EUGENIJUS GERULIS

Problemų, bėdų ir rūpesčių krikščionijai niekada netrūko. Talkininkai toms problemoms spręsti vienais laikais vadinosi vienaip, kitais kitaip, o mūsų dienomis ši talka yra vadinama ekumeniniu sąjūdžiu, todėl iš esmės šis darbas nėra visiškai naujas.

     Jau pats Jėzus Kristus, vykdydamas Dievo Tėvo jam pavestą darbą, rūpinosi šiais uždaviniais: pirma, kad kiekvienas žmogus savo religiniu gyvenimu tobulėtų; antra, kad visi rūpintųsi ne tik savimi, bet ir aplinka, t. y., kad apaštalautų, misijonieriautų, kad ne vien žodžiu, bet ir veikla duotų kitiems gyvą pavyzdį; ir trečia, kad visi tikintieji tarpusavyje būtų vieningi. Tuo rūpinosi Kristus ir tą darbą tęsti jis įpareigojo ne tik anų, bet ir visų laikų krikščionis. Kad galėtume geriau šias pareigas vykdyti, yra susiorganizavęs tarptautinis krikščionių sąjūdis, vadinamas ekumenizmo vardu.

     Toji bendra įvairiai tikinčiųjų veikla — ekumeninis sąjūdis yra reikalingas ne tik dėl to, kad taip norėjo Kristus ir skatina Šv. Dvasia, bet ir dėl to, kad mums toks susiorganizavimas yra reikalingas, jei norime išlikti, kai esame apsupti įvairių mirtinų grėsmių. Dabar mes gyvename ne dvasinio žydėjimo, bet medžiaginiais mokslo ir technikos klestėjimo laikais.

     Garsieji krikščionijos ekspansijos laikai pasibaigė. Dabar krikščionijai tenka rūpintis, kaip galėtų apsiginti, kad išliktų nežuvus. Jėzus Kristus liepė visam pasauliui skelbti iš Dievo Tėvo jo atneštą linksmąją naujieną. Misijonierių turi ne tik krikščionys, bet ir veiklieji monoteistai mahometonai, o taip pat budistai ir kiti. Tik judaizmas neturi misijonierių. Įdomu kodėl? Kartą vienas žymus mūsų laikų žydų teologas buvo užklaustas, kodėl judaizmas neturi misijonierių. Atsakymas buvo toks:

     — Kas būtų, jei į kibirą vandens įlašintume vieną lašą gryno vyno? Ogi vanduo, kaip buvo, taip ir liktų vandeniu, tačiau vyno jau nebeturėtume. Jei judaizmo lašelis pasinertų visos žmonijos masėn, jis atsiskiestų ir dingtų. Kas tada ateities kartoms besaugotų monoteizmo originalą? Mes verčiau rūpinamės to lašelio grynumu, negu visos žmonijos masėmis.

     Toks žydų teologo filosofavimas yra gana įdomus. Bet ką apie tai sako Jėzus Kristus? Kristus mums nurodė kitokį kelią. Jis sakė, kad mažas kiekis raugo turi įraugin-ti visą tešlą. Kristus sakė, jog mažiausia sėklytė — garstyčių grūdelis turės išaugti į didelį šakotą medį.

     Girdėjome žydų teologo pasisakymą, žinome Kristaus mokslą, o kaip mes patys galvojame apie apaštalavimo reikalą? Tiesa, mes, įvairių tikybų krikščionys, su Kristumi tuo klausimu nesiginčijame, bet kasdieniniame savo gyvenime elgiamės panašiai, kaip minėtas žydas. Kiekvienas manome, kad tik mūsų vyno lašas yra grynas. Jį saugojome nuo svetimų priemaišų. Gardžiuojamės patys savimi, savimi rūpinamės, o kiti — tesižino. Mes taip elgiamės, nors žinome, kad Dievas nesukūrė žmogaus būti vienišu atsiskyrėliu. Tiek žmogus, tiek institucijos, tiek tautos pasiekia pažangumo, tik bendraudamos tarpusavy, o atsiskyrėliai, kaip ir kontinentinės tautos, atsilieka. II Vatikano susirinkimas, šią "paslaptį" pagaliau įžvelgęs, atitinkamai reformavosi ekumenizmo atžvilgiu ir kitose srityse, pvz. "asmenines" pamaldas pakeisdamas į bendruomenines ir pan. Šiandien ekumeninis sąjūdis kviečia viso pasaulio tikinčiuosius į brolišką tarpusavio bendradarbiavimą, bet daugelis mūsų į tai žvelgia dar šnairomis, nors kiekvienas žinome, kad tokia mūsų šalta laikysena nesiderina su Kristaus nurodymais.

