Spausdinti

FELIKSAS JUCEVIČIUS

VI. TOMO AKVINIEČIO GROŽIO TEORIJA JAMES JOYCE ESTETIKOJE

     Iki šiol mes domėjomės grožio esme, kaip tai suvokia metafizikai ir ypač platonistai. Tačiau mes susiduriame tiesioginiai ne su esmių, o su apraiškų pasauliu. Mūsų betarpiškasis ir kasdieninis pasaulis yra iš tikrųjų apraiškų pasaulis. Pirmiausia mes susižavime ne su "anapus", bet su "šiapus" grožiu. Mus žavi pavasario spalvos, vasaros kaitros mirguliavimas, formos išraiškos pilnybė kūriniuose, ir štai kodėl yra verta pažvelgti į grožio klausimą pasaulio apraiškų atžvilgiu. Šiuo atveju mes susiduriame ne tiek su metafizika, kiek su fenomenologija, esmių pažinimą pakeičiančia pažinimu, kurį mes įgyjame patyrimu. Fenomenologinio pažinimo objektas yra ne daiktas savyje, o daiktas savo apraiškose.

     Bet kas yra tas grožis savo apraiškose? James Joyce "A Portrait of the Artist as a Young Man" skaitytojas tikriausiai prisimena Stephen Dedalus grožio teoriją. Iš tikrųjų, tai nėra jo teorija, o Tomo Akviniečio. Būdamas tiek pat logiškas, kaip realus. Tomas laiko grožiu tai, kas akiai patinka — id quod visum placet.19 O tai reiškia, kad grožis yra tai, ką mes matome savo akimis. Bet ką akimis matome, tai protas turi visada interpretuoti. Todėl mūsų grožio viziją paveikia tai, ką mes jau esame patyrę ar išmokę. Dažnai dailininkas sako: "Aš piešiu, ką matau". Bet ką jis mato, tai dažnai daug priklauso nuo to, kokiame amžiuje jis gyvena, arba nuo to pažinimo, kuris yra pasiektas jojo amžiuje. Štai kodėl skirtinguose amžiuose dailininkai mato skirtingai.

     Iš tolimesnių samprotavimų ne visai aišku, ar Dedalus tai suprato, t. y. kad matyti reiškia pažinti. Tiesa, cituodamas Platoną, pagal kurį grožis yra tiesos žavesys, jis pripažįsta tiesos ir grožio artimumą: "Tiesą išvysta protas, kurį nuramina labiausiai įtikinantys sampratos santykiai. Grožį išvysta vaizduotė, kurią nuramina labiausiai įtikinantys pojautos santykiai. Pirmasis žingsnis tiesos link yra suprasti proto struktūrą ir užmojį, suvokti pažinimo aktą... Pirmasis žingsnis grožio link yra suprasti vaizduotės struktūrą ir užmojį, suvokti estetinės pagavos aktą".20 Taigi Dedalui tiesa priklauso proto sričiai, o grožis — vaizduotės ir pojūčių. Tačiau jei jis norėtų būti labiau preciziškas, tai turėtų dar pridurti, kad nėra tiesos pažinimo be pojūčių, ir be proto nėra grožio pažinimo. Kaip tiesa, taip ir grožis yra iš esmės proto objektas, nes niekas kitas nepažįsta tikrąja šia žodžio prasme, kaip tik protas. Kartu reikia pripažinti, kad grožio pažinimas skiriasi nuo tiesos pažinimo. Pastarasis mus apšviečia, kai tuo tarpu estetinis pažinimas sukelia mumyse malonumą. Kai mes suvokiame pirmuosius mokslo principus, kaip pvz. energijos tvarumo dėsnį, tai mums aišku pasidaro, o kai mes įsijaučiame į impresionistinio paveikslo spalvų tonų vienovę, tai pajuntame malonumą. Gražus daiktas iššaukia malonumą, bet šis malonumas slypi ne pačiame pažinimo akte, o labiau pažinimo objekte.

