukurtos, tad užsitarnauja pagarbos, jeigu tik neveikia prieš visų mūsų bendrus interesus.
SU KOKIU KRAIČIU MES ATVYKOME?
Mes čia atsivežėme gausų būrį tikinčiųjų, atsivežėm, nemaža oportunistų, nežymų skaičių paviršutiniškų ateistų ir būrį indiferentų, kurie gana lengvai plakasi prie oportunistų. Be to, atsivežėme laisvoje Lietuvoje gimusių, augusių ir brendusių organizacijų bei partijų. Perkėlėm iš Vokietijos stovyklų gerų ansamblių, sukūrėme savo operą, įsteigėm ir praplėtėm lietuviškų knygų leidyklas. Kad ir beverkšlendami, atlikome ir tęsiame eilę didžių kūrybinių darbų. Taip pat pristeigėme archyvų, galerijų, centrų, lituanistinių mokyklų.
Sulyginus šiuos savo darbus su tais, kuriuos jau radome sukurtus anksčiau atvykusiųjų, atrodytų, kad svarstyklės krypsta mūsų naudai. Bet nereikia užmiršti, kad anksčiau atvykusieji buvo daugiausia bemoksliai, o mes esame baigę laisvosios tėvynės mokyklas, dirbę organizacijose, grūdinęsi įvairioms kovoms. Tad atrodo, kad galėjome ir daugiau padaryti. Tai, kas iki šiol padaryta, yra padaryta tik nelabai didelio būrelio kultūrininkų, o daugelis kitų yra tik pasyvūs stebėtojai.
Mes neturėtume tiek skųstis mūsų organizacijų, sambūrių ir partijų gausumu, kiek savo nepakantumu. Kiekvienas kokio nors sambūrio steigėjas jaučia savo darbo naudingumą, tad reikia jį pagerbti, nors ir nematytum jokios naudos. Būtų naivu galvoti, kad, sumažinus partijų, organizacijų ir laikraščių skaičių, atsirastų didesnė vienybė ir pakiltų kūrybingumas. Juk be tolerancijos ir atskiros šeimos dažnai išyra. Be tolerancijos net ir religinio gyvenimo pamatai ima drebėti. Daugeliui atrodo, kad mūsų veiksniuose dabar esanti keliolikos partijų sistema nėra naudinga ir tinkama sėkmingai veiklai, bet sunku pasiūlyti geresnę sistemą. Jeigu kuris nors sambūris mums atrodo nereikalingas, tai prieš jį nekovokim, jo neniekinkim, bet turėkim kantrybės palaukti, kol jis pats numirs. Nekurkim tik naujų, o pakęskim esamus sambūrius.
Tad atrodo, kad mūsų kūrybingumo ir veiklos balansas nėra pesimistiškas. Tik reikėtų rūpestingiau spręsti kultūrinius reikalus, nerodant visuomenei jų atvirkščiąją pusę. Nereikėtų vienų be reikalo pridengti, o kitų per aukštai iškelti. Tada mes turėtume tikslesnį savo veiklos vaizdą ir nereikėtų klausytis visokių gandonešių. Per didelis savosios veiklos kritikavimas ir svetimų dievų vaikymasis mus vargina įvairiose srityse. Dėl to mes ne jungiamės, o skaldomės, ne stiprėjame, o silpnėjame. Mūsų priešas to ir tebelaukia.
Nors mūsų kūrybingumas ir nėra per daug koncentruotas, bet vis dėlto kai kuriems pasisekė nuveikti didelius darbus. Lietuviškosios leidyklos yra atlikusios pasigėrėtinų darbų. Užtenka tik paminėti Lietuviškąją Enciklopediją. Tačiau skaitančioji visuomenė savęs nepateisina. Lietuvis inteligentas, kurio namuose nėra bent šimtinės lietuviškų knygų, laikytinas nurašytu į nuostolius. Kai kurie mūsų šviesuoliai buvo senieji Lietuvos bajorai. Jie sulenkėjo iš lėto, o dabartiniai inteligentai galvotrūkčiais paskendo tarptautiniuose vandenyse. Veržimasis į šio krašto politiką, gal būt, patenkina asmeniškas ambicijas, tačiau neduoda lietuviškajam reikalui ryškesnės naudos. Vieni jungiasi į respublikonus, kiti į demokratus, bet tiek svarbių darbų ir darbininkų laukia lietuviškieji dirvonai.
