Spausdinti

FELIKSAS JUCEVIČIUS

IX. MOKSLAS, MENAS IR ESTETIKA

     Žvelgiame į daiktus iš įvairių taškų. Taip pat ir į meną. Jau kreipėme savo žvilgsnį iš metafizinio ir religinio taško, o gal, tiksliau sakant, ieškojome ryšių su metafizika ir religija. Šį kartą noriu panagrinėti meną mokslo ir estetikos bendrijoje. Juk ne paslaptis, kad mes dažnai sumaišome meną su estetika, o ją su mokslu. Kad per daug nesukomplikuočiau klausimo, tai imsiu kalbą kaip bendrąjį denominatorių. Savo pirmine ir bendriausia prasme kalba yra arbitrariška sistema simbolių, kuriais mes, kaip socialinės būtybės, išsireiškiame ir santykiaujame su kitais. Mes išsakome kalba savo išgyvenimus ir pažinimą ir perteikiame visa tai kitiems. Su kokia išgyvenimo bei pažinimo forma besusidurtume, visuomet susiduriame taip pat su kalba, t.y. su tam tikra simbolių sistema.

     Daugiaamžė filosofinė tradicija prisimena laiks nuo laiko simbolių klausimą, kaip jį perteikia Platonas savo veikaluose "Kratyle" ir "Gorgias". Mūsų laikais šis klausimas stovi žmogiškųjų svarstymų centre. Dar taip neseniai žmogus manė išmintį suradęs substancijų dialektikoje, o dabar jo pagrindinis rūpestis yra kalba, t.y. simboliai. Kai iš arčiau susipažįstame su mūsų civilizacijos funkcionavimu, tai pastebime, kad simbolis yra neužginčijamas kultūrinis faktas. Būtis tampa simboliu, o simbolis — būtimi. Gal taip buvo visais laikais, bet mes esame pirmieji, kurie žaidžiame simboliais sąmoningai, t.y. mes jais žaidžiame, ir mes žinome, kad žaidžiame.

     Tačiau nesileisiu į nuodugnesnę simbolių analizę, o tik pasitenkinsiu bendru kalbos klausimu, kuris bus dvejopas: kas kalba ir apie ką kalbama moksle, mene ir estetikoje. Naudodamas įprastinį filosofinį žodyną, sakysiu, kad pirmasis klausimas yra subjekto klausimas, o antrasis — objekto klausimas. Tai darydamas, žinau, kad labai suprastinsiu dalyką, bet nemanau, jog nusikalsiu aiškumui. Juk aiškumas visad reikalauja paprastumo.

     Kai įžengiame į mokslo pasaulį, tai tuojau susiduriame su mokslininkais. Jie yra kalbėtojai, t. y. mokslinės kalbos autoriai. Bet kas yra mokslininkas? Į šį klausimą galime duoti atsakymą, kai žinome, apie ką jis kalba. Mokslo pasaulyje kalbantysis paaiškėja iš kalbamojo dalyko. Kitaip sakant, šičia subjekto klausimas yra neatsiejamas nuo objekto klausimo. O kas yra mokslinės kalbos objektas? Nėra taip lengva pasakyti. Imkime matematiką. Apie ką jis kalba? Klausantis matematikos teoretiką, kaip Bertrand Russell ar Alfred N. Whitehead, gauni įspūdį, kad jis nežino apie ką kalba. Ir vis dėlto jie mums įtaigoja, kad matematinė kalba yra pati tiksliausia ir aiškiausia kalba. Kituose moksluose galima daugiau ar mažiau žinoti, apie ką ten kalbama: fizikoje apie medžiagą, biologijoje apie gyvybę, psichologijoje apie dvasinį stovį. Žinoma, kai panagrinėjame nuodugniau, kas ta medžiaga, kas ta gyvybė ir kas ta dvasia, tai dalykai nebėra jau taip visai aiškūs. Fizikos "medžiaga" susiveda į labai komplikuotas lygtis, ir ji nebeatrodo taip ''medžiagiška", kaip mes esame linkę manyti. Biologas iš viso vengia "gyvybės" sąvokos ir operuoja paprastai tam tikromis cheminėmis schemomis. Dar neaiškesnė yra dvasios sąvoka, ir beveik kiekvienas psichologas ją savaip supranta. Bet nežiūrint minėtų dalykų neaiškumo, mokslai kalba apie kažkokį dalyką, kurį mes galime su pagrindu vadinti objektu. Niekas kitas, o tik objektas apsprendžia mokslinę kalbą. Kai girdime kalbant apie atomą, tai žinome, kad turime reikalo su fizika. Diskusijos apie ląsteles nuveda mus į biologiją. Mokslinė kalba visai nepriklauso nuo subjekto. Atomo struktūra bei ląstelių funkcionavimas gali būti aiškinami bet kurio mokslininko, ir tai visais laikais. Bet pats mokslininkas priklauso nuo mokslinės kalbos. Nusakyti atomą ar ląstelę reiškia mokslininkui pereiti "kalbos lieptą". Jis gali turėti gana tobulą atomo ar ląstelės pažinimą, bet be kalbos jis dar nebus mokslininkas. Ar ta jo kalba bus išreikšta lotyniškomis raidėmis ar arabiškais skaičiais, ji yra pagrindinė priemonė mokslininkui veikti moksliškai. Tik kalba mokslininkas susiriša su kitais mokslininkais. Kai jis kalba apie atomą, tai jo kalba yra tas tarpininkas, kuris sujungia jį su kitais mokslininkais. Mokslo pasaulyje kalba yra subjektų unijos principas.

