(Komentaras Išėjimo knygai nuo 11 persk. 10 eil. iki 12 persk. 14 eil.)
V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
Mozė, vis negalėdamas išgauti iš faraono leidimo izraelitams išvykti, Dievo pavestas, duoda izraelitams šitokį įsakymą: "Dešimtą šio mėnesio dieną tegul kiekvienas pasiima savo šeimai avinėlį. Jeigu šeima būtų per maža avinėliui suvalgyti, tegul pasikviečia kaimyną. Avinėlis turi būti metinis, sveikas. Vietoj avinėlio galima paimti ir ožiuką". Šis įvykis turės būti izraelitų metų skaičiavimo pradžia. Toliau sakoma, kad tas valgymas turi būti keturioliktą to mėnesio dieną.
Paskui nurodomos aukojimo apeigos. Avinėlio krauju turi būti pateptos izraelitų namų durų staktos. Valgyti reikia vakare. Jo negalima valgyti žalio (pvz. kaip nors prezervuoto rūkinimu ar džiovinimu). Jo negalima valgyti virto. Jį galima valgyti tik keptą. Jį reikia suvalgyti visą, kad nieko neliktų iki ryto. Jeigu kas liktų, turi būti sudeginta. Valgyti reikia pasiruošus kelionei, susijuosus, rankoje laikant lazdas.
Avinėlio krauju išteptos namų durys bus ženklas, kad čia gyvena izraelitai, kad šiuose namuose nebūtų nužudyti pirmgimiai kūdikiai, kurie tą naktį turėjo žūti visose egiptiečių šeimose. Mes neturime duomenų išsiaiškinti, kaip šis žudymas vyko: ar kokios nors ligos forma, ar tai buvo kokio nors religinio fanatizmo liekana, raidiškai pritaikanti Dievo reikalavimą, kad pirmgimis sūnus būtų jam paaukotas. Kaip bebūtų buvę, šis avinėlio kraujas, išgelbėjęs izraelitų pirmgimių gyvybę, po daugelio šimtų metų buvo pritaikytas aptarti Kristaus atliktai žmonijos atpirkimo paslapčiai.
Avinėlio aukojimo aprašymas Išėjimo knygoje turi vertingų religijos istorijos bruožų. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia yra kalbama apie avinelio aukojimą. Avinėlis priklauso gyvulių augintojų kultūrai. Jo valgymą kultūros istorijos požiūriu reikia pastatyti prieš kiaulės valgymą. Kiaulė šiauriniame Egipte buvo plačiai valgomas gyvulys. Senosios Europos Keltų kultūroje kiaulė buvo šventas gyvulys. Tai yra paliudyta jų vaizduojamojo meno liekanų. Pagaliau kiaulė buvo auginama ir Mikėnų kultūroje. Odisėjo tėvas buvo kiaulių, o ne jaučių ar avių kaimenės ganytojas. Šiuo avinėlio valgymu yra išreiškiamas Izraelio tautos gimimo momentas. Tuo veiksmu Izraelio vaikai religiškai ir kultūriškai atsiriboja nuo sėslios Egipto kultūros. Reikia neužmiršti fakto, kad šiuo istorijos tarpsniu Izraelio tautos dar nėra. Ji dar tik kuriasi.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Mozė, įsakydamas aukoti avinėlį ir smulkiai nustatydamas visas šio aukojimo apeigas, pastebi, kad vietoje avinėlio galima aukoti ir ožiuką. Ši pastaba ypač yra įdomi lietuviškosios proistorės požiūriu. Paskutiniai kasinėjimai Suvalkų apylinkėse atidengė dideles avių galvų kapines. Archeologams nekyla abejonių, kad čia yra religinių aukojimų liekanos. Iš to galime daryti išvadą, kad avinėlio aukojimas nebuvo vien semitų rasės paprotys, bet priklausė daug platesnei gyvulių augintojų kultūrai.