     Patarlė sako: kur du nesutaria, trečias naudojasi. Jei mes patys iš savo klaidų nepasimokome, tai iš jų pasimoko krikščionijos priešai. Pažvelkime į statistikas. Per 2.000 metų mes, krikščionys, pasiekėme, kad kas ketvirtas pasaulio gyventojas yra krikščionis. Ką mes pasiekėme per 2.000 metų, tai ateistinio komunizmo "apaštalai" įstengė pasiekti per 50 metų. Jie mus smarkiai pralenkė ne vien laiko, bet ir skaičiaus atžvilgiu. Komunistų valdžios kontrolėje yra ne kas ketvirtas, bet kas trečias pasaulio gyventojas. Jie ir toliau atkakliai darbuojasi, kad užvaldytų visą likusį pasaulį. Jie nesivaržydami viešai sako, kad siekia mus palaidoti. Ką šiandien susiskaldžiusi krikščionija gali galvoti apie savo plitimą, jeigu jai belieka tik gynyba? O nušluoti krikščioniją nuo žemės paviršiaus siekia daug kas: ir raudonoji Maskva, ir geltonasis Pekingas, ir net mūsų vietiniai juodukai. Štai turiu rankose vieną jų religinės srovės atsišaukimą, kuriame vienas jų "pranašas", savaip interpretuodamas Šventraštį, įrodinėja, kad juodieji turėtų iškilti virš visų kitų tautų ir sau vergais paversti "baltuosius velnius" — krikščionis.

     Nežiūrint raudonos, geltonos ar juodos grėsmės, krikščionių gyventojų skaičiaus proporcija pasaulyje kaskart ir šiaip mažėja, nes nekrikščionių gimsta žymiai daugiau. Jei ne aukštieji filosofiniai ar teologiniai idealai, tai bent paprastas egzistencinio išlikimo klausimas turėtų mus visus tikinčiuosius burti bendrai veiklai. Deja, šiam darbui mes ir toliau liekame labai nerangūs.

     Ekumenizmas, kaip anuomet Dievo paragintas Nojus, stato išsigelbėjimo laivą. Lietus jau ima kristi. Atslenka tvanas, bet niekas nenori jo matyti. Daugumas, kaip anuomet, šaiposi iš statomos arkos. Džiaugiamės duona ir žaidimais, o negirdime, kad Hanibalas jau beldžiasi į duris. Mes tikime Kristaus pažadu, kad Bažnyčia niekada nežus, bet kodėl per mūsų apsileidimą ji turėtų vėl grįžti į katakombų laikus?

     Ekumenizmas kviečia kiekvieną tikintįjį, kiekvieną religinę instituciją susimąstyti. Ir ne tik mąstyti, bet labiau melstis ir nedelsiant stoti bendron veiklon.

     Vyskupas Vincentas Brizgys švenčių proga atsiuntė Čikagos Lietuvių Krikščionių Ekumeniniam Būreliui toki pasveikinimą:

“Visi kartu ir toliau melskime mūsų Išganytoją, kad per ji ir su juo toliau sėkmingai eitume broliškos meilės ir sutarimo keliu; kad per mūsų sutarimą žmonija vis daugiau patirtu dieviškos šviesos.

     Visiems Būrelio dalyviams linkiu Dievo palaima gausių 1972 metų”.