     Mokslinė kalba turi dar tą ypatybę, kad ji yra atvira sinonimams. Jos vienas žodis gali būti pakeistas kitu, ir dalyko prasmė nuo to nė kiek nenukenčia, nes mokslinių terminų klausimas yra iš tikrųjų susitarimo reikalas. Ar fizikas kalba apie žemės traukos jėgą ar gravitaciją, mes žinome, kad jis kalba apie vieną ir tą patį dalyką. Mene vieno simbolio pakeitimas kitu reiškia paprastai ir dalyko pakeitimą. Paveiksle vieną liniją galima pakeisti kita, ir eilėraštyje vieną žodį kitu, bet tokiu atveju paprastai jau turime reikalo su kitu paveikslu ir kitu eilėraščiu.

2

     Kaip su menu? Kas kalba mene, ir apie ką ten kalbama? Ar prisilaikydami įprastinės terminologijos — kas yra subjektas ir kas objektas? Pradėkime nuo pastarojo. Atrodo, kad menininkas kalba apie viską. Romanistas aprašo jūrą ir žvejį, poetas dainuoja apie aušrą ir tolius, dailininkas taip pat piešia viską. Jei menininkas kalba apie viską, tai atrodo, kad klausimas, apie ką jis kalba, nėra taip svarbus. Ne tik šis klausimas yra nesvarbus, bet ir beprasmis, nes klausti, apie ką menininkas kalba, reiškia prileisti, kad mene yra objektų, apie kuriuos būtų kalbama. Bet šitokia prielaida prieštarauja menui. Ne meno tikslas informuoti apie pasaulį ar suteikti žinių apie tą ar aną objektą. Meno kūrinys nėra objektyvinio pasaulio iliustracija ar nusakymas. Jis yra meno pasaulis, t.y. savitas pasaulis. Štai kodėl meninė kalba nėra žinojimo reikalas, o vizijos kokybė. Kai dailininkas piešia, tai nereiškia, jog jis informuoja apie tikrovės pasaulį. Nei galime sakyti, kad jis kalba apie savo pasaulį, lyg kad šis pasaulis būtų skirtingas nuo meno kūrinio pasaulio. Menininko tikslas nėra atvaizduoti, o vaizduoti pasaulį. Nežinau, ar visiems bus aiškus šis skirtumas. Atvaizduoti reiškia daugiau ar mažiau nukopijuoti ar imituoti pasaulį, ir šiuo atveju meno kūrinys būtų lyg gamtos kopija ar imitacija. Mes jau žinome, kad imitacijos teorija buvo madoje per daugelį šimtmečių. Pradedant "menas menui" šalininkais, modernieji estetai nenori nieko žinoti apie imitaciją mene. Jiems menininkas nekalba apie nieką kitą, kaip tik apie tai, kas kalbama paveiksle. Cezanno "Natiurmortas su pintinėle vaisių", kurį matome Louvro muziejuje, tebūna mums iliustracija. Kai dailininkas tai piešė, galimas dalykas, kad jo ateljė buvo ir pintinėlė su vaisiais, ir ąsotis, ir staltiesė, ir stalas, ir kiti daiktai, kuriuos matome paveiksle. Bet nemanykime, jog jis norėjo visa tai nukopijuoti, ką jis matė. Jo pagrindinis uždavinys buvo piešti natiurmortą, ir nieko daugiau. Jis norėjo, kad į mus prabiltų jo pieštieji objektai, o ne jo ateljė esantieji daiktai, ar jis pats per nupieštus objektus. Menininko tikslas yra leisti pačiam paveikslui prabilti į mus. O tai reiškia, kad mene kalba ne menininkas, o pats paveikslas. Jei meno kūrinys mums nieko nesako, t.y. neprabyla į mus, tai gali būti, kad kas nors yra netvarkoje ar su pačiu paveikslu, ar su mumis, ar menininkas nesugebėjo nupiešti paveikslo meniškai, ar mes nepajėgiame suprasti meno kūrinio.

