Spausdinti

DR. GR. VALANČIUS

 (Disputas su prof. A. Maceina)

Dievo maldykla dar nepastatyta,
Dievo pasaulis dar nesukurtas.

(Baltrušaitis)

Žemė skelbia su manim vienybę.

(Bradūnas)

Argi Dievas sukūrė pasaulį ir jį apleido?

(Šv. Augustinas)

     Lietuviškoje filosofijos-teologijos rašliavoje prof. A. Maceinos pozicija be konkurencijos. Jis neturi lygių partnerių, atseit, stovi tartum aukščiau kritikos. Kiek žinau, bene tik vienintelį kartą jį stipriai (ir teisingai) "pakočiojo" kun. dr. A. Paškus (Aidai", 1969, nr. 5). O "ant kulnų užlipo" ar beveik užlipo tik kun. V. Bagdonavičius ("Šv. Jono Apreiškimas" ir "Kultūrinės gelmės") ir dr. J. Girnius, ypač su "Tauta ir tautine ištikimybe". Pastarasis su minėtu veikalu bene dar skaisčiau sužėrėjo už patį Maceiną, kurio kiekvienos naujos knygos pasirodymas įpratino mus žavėtis, paprastai ir visuotinai, be jokių miglų ir debesėlių.

     Tačiau paskutinė Maceinos knyga, kurią skaičiau vieną, antrą ir net trečią kartą, pirmukart bendrą įspūdį apniaukė ne tik debesėliais, bet ir gan tirštomis miglomis. Pridėliojau klaustukų, prisibraižiau, prirašinėjau pakraščius ir, "Didžiuosius dabarties klausimus" laikinai lentynon padėjęs, laukiau spaudos atsiliepimų, atseit, žinoviškai parašytų recenzijų. Laukiau gan ilgai. Pagaliau atsiliepė kun. dr. Baltinis "Drauge" ir kun. dr. Celiešius "Tėviškės Žiburiuose". Mano rūpesčių tai nesumažino. Atpasakojo knygos turinį, pagyrė, netgi išgyrė, pasmilkė ir, ant visa to abudu uždėję taškus, pasirašė. Taigi, Maceina ir toliau paliktas "neklaidingas", kaip ir buvęs. Ir kodėl gi manęs šita knyga ne tik neapšvietė, bet dargi aptemdė? O ji juk (taip kiti sako) esanti "stipriausia" iš visų jo ligšiol parašytų knygų. Į padanges keliu visas ankstesnes jo knygas (išskyrus vieną), nes kaip deskriptyvus analitikas jis yra stiprus, nepalyginamas ir žavingas. Bet pasukęs į konkliuzyviškai sintetinį kelią, kaip šiuo pastaruoju atveju, Maceina sukėlė tiek dulkių, kad vos beįmatai jo paties visad buvusį ryškų veidą. Dar blogiau — jis, nusivilkęs filosofijos profesoriaus rūbą, užsivilko prokuroro togą ir į kaltinamųjų suolą pasodino beveik visus žymiausius dabarties ir praeities teologus, filosofus, mokslininkus, jų tarpe pustuzinį kardinolų ir būrį šventųjų. Jei taip mano lūpomis kalba naivumas, — atleisite, o jeigu ignorancija, tai, žinoma, sakysite, kad užsimanė jautis pūstis prieš Jupiterį. Tik jau neapkaltinkite manęs tuo, ko čia tikrai nėra ir neturi nie-ko bendra su tradicine nesantaikėle tarp kapsų ir žemaičių (kapsai — pasipūtę arogantai, o žemaičiai — tamsūs mužikėliai).

