BRONĖ KATINIENĖ
Štai šeima susilaukė klykiančio džiaugsmo, anot Vaižganto. Kiek naujų rūpesčių, kiek kasdieninių šnekų: kaip vaikas valgo, kaip miega, kiek ūgtelėjo, kiek pasunkėjo... Su nerimu sekame vaiko nuotaiką, kone kas savaitę, o kartais dar dažniau, sveriame. Gerai žinome, kad fizinis vaiko brendimas priklauso nuo taisyklingo maitinimo, geros priežiūros, žinome, koks turi būti atitinkamo amžiaus ūgis.
Ir šiuose kasdieniniuose rūpesčiuose kažkaip ištirpsta rūpinimasis vidiniu vaiko pasauliu. Tiesa, džiaugiamės, kai vaikas pradeda šypsotis, kai pradeda skirti motinos ir tėvo veidus, kai rankutėmis siekia įvairių daiktų, kai pradeda tarti pirmuosius garsus, vograuti... Tačiau kokių normų ir priemonių, padedančių ugdyti vidinį vaiko pasaulį, dažnai nežinome, o ir nekreipiame dėmesio — džiaugiamės, kad vaikas auga sveikas, tvirtas, na, o visa kita — susitvarkysią savaime.
Vis dėlto vidinis pasaulis nesitvarko pats savaime — ir čia reikia mokėjimo, gebėjimo ir ne mažesnės priežiūros ir dėmesio, kaip ir fiziniam auklėjimui.
Viena vidinio pasaulio išraiškos formų yra kalba. Vaikas pirmiausia jos prisiklauso iš savo artimųjų. Kalba — tai bene didžiausias žmogaus turtas: ja bendraujame vieni su kitais, ja reiškiame savo mintis, savo jausmus žodžiu ir raštu. Ir tos kalbos pamatai, geri ar blogi, tvirti ar menki, padedami šeimoje.
Pasižiūrėkime, kaip vaikas mokosi tart pirmuosius garsus.
Motina dainuoja lopšinę, mažutis klausosi ir pamažu pats pradeda kartoti a-a-aaa, bet ar visada motina supranta, kad čia ne tik vaiko migdymas, bet ir pirmosios kalbos pamokos, ir ne tik kalbos, bet ir estetinio lavinimo pratybos. Todėl ne vis tiek, kokia lopšinės melodija, ne vis tiek, kokie jos žodžiai, ne vis tiek, kaip jie tariami. Turime gražių mūsų senolėlių lopšinių: ir apie pelytę, nešančią miegelį per devynias kamarėles, ir apie kiškutį, kur, vaiką belinguodams, nuo kėdelės nusprūdo, palydimą vis priegiesmių "a-a-aa, čiūčia liūlia, lylia lylia" ir pan. Gal panašios dainelės pirmiausia ir leidžia pajusti įvairių natūralių gamtos garsų skirtumą nuo melodijos ir artikuliuoto garso, kurį vaikas pratinasi mėgdžioti, pvz. vėją — ū-ū-ū-ū. Šie du garsai a, ū ir yra pirmasis artikuliuotų garsų išmokimas. Toliau vaikas nesąmoningai ima kartoti dažniausiai girdimus žodžius: mama, tėtė ir pan. Kūdikiui tai dar nėra žodžiai, susieti su kieno vardu, tatai greičiau tam tikra asociacija, kylanti, pamačius tą, kuris dažniausiai tuo vardu šaukiamas, tik vėliau vaikas pradeda suvokti daikto ir vardo ryšį.
Daiktų vardai ne visada įmanomi vaikui, kai kurie sunkiai artikuliuojami. Ir čia vaikas nusikala savų "terminų", susikuria savo žodyną: nori gerti — šaukia "atia", nori mėsos — sako "pepės" ir pan. Dažnai ir suaugę pasiduoda vaiko įtakai ir pradeda daiktus vadinti pramanytais vardais. Tai yra didelė klaida: užuot plėtę vaiko žodyną, lavinę jo klausą, patys nusileidžiame ligi vaiko ir mėgaujamės jo mokomi. Tą patį reikia pasakyti ir apie netaisyklingą atskirų garsų tarimą: švepluoja vaikas, švepluoja ir visa šeima. Na kaip čia nešvepluosi, kad taip gražu: "noliu, motiute", pagaliau lieka tik "tiutė", senelis — lelelis" ir pan. Tai nedovanotina klaida: vaiko tartį reikia taisyti, reikia mokyti jį klausytis aiškiai tariamų garsų, o nenukreipti netaisyklinga linkme. Kartais šie kalbos trūkumai išlieka ilgesnį laiką, net ir į mokyklą ateina vaikas švepluodamas — čia jau nedovanojamas tėvų aplaidumas. Yra specialus mokslas — logopedija, mokantis, kaip kovoti su kalbos trūkumais, ir jį tėvams pravartu išmanyti. Kalbos trūkumus mokykloje ištaisyti yra daug sunkiau — jau pavėluotas dalykas — negu juos sekti ir taisyti tik pastebėjus.
