ANTANAS SAULAITIS, S. J.
Jeigu teisybė, kad Dievas kalbėjo ne tik pranašams bei apaštalams, o kalbasi ir su mumis, tai kasdieniniai įvykiai yra Dievo žodis, tartas mums šiuo laiku ir šiose sąlygose. Jo žodis niekad nenuaidi, negrįžta tuščias, o iššaukia mūsų kad ir nepratusį ar nedrąsų balsą, kurį galima kartais ir malda vadinti.
SKAMBA DAINA
Lekiu namo pustuščiomis nakties gatvėmis, lyg atsigavęs, lyg ką švento pamatęs. Taip, kažką artimo pajutęs. Nebuvo tai nei mamyčių pyragėliai, nei cinamonų arbatėlė. Bet ta skambi daina, trečios ketvirtos kartos širdžių sukaupta.
Tu pasėjai tą sėklelę mūsų širdyse, kad jaustumėmės viena šeima.
KUNIGĖLIS ATĖJO
Jau dumblas prilipo prie batų. Peršoku griovelį, pažadindamas šunį kunigui nepritinkančiu bildesiu, pro atdaras duris įeinu į plaktos žemės ir kiaurų lentų namelį.
Ką tu čia, Viešpatie, veiki dieną naktį, kur visa šeimyna guli viename kambaryje, kur vėjas traukia ir luoša senelė vis tyliai — ar kiek garsiau — dūsauja? Kodėl jai kaskart. Viešpatie, rieda ašaros ir kyla susukti pirštai prie manųjų, o sausos lūpos bučiuoja kunigo rankas?
Kad galėčiau nors žodelį tarti, Tave dar ilgiau čia palikti, kad jai kalbėtum, kad ją savo šilima užklotum, kad jai graudžią ašarą džiaugsmu paverstum.
NUO ADOMO IR IEVOS
Buvau minėjime. Viešpatie. Kaip kasmet, kalbėtojai pradeda nuo proistorės ir tais pačiais žodžiais pabrėžia tuos pačius dalykus, išvesdami tas pačias išvadas ir sulaukdami to paties mandagaus plojimo.
Ar Tau nenusibosta ir mano istorijos klausytis, kai pradedu, kaip anas, nuo Adomo ir Iievos savo bylą Tavo akyse dėstyti ir Tavo atlaidžias ausis apipilti prašymais?
Kaip būtų lengviau, jei mokėčiau vis ką nors naujo matyti, Tavo ranką čia, žemėje, pastebėti, už globą padėkoti, už Tavo rankos prisikabinti ir atgaivinta dvasia į Tave, save ir savo brolius žiūrėti.
ŠVIESIAPLAUKIAI GATVĖJE
Matau žmones, įvairiaspalvius jų veidus raudono molio gatvėje. Ir lyg kabliuku širdį traukia tie keli šviesiaplaukiai vaikai.
Ką jie. Viešpatie, žinos apie tą juodą žemę, kurią jų seneliai arė? Koks galėtų žodis jų širdeles patraukt?
Kam išblaškei mus, Viešpatie, po visą svietą, kam taip sunku vienam prie kito priartėt?
Kalbėki, Viešpatie, ir mums, ir mūs jauniesiems. Sujunki mus vienon šeimon, surinki mus nors savo glėbin.
ILGA SUTANA
Gatvės pabaigoje senas kunigėlis. Ką jis, Viešpatie, galvoja? Lyg norėtų pailsėti sunkios jo kojos, nors kiek atsikvėpti.
Žingsnis po žingsnio, iš namų į namus. Tai juokas, tai barnis, tai žodis ramus.
Kad aš tiek meilės turėčiau, vasaros karštyje diena iš dienos šeimynas lankyti. Kur slypi ta ryžtinga jėga nė sau nepasiduoti? Žinau, Viešpatie, tik bijau pasiimti.
