VYTAUTAS KUTKUS
(Šių metų Kunigų Vienybės seime skaitytos paskaitos santrauka)
Paskutiniuoju metu mes labai daug kalbame ir rašome apie bendradarbiavimą, ypač apie tariamąjį kultūrinį bendradarbiavimą, kurį mums taip įkyriai perša pavergtosios Lietuvos engėjai. Šis klausimas mus taip suskaldė, kad viena lietuvių dalis kovoja su iš Lietuvos siunčiamais broliais lietuviais, užuot kovoję su klastingu priešu, o kita dalis visiškai neįstengia matyti jokių pavojų iš to bendradarbiavimo.
Tikiu, kad lietuvių kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas nesukels tokio erzelio, nors ir čia ne visada pasauliečiai su dvasiškiais koja kojon žengia. Kai buvo organizuojama koplyčių statyba Vašingtone ir Vatikane, tai daugelis lietuvių, užuot padėję, kaišiojo baslius tarp ratų, o kai Čikagos pasauliečiai kovojo už šv. Kazimiero kapinių lietuviškumą, tai kai kurie dvasiškiai, užuot įsijungę į tą kovą, viešai laikraščiuose ją smerkė.
Po II Vatikano susirinkimo kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimui durys buvo plačiai pravertos. Jo nutarimuose sakoma, kad nors klebonas yra dvasinis tėvas, bet jis nėra šeimininkas ar mažų vaikų saugotojas. Parapiečiai dalyvauja, parapijos reikalus tvarkant. Bendruomenės akimis žiūrint, klebonas yra savo parapiečių partneris ir jiems yra atsakingas, kaip ir jie atsakingi jam, už parapijos gyvavimą. Tai nežemina klebono autoriteto ir atsakomybės. Tam tikri darbai pagal bažnytinio autoriteto įsakymus yra paskirti klebonui, ir tik jis vienas gali juos vykdyti. Tačiau dabar prašoma, kad jis naudotų savo autoritetą bendradarbiavimo kryptimi, pakviesdamas parapiečius drauge su juo imtis atsakomybės už daugelį įvairių sričių: religinės, auklėjimo, finansų, administravimo.
Yra teisinga teorija, sakanti, kad žmogaus noras atlikti vieną ar kitą darbą glaudžiai rišasi su tuo, kiek jis dalyvavo, tą darbą planuojant. Todėl po 1969 m. Detroito arkivyskupijoje pasibaigusio sinodo, apie kurį dar vėliau užsiminsime, visose parapijose buvo išrinktos parapijos tarybos. Jos yra tartum priemonė, per kurią žmonės yra tiesiogiai įjungiami į planavimo, sumanymų, įvertinimo, kritikavimo, priėmimo ar atmetimo darbus ir tų darbų vykdymą. Parapijos taryba yra sprendžiąs organas visuose reikaluose (dvasiniuose, auklėjimo ir piniginiuose), išskyrus tuos reikalus, kurie pagal Bažnyčios įstatymus yra specialiai apribojami.
Klebonas tarybos nutarimus tvirtina. Jeigu jis jaučia, kad kokio nors nutarimo negali tvirtinti, parapijos taryba turi būti prašoma klausimą iš naujo persvarstyti ir atsižvelgti į priežastis, dėl kurių klebonas nutarimo nepatvirtino. Jei du trečdaliai tarybos narių nesutinka su klebono motyvais, nutarimas perduodamas svarstyti vikariatui.
Parapijos tarybos yra labai naudingos, nes jose pasauliečiai ir kunigai gali labai nuoširdžiai ir veiksmingai bendradarbiauti ir nuo kunigo pečių nuima daug piniginių ir administracinių rūpesčių. Kunigams lieka daugiau laiko ir energijos pastoraciniams darbams. Kalbėdamas apie parapijos tarybas, prieš akis turiu tik Detroito arkivyskupiją, nes su kitų vyskupijų tarybomis nesu gerai susipažinęs. Dabar trumpai paaiškinsiu, kaip parapijos tarybos yra sudaromos.