     Grožio pažinimas yra originalus. Jis yra visiškai neinteresuotas. Grožio neinteresuotumas padaro meną benaudišku. Meno dorybė nesiekia nieko kito kaip tik padaryti gerą kūrinį, išgauti spalvų ir formų derinį, atskleisti pirmapradę dalykų nekaltybę medžiagoje. Jei menininkas turės kokį kitą tikslą, o ne kūrinio tobulumą, jo kūrinys vargiai bus meniškai tobulas. Aišku, tai nereiškia, kad jis turi atsisakyti bet kokio apgalvotumo, bet kokių patriotinių, religinių ar humanistinių užmojų, o tik reikia, kad jis visa tai subordinuotų grožiui, pirminiam kūrinio tikslui. Tačiau šis benaudiškumas bei neinteresuotumas padaro gražų kūrinį atvirą, visiems prieinamą, universalų. Ar meno šedevrai nėra visos žmonijos nuosavybė? Ravenos freskai, El Greco "Sekminės", Michelange!o "Pieta" žavi visus. Mes pasijaučiame apvilti, jei kas nesijaučia gražaus kūrinio akivaizdoje taip, kaip mes. Bet antra vertus, tai yra aiškus įrodymas, kad grožis tiesioginiai veikia protą, kuris vienaip ar kitaip apsprendžia gražų kūrinį. Jei grožio reginys būtų tik pojūčių gaminys, o ne proto, tai gražaus objekto akivaizdoje visi turėtų išgyventi tą pati malonumą.

     Šiame sąryšyje prisimename Kanto samprotavimus apie grožį. Jis duoda kelis dalinius grožio apibrėžimus, kurių vienas skamba taip: "Grožis yra tai, kas be sąvokos visuotinai patinka".21 Iš apibrėžimo matome, kad Kantas domisi šičia ne grožiu savyje, o malonumu, kurį sukelia gražus objektas. Pagal jį, estetiniame pažinime mes susiduriame ne su gražaus objekto egzistencija, o labiau su jo apraiškomis, t. y. jo prezentacija. O kai jis priduria, kad grožis yra tai, kas be sąvokos patinka, tai jis nori tuo pasakyti, jog grožis negali būti nusakytas jokia kita sąvoka. Šiame apibrėžime susiduriame taip pat su grožio universalumu. Tačiau estetinio spręsmo pretenziją į universalumą reikia skirti nuo teoretinio spręsmo ir praktinio spręsmo. Kada mes sakome, kad paveikslas yra gražus, tai mes, bent paviršutiniškai, išreiškiame įsitikinimą, kad tas, kuris kitaip mano, klysta. O kada mes sakome, kad paveikslas mums patinka ar kad jis mums atrodo gražus, tai mes nelaikome skirtingai galvojantį esant klaidoje.

2

     Kalbėdami apie grožį bei apie gražų kūrinį, mes susiduriame dar su kitu klausimu, ir tai labai svarbiu meno filosofijoje ir estetikoje, būtent, kas padaro šį ar aną daiktą gražiu? Arba, kalbant estetikos kategorijomis, kas padaro šį ar aną kūrinį meniškai vertingu? Stephen Dedalus mano, kad daiktas yra gražus ir kūrinys meniškas, kai "labiausiai įtikinantys pojautos santykiai atitinka meninės pagavos būtinas fazes", ir kai surandame tas fazes, mes surandame iš tikrųjų visuotiniojo grožio savybes. Mūsų jaunasis herojus mano, kad Tomas Akvinietis jas surado, ir nurodo tekstą, kurį pacituosiu ištisai: "Grožiui reikia trijų dalykų: pirmiausia tam tikro vientisumo arba atbaigtinumo; jei to trūksta, tai tuo pačiu yra negražu; tinkamo santykio arba darnumo, ir taip pat aiškumo, kas yra aiškių spalvų, tas vadinamas gražiu".22 Aišku, visuotiniojo grožio savybes reikia suprasti ne absoliutine, o sąlygojamąja prasme. Kaip Tomas Akvinietis, taip ir Stephen Dedalus žino, kad grožio negalima sukurti, ir niekas grožio nesukūrė. Galima sukurti tik daiktus, kur yra sudaromos sąlygos grožio savybėms prabilti.

     Tomistinė integritas arba atbaigtinumas reiškia tikrą ir nemeluotą buvimą, buvimą vientisą ir tobulą. Gamtoje ir mene būti reiškia būti atbaigtam. Bet atbaigtinumas yra vienoks gamtoje, kitoks mene. Gamtoje vyras ar moteris be rankos aiškiai stokos atbaigtinumo, tuo tarpu statulai būti be rankos gali visai nedaug tai reikšti. Milo Venera lieka nuostabiu kūriniu, nors ji yra be abiejų rankų. Praksitelio Hermiui trūksta dešinės rankos, bet tai nekliudo šiai statulai būti tobulu kūriniu. Samotraso Pergalė yra be galvos, bet niekas negali užginčyti jai meninės vertės. Gamtoje biustas nebūtų gražus žmogus, bet jis gali būti graži skulptūra. Kaip matome, šiuo atveju menas turi daugiau laisvės, negu gamta. Jei dailininkas nusprendžia piešti tik akį ar ketvirtį akies, tai niekas nepaneigia jam tos teisės, o tik reikalaujama iš jo, kad ta akis ar tas ketvirtis akies būtų meno kūrinys, t. y. atbaigtas daiktas. Kiekvienas atbaigtas kūrinys pasižymi nepakartotinu skirtingumu. Štai kodėl meno šedevrai, ar tai būtų statulos, paveikslai ar poemos, yra unikumai ir nepakeičiami. Jie skiriasi nuo kitų statulų, kitų paveikslų, kitų poemų, kaip skiriasi vieni nuo kitų gyvieji organizmai, gyvosios būtybės. Imkime kaip pavyzdį

