REFORMOS
Kai prieš keletą šimtmečių nuo Bažnyčios atsiskyrė dalis katalikų, mes juos vadiname reformatais, protestantais ir kitokiais vardais. Šiandien turime reformuotą Katalikų Bažnyčią su popiežiaus pritarimu. Dėl to bent neoficialiai šiandien Bažnyčioje yra reformatorių ir konservatorių. Kai kurios reformos yra labai geros, bet kai kurios ne. Gaila, kad popiežius dėl kai kurių reformų, pvz. dėl mišių gimtąja kalba, neatsiklausė visų tikinčiųjų nuomonės. Manau, kad 90% visų tikinčiųjų būtų pasisakę už lotynų kalbą ir už senąjį stilių. Dabartinė reforma neatnešė nei praktiškos naudos pamaldumui, nei didesnei Dievo garbei. Visiems privalomas kai kurių maldų ar atsakymų išmokimas vyksta labai silpnai, nes Kat. Bažnyčios bendruomenė nėra kariuomenė. Manau, kad šios reformos daugelį tikinčiųjų pastūmėjo “pakalnėn”.
Kai kurie kunigai ir tikintieji vykdo ir toliau savo sugalvotas reformas. Kai kuriose bažnyčiose raginama, kad tikintieji vienas kitam paduotų ranką, pasisveikintų. Mažai kas tuos patarimus vykdo. Bet yra tikinčiųjų, kurie eina dar toliau, negu patariama. Kodėl tik paduoti ranką? Juk galime pasisveikinti ir pasibučiuojant, kaip daro ortodoksai per Velykas. Mačiau, kaip dvi moterys per mišias pasibučiavo. Kartą pagyvenusi moteris tokio pasisveikinimo metu išėjo iš suolo, paėjo apie 10 žingsnių atgal ir pabučiavo į lūpas jauną vyrą. Seno vyro, kurs buvo šalia jos, ji nesveikino.
Anksčiau viso pasaulio lietuvius katalikus vienijo giesmė “Pulkim ant kelių”. Dabar jau ji daugelyje bažnyčių panaikinta. Kuriamos naujos giesmės, naujos melodijos, kurios tiktų gitaristams. Reikalaujama, kad jas visi giedotų. Vienoje bažnyčioje giedamos vienokios giesmės, kitoje — kitokios. Tai yra skaldymas.
Dabar jau aiškinama, kad stovėjimas yra didesnė pagarba, negu klūpėjimas. Jeigu jau keičiamas pagarbos pareiškimas, tai ir giesmėje “Pulkim ant kelių” užtektų pakeisti žodžius ir sakyti: “Stokim ant kojų”. Aiškinama, kad ir tautos himnas giedamas stovint, bet religija ir tautybė yra du skirtingi dalykai.
Anksčiau ir žmonės buvo religingesni, ir kunigai nekalbėjo apie reformas, pvz. apie celibato panaikinimą. Keistokai atrodo, kai kunigas nuo altoriaus sako, kad tik vedusiųjų gyvenimas yra normalus, tad ir kunigai turėtų būti vedę. O po to sako, kad tie, kurių vyrai ar žmonos liko už geležinės uždangos, turi laikytis celibato. Vadinas, pasauliečiai čia turi stovėti aukščiau už kunigus. J. J.
MIŠIŲ PRASMĖ ALTORIAUS MISTERIJOJE
Teatras bažnyčioje? Scena presbiterijoje? Vaidinimas prie altoriaus? Kaip tik lygiai taip. Vaidinimas bažnyčioje su visais aktorių išėjimais, įėjimais, šviesos ir garso efektais, na, ir pabaigoje su triukšmingais plojimais.
Į Jungtines Amerikos Valstybes iš Vokietijos (Miuncheno) yra atvykusi teatro grupė, vadovaujama Ernest Jurina, “Munich Mystery Plays”, kuri keliauja po atskiras vietoves ir bažnyčiose stato savo vaidinimus. Vienintelis tų vaidinimų tikslas — padėti tikintiesiems geriau suprasti mišių tikslą ir prasmę.