Pirmiausia sudaromas organizacinis komitetas, į kurį įeina kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Stengiamasi, kad pasauliečiams atstovautų jauni ir seni, vedusieji ir nevedusieji, vyrai ir moterys, ir kaip galima įvairesnių profesijų asmenys. Į organizacinį komitetą gali įeiti ir parapijų organizacijų atstovai, tačiau jie to komiteto neturėtų kontroliuoti, nes visų organizacijų narių skaičius paprastai sudaro tik mažą procentą parapijos narių skaičiaus. Organizacinis komitetas nustato tarybos pirminius tikslus ir uždavinius, rūpinasi propaganda, sudaro rinkimų taisykles, nustato rinkimų datą ir sudaro trumpus parapijos tarybos veiklos nuostatus. Pagaliau organizacinis komitetas sudaro nominacijų komisiją, kuri numato kandidatus į parapijos tarybą, gaudama iš jų sutikimą. Kandidatų turėtų būti bent du kartus daugiau negu renkamųjų.
Jei norima, kad parapijos taryba būtų veikli, jos narių skaičius turėtų būti ne mažesnis kaip 7 ir ne didesnis kaip 30. Be rinktųjų tarybos narių į ją automatiškai įeina klebonas, vikarai, bent vienas vienuolių atstovas, jeigu jų yra prie parapjios, liturginės, auklėjimo, socialinės administracinės bei kitų komisijų pirmininkai. Kiekvienoje parapijoje turėtų būti ne mažiau kaip keturios tokios komisijos.
Ypač nuo dviejų sąlygų priklauso sėkmingas parapijos tarybos įsteigimas:
1. Klebonas turi aktyviai remti tarybos steigimą.
2. Parapijoje turi būti pakankamas skaičius suprantančių ir pasiryžusių vyrų bei moterų, kurie darbuotųsi tokiai parapijos tarybai įsteigti.
Detroito arkivyskupijoje yra 325 parapijos, turinčios apie pusantro milijono katalikų. Sinodo metu visų parapijų diskusinėse grupėse buvo pasiūlyta apie 60.000 įvairiausių sumanymų, kurių net 893 buvo parapijų tarybų reikalu. 304.849 asmenys arba 71.2% balsavo už tarybų reikalingumą, ir tik 123.399 asmenys arba 28.8% — prieš. Detroito šv. Antano lietuvių parapijoje už tarybą balsavo 75.8%, prieš — 24.2%.
Gairės tų tarybų sudarymui yra gana plačios. Kiekviena parapija gali jas prisitaikinti savo specialiems reikalavimams. Kaip matėme iš balsavimo duomenų, tarybos turi didelį parapiečių pritarimą, tačiau jas steigiant reikia žinoti, kad jei į tarybą nebus įtrauktas didesnis pasauliečių skaičius parapijos reikalams tvarkyti, tai tokia taryba neturės pasisekimo. Taip pat jei parapijos taryba bus tik kleboną kontroliuojantis organas, parapijai tai neišeis į naudą, nes tik laisvė ir pasitikėjimas išugdo artimesnį kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimą.
Parapijos taryba neturėtų tapti tąsa pasenusių ir nereikšmingų parapijos organizacijų, tačiau ji taip pat neturėtų išstumti visas tas draugijas, kurios daugelį metų palaikė parapijas. Turėtų būti pasirinktas vidurio kelias, įvertinant buvusias organizacijas, ir visa, kas buvo vertinga seniau, derinti su naujomis idėjomis. Nors yra labai svarbu, kad kunigai dirbtų tik ganytojišką darbą, bet vis tiek parapijos taryba dar greitai negalės jų pakeisti daugelyje įvairių darbų. Ilgainiui kai kurios jų pareigos galės būti pakeistos ir paskirstytos tarp komiteto narių, bet vis tiek kunigai pasiliks centriniai asmenys parapijos bendruomenėje, nežiūrint kaip stipri būtų parapijos taryba.
Parapijų tarybų reikšmę mes, detroitiečiai, labai stipriai juntame visose trijose Detroito lietuvių parapijose. Jos šiandien mums yra savos ir artimos. Seniau mes kovojome už lietuvių kalbą mišiose ir kitose pamaldose. Tam reikalui buvome sudarę ir komitetą, todėl šv. Antano parapija Detroite buvo pirmoji Amerikoje, o gal ir visame laisvajame pasaulyje, kur jau 1966 m. rugpiūčio mėn. 16 d. pirmą kartą mišios buvo laikomos lietuviškai. Šiandien mums rūpesčių dėl lietuvių kalbos jau nėra. Turime tiek lietuviškų mišių ir pamaldų, kiek tik norime. Pirmoji komunija, vedybos ir krikštai atliekami lietuvių kalba visiems, kas tik to pageidauja. Čia vyksta savotiškos lenktynės tarp visų trijų lietuviškų parapijų, nes kiekviena jų nori būti lietuviškesnė už kitą.