     "Mont Sainte Victoire", pieštą Cezanno ir Renoiro. Siužetas tas pats, bet kaip tie paveikslai skirtingi! Iš tikrųjų, tai dvi skirtingos būtybės, tai du skirtingi kūriniai, savaip atbaigti, savaip tobuli ir savaip nepakartotini.

     Kita visuotiniojo grožio savybė — darnumas. Ar mes imsime žmogaus kūną, skulptūrą, paveikslą ar simfoniją, tai visada pastebėsime nustatytą santykį tarp paskirų dalių. Kai nėra išbalansuoto santykio, tai nėra ir grožio. Cilindriniame veidrodyje mūsų veidas atrodo iškraipytas, menku objektyvu nufotografuota katedra yra neproporcinga, sujauktų linijų ir spalvų paveikslas yra meniškai bevertis. Darnumas yra simetriškai suvienyta daugybė. Kartu jis yra tvarka, kur kiekvienas elementas turi savo vietą ir savo rolę visumoje. Kaip žinome iš Cicerono, jau stoikuose vyravo nuomonė, kad kūrinys yra gražus tik tuomet, kai jo dalys derinasi tarpusavyje ir visumoje. Ši teorija žinoma taip pat Augustinui, kuriam grožis — tai dalių darna ir malonios spalvos. Neatrodo, kad darnumas būtų praradęs savo vertę mūsų laikų mene. Tai ypač ryšku dailėje, kur ritmas tebėra kategoriniu imperatyvu. Pradedant kubistais ir baigiant paskutiniaisiais abstrakcionistais, visi yra įsitikinę, kad kūrinio meninė vertė priklauso nuo tvarkos ir darnos. Dailėje darna vadinasi piešiniu. Meniško piešinio ypatiškumas yra intymumas santykių, kurie laiko dalis kartu. Name mes turime kambarius, kurių vieno su kitu santykis sudaro namo vidaus sąrangą. Paveiksle irgi negalime atsieti dalių nuo jų tarpusavio santykiavimo. Kai dalių tarpusavio santykis lieka neišbalansuotas, tai kūrinys stokoja darnos ir tuo pačiu atbaigtinumo.

     Atrodo, kad mūsų jau pažįstamasis Plotinas stipriai abejojo darnumo teorija, nes jos negalima visuotinai pritaikyti. Jei grožis priklausytų nuo dalių darnumo, tai kaip tada su paprastais ir nesudėtingais daiktais? Ar paskira spalva nėra graži? Ar negražus auksas? Ar pavieniai garsai nežavi mūsų? Nors apie šių ir panašių dalykų darnumą ar simetriją negali būti kalbos, o vis dėlto jie laikomi gražiais. Darnumo principui prieštaraujanti pati dalių santykio su visuma dialektika. Visuma susideda iš dalių. Jei graži visuma, tai gražios turi būti ir jos dalys. Ji negali susidėti iš biaurių dalių. Kaip yra iš tikrųjų? Ar paskira spalva ir izoliuotas garsas gali būti gražūs? Šiuos klausimus kėlė taip pat ir Kantas. Pagal jį, spalva ir garsas tėra tik vaidiniai, kurie gali mus maloniai nuteikti, o ne patikti. Išvertus tai į kasdieninę kalbą, reiškia, kad jie gali būti malonūs, o ne gražūs.

     Tomo Akviniečio claritas yra ne kas kita, kaip forma. Iš tikrųjų, forma padaro daiktus aiškiais ir pažintinais. O kada daiktas yra aiškus? Kai jis yra tuo, kas yra, ir nieku kitu. Ir niekas kitas nepadaro daikto tuo, kas jis yra, kaip tik forma. Todėl James Joyce herojus neklydo, kai tomistinę claritas interpretavo scholastiniu quidditas. Kai mes sakome, kad daiktas yra tas, o ne anas, tai "tas" pažymi šiuo atveju dalyko esmę, o dalyko esmę apsprendžia forma. Forma yra tai, kas sudaro ir atbaigia kūrinio grožį bei jo meninę vertę Nėra meno kūrinio be vykusios formos. Mes galime tuo lengvai įsitikinti, kai analizuojame abstrakčiojo meno kūrinius.

