Spausdinti

CHARLES PEGUI

UŽMIEGAS VAIKAS

Nieko nėra gražesnio už besimeldžiant užmieganti
                 išpūstažandi vaiką, sako Dievas.
Aš jums sakau, nieko nėra pasauly taip gražaus.
Aš niekad nesu matęs pasaulyje tokio grožio.
O aš žinau. Mano kūrinija patvinusi grožybėm.
Mano kūrinija pilna stebuklų.
Jų yra tiek daug, kad nežinia, kur juos sutalpinti.
Aš mačiau milijonų milijonus žvaigždžių,
                 besisukant po mano kojomis, kaip jūroje smėlį.
Aš mačiau karštas, kaip liepsna, dienas,
Birželio, liepos ir rugpjūčio vasaros dienas.
Aš mačiau žiemos vakarus, ramius ir malonius,
                 kaip nukritusius iš rojaus,
Visus žvaigždėm nusėtus.
Aš mačiau Mozelio pakrantes su jo bažnyčiom,
                 kurios yra mano tikrieji namai,
Ir Paryžių, ir Reimsą, ir Ruaną, ir katedras,
                 kurios yra mano tikrieji rūmai ir pilys,
Tokie gražūs, kad aš juos laikysiu danguje.
Aš mačiau karalijos sostinę ir Romą, krikščionijos sostinę,
Aš girdėjau giedant mišias ir džiūgaujančius mišparus.
Ir aš mačiau tas Prancūzijos lygumas ir kalvotumus,
                 kurie už viską gražesni.
Aš mačiau gilią jūrą, ir gilią girią, ir gilią žmogaus širdį.
Aš mačiau širdis, meilės graužiamas
Per ištisą gyvenimą,
Pasimetusias gailestingume,
Degančias kaip liepsnas.
Aš mačiau kankinius, taip tikėjimo gaivinamus,
Stovinčius kaip uola ant pastovo,
Geležinių dantų kandžiojamus
(Kaip kareivis, kuris vienas laikytųsi per visą gyvenimą,
Tariamai pasitikėdamas nesančiu generolu).

 Aš mačiau kankinius, kaip deglus liepsnojančius,
Taip beruošiančius sau visad žalias palmes.
Ir mačiau plieno žnyplėse rasojant
Kraujo lašus, kurie kaip deimantai žėrėjo.
Ir mačiau srūvant meilės ašaras,
Kurios ilgiau patvers už dangaus žvaigždes,
Ir mačiau maldos žvilgsnius, švelnumo žvilgsnius,
Žūstančius iš gailestingumo,
Kurie amžinai švytės naktų naktyse.
Ir aš mačiau ištisus gyvenimus, nuo gimimo iki mirties,
                  nuo krikšto iki paskutinio patepimo,
Išsivyniojant, kaip gražu vilnų kamuolį.
Tad aš sakau, sako Dievas, aš nežinau
                  visam pasauly nieko gražesnio
Už mažą vaiką, kuris besimelsdamas užmiega
Po savo angelo sargo sparnu,
Ir kuris beužmigdamas šypsosi angelams;
Ir kuris jau nebesupranta nieko;
Ir kuris visa tai suplaka kartu;
Ir kuris “Tėve mūsų” žodžius, kaip pakliūva,
                  sumaišo su “Sveika, Marija”,
Tuo metu, kai šydas nusileidžia ant jo blakstienų,
Nakties šydas ant jo žvilgsnio ir jo balso.
Aš mačiau didžiuosius šventuosius, sako Dievas,
                  ir aš jums pasakysiu,
Aš niekad nemačiau taip juokingo, ir taip pat
                  aš nežinau pasaulyje nieko gražesnio,
Kaip tas vaikas, kuris besimelsdamas užmiega,
(Kaip ta maža būtybė, kuri pasitikinčiai užmiega),
Ir kuris suplaka “Tėve mūsų” su “Sveika, Marija”.
Nėra nieko gražesnio, ir šitame reikale
Šventoji Mergelė man pritaria.
Ir aš galiu pasakyti, kad šis yra vienintelis atvejis,
                  kur mudu esame vienos nuomonės,
nes, bendrai imant, mes esame priešingos nuomonės.
Nes ji visad gailestinga,
O aš visad turiu būti teisingas.

CHARLES PEGUI (1873 - 1914), prancūzų poetas ir rašytojas, savo kilme ir papročiais buvo įsišaknijęs į krikščionybę, nuo kurios studijos iš pradžių ji buvo atitraukusios. Prancūzų filosofo Bergsono įtakoje jis pamėgo kultūrą, susietą su gyvenimu ir ieškančią sąlyčio su sielomis, kūriniais, bet vengiančią kasdienybės, mechanikos ir formalumų. Kita įtaka, patirta jaunystėje, jį nukreipė į socializmą. Tačiau vėliau jis pamatė savo klaidą ir atsivertė į katalikybę. Visos jo kūrybos pagrindinė mintis yra ryšys tarp kūniškumo ir dvasingumo, tarp amžinybės ir kasdienybės, simbolizuojamas įsikūnijimo paslapties. Būdinga, kad Ch. Pegui gyvendamas buvo visiškai ignoruojamas, ir tik po mirties pradėjo garsėti. Jo garbė yra ne tiek literatūrinė, kiek dvasinė.

Šių eilėraščių vertėjas Povilas Gaučys neseniai atšventė 70 metų amžiaus sukaktį. Sveikiname jubiliatą ir linkime dar negreit išeiti į pensiją iš visuomeninio ir literatūrinio darbo.