Vaikas suvokia ne tik fonetinį garsų tarimą, bet dažniausiai pamėgdžioja ir intonaciją, kalbos ritmą. Greitakalbių tėvų šeimose, žiūrėk, ir vaikai tokie pat greitakalbiai, tėvai kalba kaip su bulve burnoje, žiūrėk, ir vaikai kažką neaiškiai burbuliuoja po nosimi.
Žinoma, suaugusiam žmogui atprasti nelengva, bet, kalbantis su vaiku, galima suvaldyti ir savo kalbos tempą, ir pasirūpinti aiškiu žodžių tarimu.
Pirmieji vardai, daiktų pavadinimai išmokstami, be abejo, iš tėvų. Turėdami tokią turtingą kalbą, kartais vaikams pritrūkstame savų žodžių ir užteršiame ją "ciocėmis", "bobomis", "papomis", tarytum šie hibridai gražesni už "seneles", "tetas" ir pan. Vaikas gana greitai išmoksta tėvų žodyną, ir dėl jo netaisyklingumo, negrynumo dažniausiai yra kalti patys tėvai.
— O kaip su tarmėmis? — paklaus koks atkaklus žemaitis.
Vaikui bus daug lengviau mokykloje, jeigu jis iš vaikystės bus įpratintas prie bendrinės tarties. Bet... taip gražu, kai atsiranda mokykloje vienas kitas mokinys, mokantis tarmiškai pašnekėti, išlaikęs savo tėvų tradicijas.
Su vaiku turi būti nuolat kalbama, visas jo pasaulis — tai tartum nepabaigiama pasaka, kuri nežinia kur prasideda, nežinia kada baigiasi.
Štai mergytė praplėšė akeles — saulytė jau ją iš miego kelia, auna senelė kojeles ir vis pasakoja, kaip kiškutis savo kojelėms kailinėlius žiemai pasisiuva, kaip gaidelis pentinus užsiaugina, kaip katytė minkštus priegalvėlius po padukais įsitaiso, kad nukristi būtų lengviau. Tik žvirblelio nabagėlio kojytės plikos — jis tik straksi, kad nesušaltų. Gal senelės tik ir moka tiek papasakoti, gal jos pasakėlėms laiko negaili. Iš pradžių tos pasakėlės paprastutės, dažniausiai vaikas mėgsta vieną ir tą pačią pasakėlę: čia apie žvirbliuką, čia apie katytę, čia apie balandėlį. Tik vėliau jis pasidarys išrankesnis ir pradės prašyti čia vienokios, čia kitokios pasakėlės.
Kaip įdomu stebėti vaiką, išmokusį vieną, kitą žodį, paskui jau galintį ir mažą pasakutę papasakoti. Šios pasakėlės nėra tik žaidimas, bet ir vaiko vaizduotės lavinimas, ir jausmų pasaulio ugdymas, ir tam tikrų moralinių normų teigimas, ir, žinoma, kalbos turtinimas.
Įsiklausykim į trejų - penkerių metų vaiko klausimų srautą, pasekim, kaip šie klausimai iš paprasčiausių virsta vis sudėtingesniais, kaip vaikas nesulaikomai veržiasi į tą nežinomą "kodėl?": "Kodėl žolė žalia? Kodėl ašarytės bėga? Ar jos turi kojeles? Kodėl akytės verkia? Kodėl tu, močiute, sena? Kodėl mamytė jauna?" Ir taip nuo ryto iki vakaro "kodėl?" ir "kodėl?" Į šiuos klausimus reikia atsakinėti rimtai, nereikia iš vaiko šaipytis, jį barti — jo smalsus protelis veržiasi pasaulį pažinti, ir pirmas žinių teikėjas, pirmas informatorius, pirmas autoritetas yra tėvas, motina, senelis, senelė. Jie turi vienas kitą paremti, vienas kitą gerbti, nes tarpusavio santykiai taip pat yra vaikų perimami.
Ne be reikalo rusų pedagogas Ušinskis teigia, kad kiek vaikas išmoksta kalbos šeimoje iki septynerių metų, tiek suaugęs neišmoksta svetimos kalbos nė per dvidešimt metų.
Ir dar vienas dalykas. Kalbos mokymas — tai ne tik pareiga vaikui, bet taip pat pareiga savo tautai, savo kraštui. Galime didžiuotis, turėdami tokią seną, tokią turtingą, tokią išraiškią kalbą.
(Iš Lietuvoje išleistos knygos "Vardai ir žodžiai")