     Todėl du kalbos klausimai, objekto ir subjekto, su kuriais mes susiduriame mokslo plotmėje, mene susilieja į vieną klausimą. Meno kūrinys yra kartu objektas ir subjektas — jis pats kalba, ir kalba apie nieką kitą, o tik apie save. Tai galime dar kitaip pasakyti — menininkas kalba savo kalba. Štai kodėl, kai mes lankome galeriją, mums neturi būti svarbu, kas piešė šį ar aną paveikslą. Mums turi būti daug svarbiau pats paveikslas, o ne jo autorius. Kai mes susidomime dailininiku bei jo biografija, tai iš tikrųjų mes susidomime ne menu, o meno istorija. Meno kūrinio vertė priklauso ne nuo to, kas jį piešė, bet kaip jis yra nupieštas. Juk ne dailininkas, o jo kūrinys į mus kalba.

     Ar bereikia sakyti, kad meno pasaulis yra savitas pasaulis. Jis nėra visų pasaulis. Jis yra meniškai praregėjusių mirtingųjų pasaulis. Kiekvienas praregėjimas yra palaipsniškas. Meninis taip pat. Pradžioje praregime, kad meno kūrinio vieta nėra įprastinis laiko ir erdvės pasaulis, o muziejus ir istorija. Istorija yra menui laikas, o muziejus — erdvė. Istorija ir muziejus išplėšia meno kūrinį iš laiko ir erdvės varžtų. Paskui meninis praregėjimas reiškia supratimą, kad mes turime daryti tam tikrą "šuolį" nuo tikrovės objekto prie meno objekto, t.y. kasdienybės viziją reikia pakeisti meno vizija. Kaip meno, taip ir estetikos paslaptis slypi naujame matymo būde. Tai gerai suprato "Les Voix du silence" autorius: "Matyti reiškia mums įsivaizduoti meno kūrinio formoje" (31). Ir toliau jis priduria: "Jei skirtumas tarp menininko vizijos ir nemenininko vizijos nėra intensyvumo, o prigimties, tai dėl to, kad antroji yra tvarkoma veiksmais, kai tuo tarpu menininkui, net ir menkiausiam, paveikslas yra pasaulis. Menininkas yra ne būtinai jautresnis už mėgėją, ir tikrai mažiau už mergaitę, bet jis yra jautrus kitaip... Kaip muzikas mėgsta melodijas, o ne lakštingalas, poetas eiles, o ne saulėlydį, dailininkas nėra žmogus, kuris mėgsta figūras ir peisažus, o pirmiausia žmogus, kuris mėgsta paveikslus" (32).

     Kai mes susiduriame su meno kūriniais ir jų kalba, tai kartu susiduriame ir su klausimu, kaip kalbama, t.y. su metodo klausi-mu. Richard Hönigswald teisingai pastebi, kad "meno" ir "metodo" sąvokos pradžioje buvo beveik tolygios (33). Metodas mene reiškia daug dalykų — ir techniką, ir kompoziciją, ir spalvą, ir liniją. Metodo klausimas mene — tai kalbėti meniškai. Menininko kalba yra meno kalba. Jojo kalba yra kartu tikslas ir priemonė, metodas ir pats kūrinys. Kalbėti meniškai reiškia meniškai kurti. Meno metodo paslaptis yra pagauti kūrinio esmę.