Šv. Antano parapijos bažnyčioje visi dalyviai mišių metu ne tik lietuviškai garsiai meldžiasi, bet ir gieda naujausias giesmes. Tikinčiųjų maldose visada meldžiamės už pavergtą Lietuvą, daug daugiau negu Putnamo seselių išspausdintuose tekstuose. Parapijos klebonas dabar jau yra naujasis ateivis kun. K. Simaitis. Dėl lietuvių kalbos savo bažnyčioje jis į jokius kompromisus neina net su vyskupu. Paminėsiu vieną konkretų pavyzdį. Kai buvo iškilmingai įvesdinama mūsų parapijos taryba, mišiose dalyvavo ir vysk. T. Gumbelton. Jis pranešė klebonui, kad pats laikysiąs pamaldas (žinoma, angliškai) ir įvesdins parapijos tarybą. Tačiau klebonas vyskupui mandagiai atsakė, kad mišios turės būti laikomos lietuviškai, todėl jis pats jas laikys, o vyskupas sėdės išklimingame soste. Vyskupas, nors ir nenoromis, sutiko. Buvo pilna bažnyčia žmonių. Visi aktyviai dalyvavo mišiose ir lietuviškai giedojo. Vyskupui tai sudarė labai gerą vieningos didelės šeimos įspūdį.
Šv. Petro parapija turi puikų chorą, vadovaujamą energingo muziko Stasio Sližio. Parapijos klebonas yra taip pat naujasis ateivis V. Kriščiūnevičius. Jis ruošia įvairius tautinių švenčių minėjimus, pastatė lietuvišką kryžių šventoriuje ir atgaivino lietuviškų atlaidų tradicijas, kasmet per šv. Petro šventę sukviesdamas į savo bažnyčią lietuvius iš visų Detroito kampų.
Ypač ryškus parapijos tarybos vaidmuo yra Dievo Apvaizdos parapijoje. Ši parapija jau buvo beveik visai išstūmusi lietuvių kalbą iš savo pastogės. Vedant naują greitkelį per Detroitą, bažnyčia buvo nugriauta. Saujelė lietuvių ryžtasi kovoti, kad ir naujoje vietoje statoma bažnyčia būtų su tautinės parapijos teisėmis, nors vyskupija ir čia gimęs bei augęs klebonas nori rajoninės parapijos. Įtampa didelė, bet vis dėlto palaipsniui kova laimima. Gaunamas naujas vikaras kun. A. Babonas, kuris pradeda laikyti mišias lietuviškai. Į šią parapiją įsijungia daug naujų jaunų lietuviškų šeimų. Parapijos taryba nepalūžta. Pats vyskupas Gumbelton atvyksta į parapijos narių susirinkimą, kuriame, išgirdęs ypač jaunų žmonių nuomones, įsitikina, kad lietuviai savo tautinės parapijos teisių neatsisakys. Nors visa ši kova užtrunka apie penkerius metus, bet šiandien klebonija pastatyta ir jau liejami pamatai ne tik naujai Dievo Apvaizdos bažnyčiai, bet ir lietuvių kultūriniam centrui.
Iki šiol sąmoningai daugiausia kalbėjau apie parapijų tarybas, nes per jas kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai turi daugiausia progų bendradarbiauti ir pasijusti vienos didelės šeimos nariais. Gal kitas II Vatikano susirinkimo nutarimas, įvedąs gimtąsias kalbas į mišias ir kitas pamaldas, mums, lietuviams, yra dar svarbesnis. Po šio nutarimo mūsų parapijose lietuviškumas turėtų vis stiprėti. Kai seniau klebonai, pataikaudami aplinkiniams gyventojams, lietuvių kalbą pamažu iš savo bažnyčių stūmė, tai dabar lietuvių kalba pamažu stumia kitataučius iš lietuviškų bažnyčių. Kai toje pačioje šv. Antano parapijoje pirmiau vis labiau ir labiau įsigalėdavo aplink gyvenantieji meksikiečiai, tai šiandien jie vis rečiau ir rečiau į šią bažnyčią ateina, nes čia liko tik vienerios angliškos mišios, o pataikę į lietuviškąsias, jie nieko nesupranta.
