Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Visi nori vienybės, visi jos siekia, bet kai kurie, jos siekdami, eina tokiais keliais, kurie tegali skirti, o ne vienyti. Kai kurie labai klaidingai galvoja, kad vienybė bus tada, jeigu visi "pūs į vieną dūdą". Ne, visi pūsdami į tą pačią dūdą, vienybės niekad nepasieks, bet tuoj susiginčys ir susimuš, nes kiekvienas norės pūsti pirmutinis, kiekvienas kitam pradės tuoj prikaišioti, kad jis jau per ilgai pučia. Tegul kiekvienas pučia į kitą dūdą, bet taip, kad netrukdytų kaimynui, kad visų pūtimas derintųsi, kad išeitų harmoninga simfonija, o ne nervus gadinąs disonansas.

     Laukti, kad niekad disonansų nesukeltų kiekvienas atskiras individas, būtų utopija, bet mes galime ir turime laukti, kad mūsų pagrindinių organizacijų, institucijų ir veiksnių veikla būtų harmoninga, kad vieni kitiems nekaišiotų lazdų į ratus. O nesklandumai ir disonansai įvyksta tada, kai kiekvienas veržiasi pūsti į tą pačią dūdą, kai kiekvienas nori būti vyriausias, kai nepakenčia, jei kai kuriuos darbus atlieka kiti, stovintieji šalia. Tad gal didžiausia nevienybės priežastis ir yra ta, kad nemokame pasiskirstyti darbų, nesuvokiame, koks turėtų būti vienos ar kitos instiiucijos pagrindinis uždavinys.

     Gal būt, daugeliui viena neaiškiausių sąvokų yra Lietuvių Bendruomenė. Tikrai keista, kai kartais išgirsti kalbant, kad LB turėtų įeit į Vliką ar į Altą. Juk kas gi yra ta Lietuvių Bendruomenė? Ar tai yra kokia nors atskira organizacija, kaip daugelis kitų mūsų organizacijų, į kurią galima įsirašyti arba neįsirašyti? Ne, Lietuvių Bendruomenė tai yra visi lietuviai, nesvarbu ar mes turime jų sąrašus, nesvarbu ar jie moka solidarumo mokestį. Jeigu jie jokioje lietuviškoje veikloje nedalyvauja ir jos neremia, tai yra pasyvūs, bet vis tiek mūsų lietuviškosios bendruomenės nariai. Žinoma, čia turime galvoje tik laisvajame pasaulyje gyvenančius lietuvius, nes mūsų ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais yra per daug suvaržyti ir per daug apriboti. Tad mes, visi išeivijos lietuviai, sudarome lyg "mažąją Lietuvą", kurios tikslas — burtis į darnią veiklą, organizuotis, dirbti, kad "didžioji Lietuva" taptų laisva ir nepriklausoma, kad mes galėtume arba jon grįžti, arba, kad ir čia pasilikę, su ja nekliudomi bendrauti ir jai padėti.

     Gal būtų prasmingiau rinkti ne JAV LB Tarybą, bet Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Taryba, kuri būtų lyg tos "mažosios Lietuvos" seimas. Vlikas būtų Užsienio reikalų ministerija; Švietimo Taryba — Švietimo ministerija; Kultūros fondą reikėtų perorganizuoti į kokią nors Kultūros ministeriją ir duoti jai aiškesnį veidą ir aiškesnius uždavinius, negu dabar turi Kultūros fondas. Na, o kas būtų Altas? Aišku — Užsienio reikalų ministerijos (Vliko) padalinys, palaikąs ryšius su JAV vyriausybe, jeigu jis tuos ryšius galėtų geriau palaikyti, negu pats Vlikas.

     Kiekviena minėta institucija turėtų labai aiškią savo veiklos dirvą ir viena kitai nekliudytų, bet padėtų. O tiek ginčų sukėlusį pinigų rinkimo klausimą 16-tosios vasario proga taip pat būtų galima labai lengvai išspręsti: arba susitarti, kad jie eitų kuriai nors vienai institucijai, arba aukų lapeliuose būtų galima pažymėti, kuriai iš jų ir kiek aukotojas skiria.

     Taip pat daug kam nepatinka dabartinis Vliko sudarymo būdas. Jį sudaro esamų ar buvusių partijų atstovai. Tuo būdu norima pabrėžti jo tęstinumą ir, gal būt, jam duoti daugiau svorio. Būtų galima labai abejoti, ar jis, tokiu būdu sudarytas, turi daugiau svorio kitų vyriausybių akyse. Žinome, kad diplomatinėse sferose tęstinumas pripažįstamas tik diplomatinei tarnybai, o į kitas institucijas žiūrima kaip į išeivių kūrinius. Tad jeigu demokratiniu būdu visų išeivių būtų išrinkti atstovai į Vliką, jis turėtų nė kiek ne mažesnį autoritetą. Galima net galvoti, kad dabartinis jo sudarymo būdas svetimtaučiams gali gana keistai atrodyti ir mus nekaip atestuoti. Jie galėtų taip pagalvoti: "Jūs, tokia maža tik trijų milijonų tauta, buvote ir esate susiskaldę net į keliolika partijų? Tad visai nenuostabu, kad ir nepriklausomybę praradote!"

     Dar viena abejonė ir Lietuvių Bendruomenei. Kažin ar būtinai reikalingos tos dvi lygiagretės institucijos: Tarybos prezidiumas ir Centro valdyba? Ar visas vadovavimo ir organizavimo funkcijas negalėtų geriau atlikti tik viena institucija? Jeigu yra daug veiklos sričių ir daug darbo, tai galima steigti įvairias specialias komisijas, kaip dabar jau ir stengiamasi daryti.

     Tai yra kelios mano asmeniškos mintys. Neteigiu prisispyręs, kad jos būtinai teisingos. Gal aš klystu. Būčiau labai dėkingas, jeigu kas nors tas klaidas nurodytų.