3

     Jei mokslas kalba apie objektyvinį pasaulį, jei menas kalba apie savo pasaulį, tai estetika kalba apie meno pasaulį — meno kalbą. Kalbėdamas apie pasaulį, mokslininkas apsprendžia savo objektą. Kai estetas kalba apie meno pasaulį, tai jis neapsprendžia objekto, nes tas objektas yra jau menininko apspręstas. Šičia ir glūdi esminis skirtumas tarp mokslinės kalbos ir estetinės kalbos. Mokslo kalba yra pažinimo kalba. Ji transformuoja pasaulio tikrovę pagal savo principus. Estetinė kalba yra kontempliatyvinė kalba, ji nesiekia pakeisti pasaulio, o tik nori juo grožėtis.

     Čia mes susiduriame su klausimu, kuris estetikoje yra nuolatos diskutuojamas — ar meno kūrinio vertė bei grožis priklauso išimtinai nuo paties kūrinio? Objektyviosios estetikos šalininkai atsako — taip. Meno kūrinys yra toks, koks yra, ir estetinė kalba ima tokį, koks yra. Aišku, subjektyviosios estetikos šalininkai yra kitos nuomonės. Jiems meno kūrinio vertė egzistuoja mumyse, dėl mūsų ir mūsų dėka. Ne tiek jų meninio buvimo būdas be mūsų, kiek mūsų žvelgimo būdas į juos padaro juos vertingus ar nevertingus, gražius ar negražius meno kūrinius. Todėl estetika būtų savos rūšies psichologija.

     Aišku, priešybė tarp kūrinio ir esteto, tarp kalbančio subjekto ir kalbamojo objekto nėra tikroji estetikos problema. Estetikos kalbą apsprendžia ne priešybė tarp tų dviejų dalykų, o jų sąveika. Mes negalėtume grožėtis saulėlydžiu, jei jo nebūtų, nė estetas negalėtų grožėtis meno kūriniu, jei to kūrinio nebūtų. Bet kartu reikia sutikti, kad visi mato saulėlydžius, bet ne visi jais grožisi, ir yra meno kūrinių, bet vieni žavisi jais, kiti ne. Taip pat žinome, kad kai kurie kūriniai, kuriuos mes laikome šedevrais, kadaise niekieno nebuvo pastebėti. Tik prisiminkime Botticellio, El Greco, Goyos ir impresionistų likimą. O kiti meno kūriniai, kurie buvo laikomi kadaise šedevrais, šiandien yra jau užmiršti.

     Todėl estetinė kalba yra tokia kalba, kuri ne save apsprendžia kaip objektą, kaip tai yra su menine kalba, o kalba, kuri kartu yra apspręsta objekto, t.y. meno kūrinio ir subjekto, t.y. esteto. Jau žinome, kad mokslinė kalba yra subjektų vienybės principas, ir nieko bendro neturi su jųjų individualybe. Tačiau negalėtume sakyti, kad estetinė kalba sujungia subjektus. Estetus labiau sujungia meno kūrinys, negu jų kalba. Meno kūrinys yra estetų sujungimo principas. Be to, estetika turi daug ryšio su estetų individualybe. Štai kodėl pereito šimtmečio impresionistinė kritika, Beaudelairo "poetinė" estetika, Malraux samprotavimai yra ne tik meno kritika, o kartu estetikos meniški kūriniai. Tai yra ne tik liudijimas apie meno kūrinį, bet ir apie patį estetą. Estetinė kalba nusako ne tik meno kūrinį, o kartu išduoda ir patį estetą. Finališkumo prasme, esteto žodis yra nukreiptas į menininko žodį. Bet vieno ir kito žodis nėra tas pats žodis. Tai yra žodis apie žodį. Estetas naudoja kalbą, kuri nėra nei mokslinė kalba, nei meninė kalba. Ji yra esteto kalba. Esteto kalbos egzistenciją apsprendžia pati estetika. O jei estetika egzistuoja, tai turi egzistuoti ir estetinė kalba. Bet estetinė kalba neegzistuoja sau. Ji egzistuoja dėl kito. Ji yra tam, kad mes atrastume kitą kalbą, kuri mus nuveda iš nūdienio pasaulio į daug turtingesnį, gilesnį, vaiskesnį pasaulį, t.y. egzistenciją to pasaulio, kurį mes vadiname meno pasauliu.

(31)    Andre Malraux, Les Voix du silence, La Galerie de la Pleiade, 1951, p. 272.

(32)    ten pat, p. 276.

(33)    Žiūr. Wissenschaft und Kunst, W. Kohl-hamer Verlag, Stuttgart, 1961, p. 74.