Gal ir ne visi, bet nemaža žmonių dalis į mišias žiūri tik kaip į būtiną sekmadienio ar šventadienio pareigą. Nueina į bažnyčią, kai reikia atsistoja, atsiklaupia, persižegnoja, parodo nepasitenkinimą kartais lėkštu pamokslu, nes kunigas nieko naujo nepasako, įmeta į lėkštę pinigėlį, nemažu būriu nueina prie komunijos. Na, tai ir viskas. Visa tai kartojama uniforminiu įpročiu kiekvieną sekmadienį. Visuomet ta pati nuotaika. Tiesa, kartais kunigas bando kalbėti, aiškinti, kas yra mišios, kam jos skirtos, kokia iš jų nauda, bet ir tai jau ne kartą girdėta, todėl tie žodžiai pasiekia ausis, bet nenueina iki sielos gelmių. Mišių klausymo (rečiau dalyvavimo) įprotis beveik nesikeičia — tas pats ir tas pats.
Minimo vaidinimo “Calderon’s Mystery of the Holy Mass” esmė ir yra, kaip geriau, paprasčiau ir aiškiau kiekvienam padėti tiksliau suprasti ir pažinti, kas iš tikrųjų vyksta ant altoriaus šv. mišių metu. Atitinkamo laikmečio rūbais apsirengę ateina ir prabyla: Adomas, Mozė, Kristus ir apaštalai, o taip pat Išmintis ir Ignoracija. Įvairių dialogų ir monologų metu kaip tik ir aiškinama, ką Kristus galvojo, įpareigodamas apaštalus ir jų įpėdinius, kai sakė: “Tai darykite mano atminimui”.
Vaidinimą lydi užkulisinė vargonų muzika ir chorai. Labai įspūdingas Povilo atsivertimas, paskutinės vakarienės inscenizavimas Čia pat, prie altoriaus. Net ir Kristaus teismas, nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas, labai ribotais efektais atliktas, vis dėlto yra labai įspūdingas ir įtikinantis. Kristus visą laiką pačiame centre, prie altoriaus — čia jo vieta. Apaštalai ir kiti veikėjai šalia jo. Kiekvienu žodžiu ir gestu stengiamasi parodyti, kur yra centras, kur pradžia ir pabaiga, kur mirtis ir gyvenimas.
Tad visiems skaitytojams norėčiau labai rekomenduoti, kad pamatytų šį vaidinimą, jeigu tik bus proga. Tikrai nesigailėsite išgirdę tiesos žodį, skelbiamą ir aiškinamą pasauliečių lūpomis, paprastu, gyvu ir suprantamu būdu. Po to gal ir sekmadienio mišios taps ne tik turinigesniu dalyvavimu, bet ir išgyvenimu.
Al. Gimantas
REGĖJIMAS AR SPĖJIMAS
Kalendorius rodo 2000 metus. Aušta rytas. Toli pro rūką ir tirštus dūmus vos įžvelgi apvalius arba keturkampius siluetus. Čia kadaise buvo miestas, o dabar ši vieta vadinama X-rama. Čia žydėjo sodai, žaliavo pievelės ir stovėjo žmogaus rankomis pastatyti gražūs nameliai. Dabar čia tematysi niūrias sienas, juodą gatvių grindinį, akmenį ir pilką cementą.
Kažkas juda. Tai mašinų pagamintos mašinos. Kai kur jose dar pastebimos ir kitokios mašinos, kurias kadaise žmonėmis vadino. Šiandien jos tik numeriai. Šios mašinos yra dviejų rūšių: mašina — patinas ir mašinėlė — patelė. Kai sakoma, kad jis dirba — jam diriguoja kompiuteris, o po kelių valandų, grįžęs į panašių būrį, elgiasi, kaip nori, kaip diktuoja jausmai. Nereikia nieko varžytis. Tokie žodžiai, kaip siela, sąžinė, moralė, randami tik senuose žodynuose.
Vieną dieną Nr. 000 buvo paskirtas vykti į kitą planetą. Jis susimetė kelis reikalingiausius daiktelius ir išvyko. Po keliolikos valandų, atlikęs savo uždavinį, grįžo į žemę ir vėl prisijungė prie kitų mašinų — patinų ir patelių.
Kalendorius rodo 2200 metus. Mašina - žmogus vis giliau rausiasi ten, kur sukrautos senos knygos. Jis nori atrasti ir suprasti, kuo džiaugėsi ir kokį gyvenimo tikslą turėjo jo protėviai, kai siela dar nebuvo “išėjusi” iš kūno. Kaip ją vėl į jį grąžinti?... A. G.