Spausdinti

ALGIS GLATKAUSKAS

(Algis Glatkauskas gimė 1934 m., mirė  1972 m. gegužės 29 d. Gyveno Detroite. Čia spausdiname vieną jo laišką, rašytą savo draugei dailininkei. Nors minčių dėstymas yra šiek tiek savotiškas, kai kas gal bus aiškiai suprantama tik jam ir jo draugei, bet manome, kad jaunimui jos nebus svetimos. Red.)

     Didieji skonio skatintojai ir dabintojai yra dailininkai. Savo darbu jie parodo, kas yra gražu. Žiūrovas iš karto pamato, kad tas spalvų derinys yra gražus. Ne dėl to gražus, kad būtų aiškiai suprantamas, bet dėl to, kad žmogui yra gera pajusti paveikslo įtampą savo sieloje. Tai yra gera žmogui, nes jo kūnas virpa iš pajudintų gyvybės reiškinių, kurie palaiko jį gyvą. Tai yra gyvas menas. Žmogus pajunta ir supranta, kaip teisinga nekęsti visko, kas netobula. Be meno žmogus gyvena netobulai, nes jis yra negyvas savo esme. Tik per meną žmogus priartėja prie Kūrėjo ir prisiima sau Kūrėjo privilegijas (Dievo nėra, yra tik dievai, sakė Nietszche, bet jis nežinojo, kas yra meilė — jis negalėjo mylėti.) Tai nėra žaidimas, kurį žiūrovas stebi, bet visų priartėjimas per dailininką prie gyvenimo pagrindų.

     Gyvenimo pagrindas yra tas, kad žmogus galėtų prisidėti prie aukos ir kad tuo būdu būtų iškeltas ateities paminkle. Dailininkas gyvena šiandien, kad rytoj būtų didvyris. Jam aplinka nėra svarbi. Svarbu tik vienkartiniai tikslai, kurie gimsta ir miršta tuo momentu. Tą momentą galima ištęsti, bet niekuomet taip, kad prilygtų nustatytam planui ar idealui. Mes esame arba nesame gyvi dabar, šiuo momentu. Ateitis gyvybės negarantuoja.

     "Tai yra skonio dalykas", pasako žmonės, stovėdami prieš paveikslą. Taip jie nusigrįžta nuo to paveikslo ir nuo dailininko. Kaip keistai skamba, kai žmonės bando vertinti, žiūrėdami tik į gražius ir suprantamus dalykus. Bet paveikslas yra vertybė savyje. Ne todėl, kad jis išreikštų vienokią ar kitokią mintį, bet todėl, kad jis sukurtas iš atskirų detalių: drobės dydžio ir pavidalo, tapybos metodo, spalvų parinkimo ir sudėjimo. Čia ir glūdi paveikslo dinamika. Iš 1000 negyvų paveikslų gal tik vienas yra gyvas. Iš 1000 dailininkų gal tik vienas gali sau pripažinti teisę kurti ir ugdyti žmonių skonį. Jis praplečia grožio mastą, nuplėšdamas nuo jo visas gyvenimo uždėtas kaukes.

     Suprasti ir įvertinti mintį yra gražu, nes vertindamas žmogus stebi save ir žiūri, kaip toli jis gali nueiti. Bet mintis yra taip toli nuo mūsų, nes ji yra paveikslo surakinta. Lyg kalėjime uždaryta ji tupi, kai laisvas žmogus žiūri ir stebisi, kaip galėjo dailininkas įdėti tiek minties į tą paveikslą. Bet jis tuoj pastebi, kad tai negalima. Dailininkas yra galingas todėl, kad visi jo reikalavimai atsimuša į jo galias. Man reikia to, ką aš galiu. Todėl dailininkas yra labai dosnus. Dailininkas nesivaržo ir nesijaučia suvaržytas. Jis gyvena mene, bet ne iš meno. Ir tik tas yra tikras dailininkas, kuris palieka savęs dalelę nutapytame paveiksle. Jis lyg karste palaidoja tą savo mirusią vienumos ląstelę. Kiekvienas tokio dailininko paveikslas yra brangus, neįkainojamas. Parodoje toks dailininkas savo paveikslais šaukia: "Tik aš esu gyvas, nes miriau ir kėliaus. Perėjau pragaro kančias, norėdamas jums parodyti, kaip gera gyventi ir būti žmogumi!" Čia jokios minties nėra; jokios pamokos neduodamos; jokie patarimai neteikiami.

     Tyras menas yra tas, kuris atsiriboja nuo visko, kas yra toli nuo žmonių. Žiūrovas yra vaikas, kurį dailininkas paima už rankos ir veda per pasaulį. Reikia tik jam pasiduoti, ir iš karto pajusi, kaip skanu su dailininku valgyti jo duoną. Toks dailininkas myli savo žiūrovus, iš jų nesijuokia, bet visuomet į juos rimtai žiūri. Viena iš tokių išskirtinų dailininkių esi Tu.

Tavo Algis