Bet kur buvo mūsų ankstyvesnė logika? Juk angliškai kalbančiųjų parapijų yra labai daug, ir kiekvienas norįs angliškų pamaldų turėjo didžiausią pasirinkimą, tačiau tik dvi ar trys bažnyčios visame Detroite buvo su lietuviškomis pamaldomis. Lietuviškoms parapijoms priklausą žmonės yra išsiblaškę visuose miesto pakraščiuose, ir jeigu jie važiavo į pamaldas 15 ar 20 mylių, tai norėjo ko nors skirtingo, ko nors lietuviško, o kai to nerado, ėjo į artimiausią anglišką bažnyčią, kur buvo visai tokios pat angliškos pamaldos, kaip ir lietuvių bažnyčioje. Juk garbingi senosios kartos lietuviai su didžiausiu pasiaukojimu tas bažnyčias tik tam ir statė, kad galėtų bent lietuvišką evangeliją ar pamokslą išgirsti, lietuviškai išpažinties prieiti, po sunkių šešių darbo dienų savo brolį lietuvį susitikti ir su juo pasikalbėti. Mes girdėjome klebonus šaukiant, kad lietuviai nesilanko į lietuviškas bažnyčias, bet taip pat girdėjome nusiskundimų, kad lietuvis lietuviškoje bažnyčioje yra tik svečias ir čia nieko daugiau neranda, kaip šalia jo esančioje angliškoje bažnyčioje. Lazda turi du galu. Reikia pastangų iš abiejų pusių. Lietuviškos bažnyčios turi išlikti lietuviškos, jos turi patraukti lietuvį savo lietuviškumu, o visų lietuvių katalikų pareiga yra savo lietuviškas bažnyčias lankyti ir išlaikyti.
Nors prie lietuviškų parapijų turėti savas parapines mokyklas gali būti labai naudinga, bet reikėtų gerai pagalvoti, ar verta tokias mokyklas turėti prie tų parapijų, kur parapiečiai gyvena labai išsisklaidę po visą miestą. Juk retas toliau gyvenąs parapietis galės kasdien vežioti vaikus į mokyklą. Praktika rodo, kad tokiose mokyklose mokosi labai mažas skaičius lietuviukų, o mokyklos išlaikymas yra didelė našta parapijai, ypač kai trūksta seselių mokytojų ir reikia samdyti pasauliečius.
Lietuvių kalbos ir aplamai tautinių parapijų klausimai buvo iškelti ir Detroito sinode. Bus įdomu pažvelgti į tuos klausimus ir į balsavimo duomenis.
1. Arkidiecezijos ribose gyveną įvairių tautybių kunigai egzilai turi būti traktuojami lygiai su vietiniais kunigais, kaip socialinių, taip ir pastoracinių pareigų atžvilgiu. Balsavo už 89.3%, prieš — 10.7%.
2. Maldos už savo kraštą turėtų būti įjungtos į mišių tikinčiųjų maldas visose tautinėse parapijose. Balsavo už 84.6%, prieš — 15.4%.
3. Gerbti Dievo duotas atskiras kalbas, atliekant visas liturgines pamaldas ir sakramentinius patarnavimus tautinių parapijų kalba. Už — 83%, prieš — 17%.
4. Kurios pamaldos turi būti laikomos tautine kalba tautinėse parapijose, nusprendžia parapiečiai balsavimo būdu. Už — 76.9%, prieš — 23.1%.
5. Tautinėse parapijose turėtų būti tą kalbą mokąs vargonininkas. Už — 84.4%, prieš — 15.6%.
6. Detroito ir kitų JAV diecezijų vyskupai turėtų rodyti kuo daugiau pastangų ne tautinių parapijų naikinimui, bet kuo efektingesniam tų parapijų įjungimui į bendrą Bažnyčios atsinaujinimo darbą. Už—82.5%, prieš — 17.5%.
7. Arkidiecezija turi paskirti savo kanceliarijoje vieną referentą tautinių parapijų reikalams. Už — 82.6%, prieš — 17.4%.
8. Amerikos vyskupų konferencijoje vienas vyskupas turėtų pasiimti tautinių parapijų koordinatoriaus pareigas. Už — 80.5%, prieš — 19.5%.