Negailestingai niekindami kultūrininkus, visuomenininkus bei politikus ir jų atliktus darbus, be jokios kritiškos nuovokos į padanges keliame visa tai, kas svetima. Telkiant bendram darbui visas jėgas, mūsų kūrybiniai laimėjimai būtų daug didesni. Deja, ne visur mūsų kūrybinis veržimasis yra sutartinai tempiamas. Aplinkos hedonizmas ardo mūsų principus. Kai mūsų broliai tėvynėje heroiškai stengiasi išlikti tikinčiaisiais, tai čia mes labai vaikiškai, kieno nors šiek tiek užgauti ar paveikti, bandome atsimesti net nuo krikščioniškųjų principų.
BENDRADARBIAVIMO SU TAUTA PROBLEMA
Ši problema yra ypatingai sunki. Mes skylame ir didiname prarają, nes kiekvienas šiuo reikalu laikome save autoritetu ir niekiname kitaip manančius. Vis nesurandame bendros krypties. Visiems turėtų būti labai aišku, kad jeigu jokių ryšių su tauta neturėtume, tai sustume mes čia, o jie tenai trokštų, vergų dalią nešdami. Šios problemos išsprendimas yra ir mūsų, ir jų gyvybinis reikalas. Neturėdami jokių ryšių su tauta, vis lėkštėsim tautinės sąmonės srity-je, kol galų gale visai sunyksim ir tapsime kitų tautų integraline dalimi. Mus turi gaivinti lietuviškoji dvasia, lietuviškoji kultūra, tik, žinoma, ne kokio nors pasiuntinio atvežama ir papildoma, lyg duona išalkusiai miniai. Ir mes turime dovanų tenai pasilikusiems savo broliams. Mes turime jiems kūrybinių lauktuvių, o ne tik siuntinių kūnui pridengti. Reikia visais galimais būdais siekti lygaus bendradarbiavimo. Vienpusiškas bendradarbiavimas yra atmestinas, nes jis pavojingas abiems pusėms.
Šioje srityje, kaip matome iš praktikos, ne visi esame vienodos nuomonės. Bet neturėtume vieni kitus niekinti ir apšaukti visokiais žeminančiais vardais. Ramiai palaukime, kol patys susivoksime, kur yra tiesa, koks metodas geresnis ir tikslesnis. Gal pats gyvenimas ir laikas šią problemą išspręs, tik reikia kantrybės.
Kai išsispręs bendradarbiavimo su tauta problema, tai galėsime daug sėkmingiau panaudoti jėgas kūrybai ir tautos laisvinimo darbui. Niekas mūsų taip nežudo, kaip skaidymasis ir kova vienų prieš kitus. Ir vienų, ir kitų kova, nors vykdoma ir skirtingais metodais, turi būti nukreipta prieš mūsų visų bendrą priešą.
ŽENKLAI, AKIRAČIAI, MIRAŽAI
Kieno balso turėtume klausyti ir kuo pasitikėti? Iš anapus ateinančio laisvės šauksmo, ar savo nuotaikų? Reikėtų daug didesnio atsargumo, negu dabar čia matome. Koloziejaus minia gali būti mirties priežastis arenoje kovojantiesiems. Kas šiandien sąmoningai nusigręžia nuo savo brolių laisvės šauksmo, tas nusigręžia ir nuo savo tautos kankinių ir didvyrių.
Nevieningumas sukelia karštį ir miražus, o kelio ženklai mus ima klaidinti. Nepastovumas mus gali lydėti visą kelionės metą. Tai iš gimtosios žemės su šaknimis išrautųjų dalia. Ir kuo ilgesnė kelionė, tuo didesnis nerimas. Vis klausiame, kada pagaliau ateis grįžimo ir į bendrą tautos kelią įsijungimo metas. Atsakymo niekas neturi, tik visiems žinoma, kad kelias nesaugus. Galime būti užpulti ir apiplėšti. Taip gali atsitikti, kad ir su mumis bus pakartota sužeistojo žmogaus ir samariečio istorija, minima Evangelijoje.
Rašant šas kelias mintis, sąmoningai vengta faktų nuogybės. Juk mes visi vienas kitą taip iš arti pažįstame, tarsi būtume vienos šeimos nariai. Žinom, kaip kiekvienas kalba, kuriam sambūriui priklauso, žinom, kokia yra jo pasaulėžiūra. Tokių dalykų kėlimas viešumon nebūtų naudingas mūsų bendram labui.
Tad kelias, kaip matome, dar nesurastas ir slegiančios problemos dar neišspręstos, tačiau deginantis laisvės troškimas, tikime, visa nugalės.