LEONAS ZAREMBA, S.],
Būtų neįmanoma pasaulyje atviromis akimis gyventi ir nepastebėti jame Dievo Bažnyčios. Tai yra miestas, pastatytas ant kalno, tai uždegtas žiburys, tai išsišakojęs medis prie vandenų.
Kiekviena žmonijos bendruomenė turi savo pradžią, savo kūrėją, savo organizatorių. Dievo Bažnyčios pradžia, jos steigėjas yra pats Dievas-žmogus. Tai yra Jėzus Kristus.
Nėra pasaulyje kito asmens, kurs būtų taip kontroversinis. Joks kitas asmuo nesusilaukė tiek biografijų, tiek gyvenimo komentarų, kaip Kristus. Prie Jėzaus Nazaretiečio artinasi nesuskaitomos minios, kurios visą savo gyvenimą, viešąjį ir oficialųjį, o taip pat ir privatųjį ar net paslėpčiausiąjį, grindžia šios asmenybės mokslu ir pavyzdžiu. Nesuskaitomos minios stato savo gyvenimą ant Kristaus. Bet taip pat daugybė skersai eina prie šio asmens ir į jį atsitrenkia.
Mes nežinome tikslios Kristaus gimimo datos. Nežinome ne tik mėnesio ar dienos, bet mums nežinomi net ir jo gimimo metai. Šis nežinojimas nė kiek nesusilpnina asmens istoriškumo, nesumažina nė jo vertės ar įtakos. Juk mes, lietuviai, nežinome savo valstybės įsikūrimo datos, nežinome beveik visų pirmųjų didžiųjų kunigaikščių gimimo datų ir vietų. Beveik visi istorijos tyrinėtojai sutinka, kad Kristus gimė anksčiau, negu populiariai yra priimta. Nuomonių yra labai įvairių, bet jų daugumas sukasi apie 3-7 metų skirtumą. Tad Kristaus gimimo data laikytina kokiais ketveriais ar penkeriais metais anksčiau, negu kad mes dabar skaičiuojame.
Pranašų išpranašautas, visos išrinktosios tautos lauktas, Kristus gimsta Palestinos užkampyje. Jau ir pati Palestina buvo tuometinio kultūros pasaulio užkampis. Jis atėjo nešti žmonėms ramybės ir taikos, draudė vartoti kardą, o pats, dar mažas kūdikėlis būdamas, buvo persekiotas ir ieškotas nužudyti. Jis atėjo papildyti ir patobulinti įstatymo, bet pats dar buvo Senajam Įstatymui paklusnus: buvo paaukotas šventykloje, užsimokėjo mokesčius. Jis turėjo galios net gamtos jėgoms, bet jomis nesinaudojo savo patogumui. Gyveno kaip žmogus ir vartojo tuometines žmogiškas priemones. Dieviškoji Išmintis ir Dieviškoji Galybė pavargsta, kaip ir kiekvienas žmogus; mokosi, kaip ir kiekvienas vaikas; keliauja pėsčias, valgo, miega ir ilsisi. Džiaugiasi su besidžiaugiančiais, verkia su liūdinčiais, jautriai pergyvena kitų niekšybes.
Nepaprastas yra jo gerumas ir kitų supratimas. Pasigaili Magdalenos ir nukryžiuoto bandito, atleidžia muitininkams, nuolaidus savo mokiniams. Antra vertus, jo reikalavimai labai dideli. Į pavojų patekusius ir jo pagalbos besišaukiančius apaštalus jis pabara už menką tikėjimą. Visas savo pareigas gerai atlikusiems jis liepia save laikyti nenaudingais tarnais. "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dargi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys" (Luk. 14,26). Ir dar stipriau štai ką yra pasakęs: "Jei tavo dešinė akis tave piktina, išlupk ją ir mesk šalin nuo savęs; nes tau geriau, kad vienas tavo sąnarys žūtų, kaip kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jei tavo dešinė ranka tave piktina, nukirsk ją ir mesk šalin nuo savęs; nes tau geriau, kad vienas tavo sąnarys žūtų, kaip kad visas kūnas eitų į pragarą" (Mt. 5, 29).
Kodėl taip? Tai nėra koks nors kontradikcijų konglomeratas. Kristus taip pat tokių dalykų nedarė ir nesakė, kad atkreiptų kitų dėmesį. Vienintelė išvada yra ta, kad jis buvo tikras Dievas ir tikras žmogus.
Bet ir reikalaudamas Kristus yra nuostabus. Jis nieko nereikalauja iš kitų, ko pats pirmas su kaupu nepadarytų. Jeigu jis liepia žmonėms mylėti vienas kitą, tai todėl, kad jis pats net gyvybę paukojo už kitus. Jeigu jis liepia mylėti Dievą, tai todėl, kad jo paties valgis ir gėrimas yra Tėvo valios vykdymas.
Kristus norėjo, kad jo darbas nesibaigtų tik su jo trumpu žemišku gyvenimu. Jis norėjo savo darbą pratęsti visiems laikams, visoms tautoms, visiems kraštams. Jis sukūrė organizaciją, kad ji stengtųsi visus žmones padaryti laimingus, kad ji nuolat rūpintųsi pagrindinio žmogaus tikslo įvykdymu.
Kiekvienas kūrėjas, kiekvienas organizatorius aiškiai nubrėžia savo kuriamosios bendruomenės tikslus, duoda jai uždavinius ir nurodo priemones. Jis paskiria atitinkamus vadovus, nusako gyvenimo ir veikimo normas, net nustato sankcijas. Visa tai puikiai pramatė ir sutvarkė Bažnyčios steigėjas Kristus. Tai yra surašyta Linksmojoje Naujienoje — Evangelijoje. Bažnyčia yra tobula bendruomenė.
Kristus, subūręs savo artimųjų sekėjų grupę, ją pavadino Bažnyčia. Tačiau ir jis pats pasiliko gyventi Bažnyčioje. Bažnyčia yra Kristaus dalis, tai yra tas pats Kristus, tik kitokiu būdu dabar gyvenąs žemėje. Ji yra paties Kristaus gyvenimo pratęsimas laike ir erdvėje. Gyvendama pasaulyje. Bažnyčia pasirodo visu savo dieviškumu, bet drauge ir visu savo žmogiškumu.