     Du pavyzdžiai. Kadinskio "Sušvelnintoji konstrukcija" (1927). Ši trapi kompozicija sudaryta iš dailininko mėgstamųjų simbolių: apskritimų, stačiakampių, arkų, šachmatinių kvadratų, trikampių. Spalvos intuityvinių panaudojimu ir įmantria pavidalų sąranga dailininkas išgavo formą, kuri padaro inertišką konstrukciją gyvu ir lyrišku kūriniu. Kažką panašaus pastebime ir Jean Helion "Kompozicijoje" (1934). Geometrinę konstrukciją išryškina spalvos. Jos perteikia emocijas ir kartu atlieka struktūrinę funkciją. Todėl paveikslas pasižymi išlaikyta pusiausvyra, kur įvairiaspalvės ir saviveikiančios figūros iškyla prieš mus spindulinga forma.

     Tomas Akvinietis irgi kalba apie splendor formae, bet ne kaip menininkas, o kaip metafizikas. Formos spindesys yra tai, kas yra mums aišku ir suprantama, ir tai, kas yra aišku ir šviesu savyje. Visų pirma splendor formae siejasi su pačiu grožiu, su tuo, kas jis yra savyje. Formų įvairumas nepaliečia pačios grožio esmės. Bet kartu jis yra reliatyvus dalykas. Kaip gražus bebūtų sukurtasis daiktas, vieniems jis gali atrodyti gražus, kitiems — ne, ir tai todėl, kad jis yra gražus tam tikru požiūriu, kurį vieni išvysta, kiti — ne. Šiuo atveju formos spindesį sąlygoja mūsų laikysena.

     Saulė yra spinduliuojantis kūnas, bet kai debesys užstoja, ji aptemsta. Kai mes pakylame už debesų, tai vėl ji sušviti visu savo aiškumu. Grožis yra taip pat spinduliuojanti būtybė savyje, o jis mums atrodo pridengtas neaiškumu. Prasiveržti pro tą rūką mums nėra taip lengva. Visų pirma todėl, kad pats grožis yra iš dalies rūkas. Šičia mes susiduriame su vienu keisčiausiu paradoksu. Vienu atveju grožis yra pats aiškumas, kurį mes beatodairiškai suvokiame. Jis yra spindesys, kiuris mus nušviečia. Kitu atveju grožis yra pati didžioji paslaptis. Tai tiksliai pastebėjo Rilkė: "Grožis yra kažkoks atėjusysis, ir mes nežinome kas".23 Kai kas mano, kad susidurti su paslaptimi reiškia prieiti pažinimo ribą. Tačiau tai ne visai tiesa. Mes susiduriame su paslaptimi ne tuomet, kai nieko nebelieka sužinoti, o labiau tuomet, kai dar lieka daug sužinoti. Kaip jau žinome, grožis yra vienas iš būties aspektų. Kai mes susiduriame su grožiu, tai susiduriame iš tikrųjų su pačia būtimi. Bet mūsų mintis pasiekia būti universaline idėja. Todėl mūsų mintis, kai susiduria su būtimi apskritai, tai ji tuo pačiu praranda intuityvinį ryšį su betarpiškai esamuoju. O prarasti ryšį su esamuoju reiškia patekti į rūką, į universalinės būties ūkanotąjį pasaulį. Štai kodėl mums lengviau pagauti grožį "formos spindėjime", nes šičia mes susiduriame su juo betarpiškai egzistuojančiame kūrinyje. Formos spindesys, kaip Sokrato eros, yra tarp šiapus ir anapus. Tikrai negalėtume sakyti, kad formos spindesys yra pats grožis, bet jis turi kažką, kas sužadina grožio ilgesį ir meilę grožiui.

19Summa theologica I, q. 5 a. 5 ad I.

20James Joyce, A Portrait of the Artist as a Young Man, Penguin Books, 1965, p.p. 207/8.

21   Immannuel Kant Kritik der Urteilskraft, Felix Meiner Verlag, Hamburg 1963, p. 58.

22   Summa theologica I, q. 39, a. 8.

23   Reiner Maria Rilke, Rodin, Fischer Bücherei, p. 10.