Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

PLAUKIMAS IR PLAUKYMAS

     Jau prieš daugelį metų "Sporto" laikraštyje (1959 m. birželio mėn.) buvo siūlyta keletas visai vykusių sportinių terminų, pasitarus, kaip rašė redaktorius, su prof. Pr. Skardžium. Tačiau labai nustebino siūlymas vartoti plaukymą vietoj plaukimo. Ten buvo taip rašoma: "Plaukymas — ne plaukimas. Plaukimas yra nuo žodžio, kuris reiškia: imti žydėti, plaukėti". Nustebęs tokiu keistu aiškinimu, tuoj nusiunčiau redakcijai straipsniuką, įrodinėdamas, kad vis dėlto, kalbant apie lengvosios atletikos varžybas, reikia sakyti ne plaukymas, bet plaukimas. Deja, to straipsniuko redaktorius į savo laikraštį nedėjo. Matyt, jam buvo aišku, kad kalbos dalykuose prof. Skardžiaus autoritetas yra didesnis...

     Buvau tikras, kad tokio dalyko prof. Skardžius negalėjo patarti. Turėjo būti koks nors nesusipratimas. Netrukus jį teko susitikti. Tuoj pradėjau kalbą šiuo klausimu. Jis labai nustebo, kad "Sporte" buvę taip rašyta, ir pasakė, kad, matyt, redaktorius jo nesupratęs. Plaukymas reiškia veiksmo kartojimą, o kai sportininkas varžybose plaukia tam tikrą distanciją, tai tas jo veiksmas yra plaukimas.

     Kai sportininkai, davus ženklą, pradeda plaukti, stengdamiesi pirmieji pasiekti baigmę (ne "finišą"), tai tą jų veiksmą vadiname plaukimu. Paskui kai kurie išlipa iš baseino, o kiti dar pasilieka plūduriuoti, plaukioti, plaukyti. Šis veiksmas yra plaukymas arba plaukiojimas. Taigi plaukymas yra laisvas veiksmo kartojimas ne pasiekti kokiam nors rekordui, o tik poilsiui ir malonumui.

     Lygiagrečiai ir kitose sporto šakose yra vartojami panašios rūšies terminai: bėgimas, ėjimas, šokimas, metimas, stūmimas, sviedimas. Bet jeigu atitinkamais žodžiais norėtume išreikšti ne atletikos varžybas, o tik laisvą poilsio ar pramogų ieškojimą, tai sakytume: bėgiojimas, vaikščiojimas, šokinėjimas, mėtymas, stumdymas, svaidymas.

     Tad sportininkams jau reikėtų užmiršti prieš dvylika metų paskelbtą netikslų terminą, kuris lengvosios atletikos varžybų aprašymuose įsigalėjo, lyg kokia piktžolė, ir jį taip sunku išnaikinti, kaip ir kiekvieną piktžolę. Žinokime, kad tik plaukimu, o ne plaukymu pasiekiami rekordai.

PASIEKTI AR ATSIEKTI?

     Kuo keistesnis žodis ar išsireiškimas, tuo labiau paprastai jis įsigali. Mat, kiekvienas yra linkęs vaikytis visokias prašmatnybes. Taip yra ir su tuo daugelio pamėgtu atsiekti. Spaudoje nuolat skaitome: Jis atsiekė didelių laimėjimų. Jeigu nori ko nors atsiekti, turi nuoširdžiai dirbti. Nepriklausomybė buvo didelis mūsų tautos atsiekimas. Ar ne gražiau ir lietuviškiau būtų, jeigu tuos sakinius taip išreikštume: Jis pasiekė didelių laimėjimų. Jeigu nori ką nors pasiekti, turi nuoširdžiai dirbti. Nepriklausomybė buvo didelis mūsų tautos laimėjimas.