I. ŽVILGSNIS Į ANKSTESNIUS MACEINOS VEIKALUS

     Laiminguoju laisvosios Lietuvos metu dr. A. Maceina, jaunas ir daug žadantis Šalkauskio mokinys, skubiu šuoliu pagarsėjo ir iškart skaitančiai visuomenei patiko jau pačiais pirmaisiais veikalais ("Socialinis teisingumas" 1938 m., "Buržuazijos žlugimas" 1940 m. ir kt.). Anuomet jis išsprogdino ir labai efektingą bombikę, nuo kurios kai kas čiaudėjo, kaip krienų užvalgęs, o didelė dauguma širdyje jam pritarė ir džiaugėsi jokios baimės nebojančia drąsa. Tai buvo radikalus ir bent tuomet tipiškai maceiniškas šūkis: "Parduokite bažnyčių auksą ir už jį nupirkite vargdieniams duonos!"

     —    Dabokite šį vyrą! Jis sugriaus Bažnyčią! Tai eretikas! — šaukė mažuma.

     —    Tai reformatorius, jis atnaujins krikščionybę, — kalbėjo dauguma.

     Ir kas nutiko šiam pažangios, šviesios minties ir idėjų, ne tik giliam, bet ir drąsiam vyrui? Užuot krikščionybę reformavęs, jis traukia ją atgal į primityvumą, nukreipęs veidą ne į rytojų, bet į vakarykščią dieną. Užuot statęs tiltus tarp dviejų kraštutinumų (plg. "Bažnyčia ir pasaulis"), jis traukia žygin su vienu iš jų. Bet apie tai vėliau.

     Netrukus Maceina su visa banga paliko Lietuvą, atsidūrė tremty, su jam prisegta kontroversijos etikete. Tik tą trumpą laiką pedagogikos ir sociologijos bare pasibastęs, tremtyje į jį jau nebegrįžo. Gal tėvynės laisvės netekimo skausmas, o gal ir nostalgija, taip dramatiškai su šeima persiskyrus, pastūmėjo jį iškeliauti į plačiuosius filosofijos ir teologijos vieškelius, įsėsti į laivelį, bandantį pasiekti nepasiekiamą philosophiae perennis uostą.

     Ne tik išmaningo proto, bet ir didelio darbštumo intelektualas Maceina gana trumpu laiku mus apdovanojo visa krūva filosofinių ir teologinių knygų. Visos puikios, turiningos, vertingos. Godžiai skaitėme ir tarpusavy kalbėjome: "Kaltinkite lietuvius kuo tik norite, tik jau ne tuo, kad jie gyvena intelektualinėje tuštumoje". Kokia palaima skaityti sava kalba giliaminčius veikalus! Nesunkiai pripratome ir prie maceiniškų naujadarų (prasmuo, reikšmuo, atoveika, atošvaita ir t.t.). Netgi jo specifinis "putlumas”, dažnai su juo susitinkant, jau neberėžia ausies. Na tai kas, kad Maceina mėgsta plotmes (sociologinė, kosmologinė, ontologinė), dažniausiai trejybiškai surikiuotas. Nors tai ir primena antikinių laikų pasaulėvaizdžio trejopumą (dangus, žemė, pragaras), bet tai jo mąstysenos struktūros dalykas. O, pavyzdžiui, gnozeologinę (pažinimo) ir malonės (dieviškosios intervencijos) plotmę vargu jo raštuose berasi. Ir tai nėra atsitiktinumas, o esminis jo dialektikos bruožas.

     Praleidę ilgą virtinę trumpesnių (nors reikšmingų) Maceinos straipsnių žurnaluose ir lietuviškoje periodikoje, o taip pat ir vokiečių kalba paskelbtus raštus, chronologiškai išskaičiuosime jo veikalus, išleistus tremtyje 1950-1971 metais: "Didysis Inkvizitorius" (1950), "Jobo drama" (1950), "Saulės giesmė" (1954), "Didžioji Padėjėja" (1958), "Niekšybės paslaptis" (1964), "Dievo Avinėlis" (1966), "Bažnyčia ir pasaulis" (1970)    ir "Didieji dabarties klausimai" (1971).    Apie šią pastarąją pakalbėsime plačiau.