9. Arkidiecezija turi aprūpinti tautines parapijas kunigais, ne tik mokančiais gerai tos tautybės žmonių kalbą, bet ir gerai suprantančiais tų žmonių dvasią bei reikalavimus. Už — 83.8%, prieš — 16.2%.
10. Lietuviai katalikai Amerikoje turėtų turėti savo tautinę vyskupiją, kuriai priklausytų visos lietuvių parapijos Amerikoje. Už — 80.2%, prieš -— 19.8%.
Tai tik dešimt charakteringiausių šv. Antano parapijos pasiūlymų. Iš balsavimo duomenų matome, kad čia ne vieno kito asmens nuomonė, nes už juos pasisakė daugiau kaip 80% parapiečių. Reikia priminti, kad parapijoje yra ir nelietuvių, todėl tas procentas dar padidėtų, jeigu būtų balsavę tik lietuviai. Daugelis sinodo narių pirmą kartą išgirdo apie tautinių parapijų rūpesčius, o dar didesnis jų skaičius nieko nežinojo apie Lietuvą ir lietuvius.
Taigi yra daug klausimų, kuriuos turėtų spręsti bendradarbiaudami kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Drauge dirbant, parapinis gyvenimas taptų gyvesnis. Tačiau savo parapijų ribose mes neturėtume užsidaryti. Kai mes matome savo brolį Simą Kudirką veržiantis iš komunistų nelaisvės, kai Kalantas ir kiti lietuviai net susidegina, kad atkreiptų viešosios pasaulio opinijos dėmesį į tautinės ir religinės laisvės varžymą pavergtoje Lietuvoje, kai net 17.000 lietuvių nebijojo pasirašyti Jungtinių Tautų prezidentui prašymo, nors gerai žinojo, kad vėliau už tai bus persekiojami ir baudžiami, tai negalime tylėti ir mes, būdami laisvėje.
Pagaliau dar norėčiau sustoti prie svarbaus klausimo visiems lietuviams šiame svetingame Amerikos krašte. Noriu kalbėti apie lietuvių vyskupijos įsteigimą Amerikoje. Mano nuomone, lietuviškosios parapijos gerokai sustiprėtų, įvedus tautines kalbas ir įjungus visus parapiečius per parapijų tarybas į parapijų gyvenimą. Narių skaičius gal ir sumažės, nes nubyrės dalis lietuviškai nesuprantančiųjų, tačiau lietuvybė tose parapijose sustiprės. Esu įsitikinęs, kad lietuviška parapija yra labai svarbus lietuvybės išlaikymo veiksnys. Parapijos būtų daug stipresnės ir jų vaidmuo dar didesnis, jeigu jos veiktų vieningai, jeigu jos būtų sujungtos į vieną lietuvių vyskupiją.
Tokia vyskupija tikrai mums būtų labai naudinga. Juk yra tiek reikalų, kur vietinės vyskupijos mums negali padėti. Ar ne vyskupijos pareiga būtų mums padėti paruošti ir išspausdinti mišių bei kitų liturginių pamaldų lietuviškus tekstus? Juk taip daro ir amerikiečių vyskupijos.
Žinoma, vien tik Detroite lietuvių vyskupijos klausimo išspręsti negalėjome. Reikia, kad visos lietuvių parapijos Amerikoje veiktų vieningai ir energingai. Kaip tautinėms parapijoms priklausą katalikai gyvena kitų rajoninių parapijų ribose, taip ir lietuvių vyskupijai priklausančios parapijos galėtų būti kitų vietinių vyskupijų ribose. Pagaliau lietuvių vyskupija galėtų tvarkytis taip, kaip dabar tvarkosi vienuolynai, kurių skyriai yra visoje Amerikoje, bet jie visi priklauso vienam centrui, o ne atskiroms vyskupijoms, kuriose yra tie skyriai. Lietuvių vyskupijos vyskupas galėtų atstovauti visoms lietuvių parapijoms Amerikos vyskupų konferencijoje.
Tad ir apeliuoju į jus, gerbiamieji kunigai, kad sudarytumėte komisiją lietuvių vyskupijos Amerikoje steigimo reikalui. Į tą komisiją galėtų įeiti ir pasauliečiai, gal geriausia Lietuvių Bendruomenės atstovai, nes tai yra gyvybinis klausimas visai lietuvių bendruomenei Amerikoje. Jeigu išnyks lietuviškos parapijos šiame krašte, tai išnyks ir lietuvybė.