     Kadangi tas priešdėlis at-, pavartotas minėtuosiuose sakiniuose, atrodo, esąs rusiškos kilmės, tai suprantama, kad dabar Lietuvoje jis dar labiau paplitęs, negu čia, išeivijoje. Dabar ir Lietuvoje priviso tokių netaisyklingų pasakymų: atpenėti kiaules, atredaguoti straipsnį, atsiekti laimėjimų, atlieti detalę ir t. t. Tai yra rusų kalbos priešdėlio perkėlimas į lietuvių kalbą. Kiekvienas svetimų įtakų nepaveiktas lietuvis minėtus išsireiškimus taip nusakytų: nupenėti kiaules, suredaguoti straipsnį, pasiekti laimėjimų, išlieti arba nulieti detalę. Tokiais atvejais priešdėlis at- lietuvių kalboje reiškia grįžtamą veiksmą, tad tuos pasakymus reikėtų suprasti taip, kad kiaulės buvo nupenėtos, paskui sulyso, tai reikėjo jas vėl atpenėti; straipsnis buvo blogai suredaguotas, tad reikėjo jį atredaguoti ir t. t.

     Tuos "atsiekimus" visuomet taisydavo ir Jablonskis (žr. Rinktiniai raštai, II t., 303 psl., Vilnius, 1959).

ĮVAIRIOS žodžio drūtas reikšmės

     Šiame kalbos skyriuje mes dažniausiai rašome apie tokius žodžius ir posakius, kurie turėtų būti ujami iš mūsų kalbos; bet manome, kad kartais naudinga priminti ir tokius žodžius, kurie yra geri, vartotini, bet daugelio yra arba pamiršti, arba laikomi nevartotinais. Tur būt, šios rūšies yra ir būdvardis drūtas. Vieni jį laiko nelietuvišku, o kiti — grynai tarmišku, bendrinėje kalboje nevartotinu. Tačiau taip nėra. Jis yra geras lietuviškas žodis ir taip plačiai vartojamas gyvojoje žmonių kalboje, kad net įvairiose tarmėse turi skirtingas reikšmes. Keletą jų paminėsime.

     1. Storas, stambus, didelės apimties. Tokia reikšme jį vartoja šiaurės rytų aukštaičiai ir šiaurės vakarų žemaičiai. Pvz.: Pati laiba, o blauzdos drūtos (Panevėžys). O jis drūtas, kad net rankom apimti negalima (Žiežmariai). Jis drūtas kaip kaladė (Daugėliškis). Drūtosios žarnos (Grinkiškis).

     2. Stiprus, tvirtas, pajėgus. Šia reikšme jį vartoja vakarų aukštaičiai (suvalkiečiai) ir jiems gretimos žemaičių, vidurio aukštaičių bei dzūkų tarmės. Pvz.: Koks jis drūtas, net geležis lanksto! (Lukšiai). Drūtas kaip arklys (Gižai). Bepigu drūtam akmenis raičioti (Daukšiai). Drūtas kaip žaliomis varlėmis penėtas (V. Krėvė).

     Tai yra dvi pagrindinės šio žodžio reikšmės, tačiau kai kur dar jis reiškia žemą (kalbant apie balsą), o kai kur kietą. Pvz.: Šneka drūtu balsu (Ramygala). Vyrai dainuoja drūtais balsais, o moteryslaibais (Karsakiškis). Nepilk visų miltų, bus labai drūta duona (Liškiava). Iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai (Donelaitis).

     Įvairiose tarmėse pagrindinėmis šio žodžio reikšmėmis yra vartojamos ir kai kurios išvestinės jo formos, pvz.: drūtybė, drūtumas, drūtai, drūčiai, apydrūtis, drūtyn.

     Suvalkijoje dažnai šis žodis vartojamas sveikinant: Labai drūčiai sveikinu! Sveikas drūtas, kaip gyvuoji? Jis vartojamas ir bendrinėje kalboje tai viena, tai kita reikšme. Vis dėlto atrodo, kad bendrinė kalba ir žodynai labiau linksta į pirmąją šio žodžio reikšmę, t. y. storas, stambus, didelės apimties. Žodynai šią reikšmę paprastai žymi pirmoje vietoje. Kai kurie galvoja, kad ši reikšmė bendrinei kalbai yra teiktinesnė, nes ji esanti senesnė. Tai esą galima matyti iš gausių šios reikšmės darinių: dručkis, drūtablauzdis, drūtakaklis, drūtgalys ir t. t. Bet niekas negali drausti, ypač rašytojams ir poetams, vartoti šio žodžio bet kuria įvairiose tarmėse užtinkama prasme.

Kalba yra didžiausia lietuviškumo žymė, tai turime siekti, kad mūsų vaikai gražiai, taisyklingai kalbėtų.

Marija Pečkauskaitė