     Iš "Dievo Avinėlio" pratarties sužinome autoriaus planą (jau beveik įvykdytą) parašyti dvi trilogijas: bedieviškąją ir religinę. Pirmosios trilogijos "Žmogus sukilėlis" dar tebėra rankraštyje, "Didysis Inkvizitorius" ir "Niekšybės paslaptis" jau parašytos. Čia einama nuo Prometėjaus per Inkvizitorių iki Antikristo. Antroji trilogija jau visa parašyta ir išleista: "Saulės giesmė", "Didžioji Padėjėja" ir "Dievo Avinėlis". Čia nagrinėjamas teigiamas žmogaus apsisprendimas Dievo atžvilgiu nuo Asyžiečio nesirūpinimo "ką valgysime ir ką gersime" (Mt. 6, 31) per Marijos ištarmę "štai aš Viešpaties tarnaitė" (Luk. 1, 38) iki Kristaus kelio į kryžių, vykdant Tėvo valią (Mt. 26, 39-42).

     Jei kas paklaustų, kuri iš šių knygų vertingiausia, tai nė nemirktelėjęs pirmąją premiją skirčiau (tą ir "Aidų" žurnalas padarė) "Saulės giesmei". Visos minėtos knygos geros, bet ši geriausia, tai tikras deimančiukas. Antron vieton statyčiau "Niekšybės paslaptį", o paskutinėn — "Didžiąją Padėjėją". Ši pastaroji autoriui mažiausiai pasisekė. Ne dėl to, kad platūs ir derlingi mariologijos laukai būtų pūdymais virtę, bet gal jam nebuvo galimybės juose ilgiau pasižvalgyti.

     Į nė vieną iš minėtų dviejų trilogijų neįterptos trys Maceinos knygos: "Jobo drama" (1950), "Bažnyčia ir pasaulis" (1970) ir paskutinė "Didieji dabarties klausimai" (1971). "Bažnyčia ir pasaulis", skirta ateitininkijos 60 metų jubiliejui paminėti, perdėm analitiška (čia Maceinos stiprybė), ryški ne tiek problemų gilumu, kiek jų aktualumu (Bažnyčios šiandienėjimas-aggiornamento, demokratėjimas, tautėjimas ir t.t.). Ši knyga į seriją "Krikščionis gyvenime" tiko nepalyginamai geriau, negu kontroversinė "Didieji dabarties klausimai". Bet argi galima ginčytis su "rabinais"?