Lietuvoje yra žinoma visa eilė vietovardžių, susijusių su žodžiu ožys, pvz. Ožkabaliai, Ožkinė ir kt. Apie 30 panašių vietovardžių randama vakarų aukštaičių gyvenamose srityse. Beveik negalima abejoti, kad žymi tų vietovardžių dalis turi religinę prasmę. Dėl to Mozės paaiškinimas, kad vietoj avinėlio galima aukoti ožiuką, leidžia mums spėti, kad Lietuvos proistorėje turime tos pačios kultūros liekanų, kuri tokį reikšmingą simbolinį vaidmenį suvaidino, ruošiant kelią glaudesniems teisingai suprasto Dievo santykiams su žmonija.
Taip pat yra pažymėtinas Mozės nurodymas, kad aivnėlis neturi būti valgomas nei žalias, nei virtas, o tik keptas. Žalio avinėlio valgymas primintų kultūras prieš ugnies panaudojimą valgio gaminimui. Virto avinėlio valgymas būtų sėsliųjų kultūrų valgio gaminimo būdas. Sąjūdis, kurį kelia Mozė, Dievo pavestas, nėra nei grįžimas į senovę, nei prisitaikymas prie esamų papročių. Šiam sąjūdžiui yra būdinga didelė judėjimo laisvė ir neprisirišimas prie esamos vietos. Tai yra sąjūdis, greičiau primenantis didelio judrumo gyvulių augintojų kultūras. Šiai kultūrai yra būdinga plataus veikimo ir toli siekiančio planavimo iniciatyva.
Panašia iniciatyva pasižymėjo jau Izraelio sūnus Juozapas, sukurdamas planuotą ūkį Egipte. Jis pradėjo taupyti maisto atsargas valstybiniu mastu nelaimės metams. Palikime nuošaly klausimą, ar čia buvo kapitalizmas, ar komunizmas, bet kiekvienu atveju tai buvo veikla žmogaus, sugebančio išeiti iš to, kas yra, ir kurti tai, kas bus. Šia avinėlio valgymo apeiga Izraelio vaikai yra išvedami iš gerai organizuoto žemdirbiško saugumo į kažką visai nauja ir nežinoma.
Mozė avinėlio valgymo apeiga veda visuomenę laisvėn — tai reiškia, anapus visų čia esančių visuomeninių pareigų ir jos varžtų. Jis veda visuomenę keliauti, kuri tačiau yra praradusi tolimų horizontų siekimo dvasią ir jau yra pasidariusi sėsli. Antra vertus, jis veda visuomenę ne betiksliam klajojimui, o būsimam organizuotam apsigyvenimui atitinkamoje vietoje — pažadėtoje žemėje. Šios dvi aplinkybės liudija, kokia didelė buvo Mozės žygio įtampa.
Be reikalo kai kurie žydai mokslininkai mano, kad monoteistinis asmeninio Dievo supratimas buvo išimtinė Abraomo šeimos privilegija. Tiesa, Abraomas gavo uždavinį tėviško Dievo sampratą išlaikyti, prigydžius ją visai tautai, kad vėliau ji galėtų būti prigydyta visam pasauliui. Mozės laikais, ir tuo labiau Abraomo laikais, buvo žmonių, asmeniškai santykiaujančių su Dievu. Toks santykis buvo išlaikytas ypač gyvulių ganytojų tautose. Toks santykis yra konstatuotas ir indoeuropiečių prokalbės susidarymo metu. Dievas tiek vienur, tiek kitur nebuvo suvokiamas, kaip aklas likimo dėsnis, bet kaip daugiau ar mažiau asmeniškai santykiaująs su žmogumi. Buvo prileidžiama galimybė, kad jis gali lankytis pas žmogų, daugiau ar mažiau panašiai, kaip jis lankėsi pas patriarchus.
Iš to, kad avinėlio simbolis buvo paimtas naujai kuriamai sąrangai ženklinti, reikia manyti, kad jis buvo asmeninio su monoteistiniu Dievu santykiavimo kultūros ženklas. Šios kultūros pėdsakai Lietuvoje, paliudyti tiek iškasenomis, tiek vietovardžiais, leidžia manyti, kad čia taip pat būta šio su Dievu santykiavimo kultūros.