     "Jobo dramoje" Maceina buvo besiryžtąs eiti vaisingu kirkegardinio bei marcelinio krikščioniškojo egzistencializmo keliu (Soeren Kierkegaard 1813-1855; Gabriel Marcel 1889-1972), bet atrodo, kad su paskutiniu veikalu jis sudegino tiltus, vedančius į tą kelią. Užuot nusileidęs iš metafizinių aukštumų į žmogaus egzistencijos problemų plotmę, jis panoro iškeisti modus philosophandi laisvę į metafizikos ir teologijos dialektikos vergiją; analitinę interpretaciją, filosofavimą — į dialektinę sisteminę filosofiją ir teologinę spekuliaciją. Egzistencinis mąstymas turi ryškų konkretumo pobūdį, kuris net įgalina egzistencijoje (būtyje) įžvelgti (plg. Šv. Povilo .. iš padarytų daiktų...") ir į pačią transcendenciją, bent praskleisti (jei ne atskleisti) jos uždangą. Tam ypač padeda vadinamosios kraštutinės situacijos (kančia, kova, kaltė, mirtis), kurias taip meistriškai analizuoja Maceina "Jobo dramoje". "Žmogaus buvimas juk yra visuma. Tikrovėje jis yra visados visas kartu" (13 psl.). Tai cituoju, norėdamas priminti tiems, kurie skaitė ar dar skaitys "Didžiuosius dabarties klausimus", kur autorius dezintegruoja tą visumą į įvairias plotmes ir palieka skaitytoją mįslėje — negi Dievas (Būtis) pats nėra ta aukščiausioji Integracija, per kurį ir kuriame visa susijungia. Dar didesnių, jei ne prieštaravimų, tai painiavų rasime, palyginę Maceinos šv. Pranciškaus Asyžiečio gamtos pergyvenimo analizę "Saulės giesmėje" (plg. 17-86 psl.) su jo paties gamtos koncepcija paskutinėje knygoje. Tiesą pasakius, jis bando gelbėti Asyžietį nuo jo tariamojo krikščioniškojo panteizmo su Pijaus XI enciklikos "Rite expiatis" pagalba, bet užuot išgelbėjęs tik paaiškina ir sušvelnina, bet neįrodo krikščioniškai panteistiško gamtos pergyvenimo negalimybės Asyžiečio ir apskritai žmogiškame gyvenime. "Dieviškasis Logos apsireiškė žmonijai trejopu pavidalu: įsikūnijo žmogaus prigimty, įsižodino (įsiraidino) Šv. Rašte ir įsimedžiagino gamtoje" (Jakštas). Asyžiečiui sesuo saulė, brolis mėnulis, sesuo žemė, brolis vėjas ir netgi sesuo mirtis nebuvo tik metaforos, o jo glaudaus egzistencinio ryšio išraiška per medžiagą-gamtą su pačia Būtimi -Dievu, kurio akivaizdoje žmogus ir pasaulis stovi lygiomis ir toje pačioje plotmėje su gamta (plg. "Saulės geisme", 30 ir 53 psl.). Žmogaus uždavinys — žygiuoti gamtos prieky ir vesti ją paskui save Dievo link (ten pat, 36 psl.). Praradęs tikėjimą, prarasi ir galią gamtą valdyti (plg. 42 psl.). Be kūno, vien dvasia negalėtų atlikti mūsų atpirkimo, perkeitimo uždavinio (63 psl.). Gamta mumyse neišjungiama iš žmogiškosios būties (68 psl.). Žmogus yra viskas kartu: įdvasinta gamta ir sugamtinta dvasia — žemės molis, paverstas įsielinta būtybe (69 psl.). Žemė yra vienintelis dvasios tiltas tarp gamtos ir Būties (t.y. Dievo; 70 psl.). Tik nepaliaujamai budėkime, nes "pats pavojingiausias dalykas yra leisti Dievui iškeliauti" (Kierkegaard).

     Vis tai teiginiai, prieš kuriuos Maceina paskutinėje savo knygoje nusisuka visu įnirtimu. Tai stebina ir neramina. Kodėl taip? Čia autorius prabyla jau visai kitokia kalba, kur Dievas pasirinkęs (plg. 44-82 psl.), kad gamta jau nebėra nei gyvenvietė, nei apreiškimo vieta. Atseit, jis jau nebėra integracijos viršūnė, jungianti visatą su savimi. Pasaulį (visatą) vis labiau paliekąs savo dėsniuose ir autonomijoje, dezintegruotą, be tiesioginio ryšio su Dievu kosmologinėje, antropologinėje ir socialinėje plotmėje, ir su tokiu ryšiu ontologinėje plotmėje, tik su sąlyga, jei pasaulis besąlyginiai prisipažįsta esąs "creatura ex nihilo'', t.y. be teisės pačiam būti procese, tapsme, evoliucijoje. Šios pastarosios prielaidos, propozicijos, supozicijos, premisos (ką aš žinau, kuri iš šių kategorijų Maceinos dialektikai priimtiniausia?) ir daro "Didžiuosius klausimus" taip supainiotus, netgi kontradikcijų virvėmis suraišiotus, kad perskaitęs pajunti intelektualinio virškinimo sunkumus. Dažnas, užvertęs paskutinį puslapį, gal tars savo širdyje: "Migloje buvau pradėdamas, dar didesnėje migloje likau, baigęs skaityti". Panašus jausmas ar įspūdis nepalydi skaitytojo, bet kurią kitą Maceinos knygą perskaičius.

     Kalbant apie ankstesniuosius Maceinos raštus, negalima nepaminėti ir prieš keletą metų A. Jasmanto vardu išleisto poezijos rinkinio "Gruodas". Čia išvystame Maceiną visai naujoje, neįprastoje, gal net svetimoje plotmėje — lyrikoje. Labai mažai ką apie šią sritį nusimanau, tačiau, kalbantis su kitais, teko girdėti įvairių atsiliepimų. Vieni sako, kad Jasmanto "Gruodas" lietuviškąją poeziją ne tiek praturtino vertikaliai, keik ją papildė horizontaline kryptimi. Kiti tariasi randą čia ir psichologinio prieštaravimo autoriaus temperamentui: nusileisti iš aukštesnės pakopos į žemesnę. Kam ir kodėl eiti iš klubo, kuriame esi pirmas, ir varstyti duris to klubo, kuriame yra pavojaus būti pasodintam vidutiniųjų ar net paskutiniųjų grupėje?

     Iš periodikoje paskelbtų Maceinos studijų bent man išdygsta iš gan didelio būrio ypač dvi idėjos, su kuriomis būtų labai sunku sutikti ir kurios yra aiškiai kontroversinės. Iš tų dviejų vėliausia ir egzistenciškai aktualiausia yra rusiškojo nacionalistinio imperializmo ir komunizmo politinės doktrinos santykio problema, kurią Maceina sprendžia aiškiai pastarosios naudai. Nepatenkina nė dr. A. Musteikio bandymas tą pačią problemą aiškinti, naudojant "hibrido" kategoriją, nes mulas labai maža arba gal visai nieko negali pasakyti nei apie arklį ir asilą atskirai, nei apie juodu kaip bendrininkus. Kaip sociologiniu, taip ir istoriniu metodu labai nesunkiai prieinama išvada, kad nacionalinė idėja perskrodžia ir sau palenkia bet kokią politinę sistemą, doktriną, ideologiją. Tai akivaizdžiai įrodo ne tik Rusijos ir Kinijos pavyzdys, bet ir Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Rumunijos. Problema įgytų iš esmės skirtingą ir visai naują pobūdį, jei būtų įmanoma dviejų galingiausių žmogiškųjų idėjų (religinės ir nacionalinės) integracija. Bet čia matome kaip tik priešingą procesą: judaizmas ir sionizmas nesiartina, o bėga vienas nuo kito; tas pat su islamu ir vadinamuoju arabišku nacionalizmu; tokia pat nesąmonė yra kažkieno svaičiojimai komunizmą paversti universalia žmonijos religija.

     Jeigu ši problema tik šiek tiek ir netiesioginiai susijusi su "Didžiaisiais dabarties klausimais", tai Maceinos mėgstamoji pasaulėžiūrinės politikos samprata turi su jais labai daug ką bendra (plg. antropologinę, kosmologinę ir ontologinę plotmę). Čia Maceina aiškiai prieštarauja savo paties pažiūroms, dėstytoms "Saulės giesmėje" ir "Jobo dramoje". Nepasaulėžiūrinė politika yra aiškiai dezintegruojanti, o ne integruojanti idėja, kaip ir daugelis išvadų, prie kurių autorius prieina šioje paskutinėje savo knygoje. Kas ne kas, o jau premisa, kad profesorius ateina į universiteto auditoriją apsimovęs pasaulėžiūros kaliošais, o jeigu jis yra parlamentaras, tai, atėjęs į parlamentą, turi juos nusimauti ir palikti rūbinėje ar už durų, yra gryniausia semantika, nenorint jau vartoti aštresnio sofistikos termino arba, dar blogiau, pavadinti dialektine išmone. Tokia samprata užsitarnauja tokių pat predikatinių apibūdinimų, kaip ir visa virtinė teigimų bei išvadų, kurių mirgėte mirga šioje paskutinėje Maceinos knygoje.

Redakcijos pastaba

Tai yra pirmasis dr. Gr. Valančiaus straipsnis iš ilgos serijos, kuri toli nusitęs ir į ateinančius metus. Šiuos straipsnius dedame, manydami, kad daug kam jie bus įdomūs. Be abejo, ne visi sutiks su visomis juose išreikštomis mintimis. Gal ne su visomis ir redakcija sutiks, todėl ir dedame juos į šį "Nuomonių" skyrių.