AUKA AUKOJAME
"Ir auką aukojame T-a-a-vo Sūnaus", gieda būrelis lietuvių pirmuose didelės bažnyčios suoluose. Vaikučiai viens kitą knibinėja ir keičia vietas, senutė įpratusiomis lūpomis kalba rožančių, vyras žvalgosi po mišių knygelę, rūpindamasis, ką toliau reiks kunigo kreipiniui atsakyti.
Kur mūsų auka, Viešpatie, to mažojo būrelio?
Pasižiūriu į kryželį, toli nuo Tėvynės.
BLUSA
Nežinau, ar Tu šypsaisi. Viešpatie, žiūrėdamas į mane, vos apšviestame kambaryje sėdintį ir besiklausantį, ką du seneliai pasakoja. Ir belaukiantį, kada ta blusa, ne tiek išsiblaškiusi kaip aš, lipdama netvarkingame kambaryje esančiojo koja, ims ir galų gale pasieks savo tikslą.
Kaip geras modernus žmogus, pripratau prie tvarkos: bylos, tvarkaraščiai, darbotvarkė, sąrašai; tiek dėmesio skiriu švarai ir tvarkai, jos trūkumą priskirdamas blogos valios žmonėms.
O kad mokėčiau šių senelių, kitaip ir kitur augusių ir kitą gyvenimą mačiusių, pasiklausyti, jų širdin įeiti ir leisti nors minutėlę manon įžengti jiems, kurie taip išsiilgę klausančios ausies ir švelnaus žodžio.
AITVARAS
Kaip aukštai berniukas aitvarą iškėlė! Dar maži piršteliai siūlą nuolat traukia, o aitvaras, jo rankų darbas, savo žodžio laikos. Ilgai žiūrėt galėčiau miesčioniuko sporto.
Kur tu, Viešpatie, kur tu mūsų širdį trauki?
RYTO MANKŠTA
"Bėga, kaip milžinas džiaugsmingai", sako Dovydas, "siauru takeliu". Vėjas man pučia veidan, žali lapai braižo pečius. Kaip gera save taip pajusti, dar pasitempti.
Ar tu, Viešpatie, su manim bėgi, klausiame kiekvienas.
Atbunda gamta, lyg ir aš naujesnis jaučiuosi. Tarki savo žodį, tarki šiandieną.
LAIPTAIS Į LĖKTUVĄ
Ūžia motoras, juda vežimėliai, lipu siaurais laiptais aukštyn. Sujuda širdis, link naujų pergyvenimų traukdama.
Tik atsigręžęs matau juos. Viešpatie, už stiklo mojančius, be žodžių kažką sakančius. Kam tu. Viešpatie, sujungei mus būrin, kad vėl turėtume taip sunkiai skirtis?
NUVARGUSIOJI MOTINA
Žiūriu į jaunos motinos akis ir matau lyg Tavo žvilgsnį, Viešpatie. Kukli virtuvėlė neišblaško mano žvilgsnio, ir jos darbščios, tylios rankos bei liūdnas veidas kaip pranašystė kalba apie Tave.
Lyg motinos akių veidrodėliai žvelgia keturi mažieji, net nesąmoningai išmokę didžios paslapties— gilios stiprybės viduje, gelbstinčios sukurtą šeimos židinėlį užmiesčio namelyje.
Gal jos vyras, gyvenimo palaužtas, sugrįš, dar man esant.
PO LAUŽO
"O žvaigždės, didelės ir mažos, taip spindi, net graudu. Dievuli mano".
Jau sugulę visi vaikai. Vaikai, Viešpatie. Matau jų veidus, saulėje spindinčius. Tiek vilčių sukrauta mažame kūnelyje.
PO SVARBAUS BALIAUS
Kur Tu, Viešpatie, šį vakarą sėdėjai? Vėl tie patys žmonės tuos pačius kopūstus valgė, vėl tą pat kalbėjo. Ar ten, kur kunigų suolas garbės vietoje ieškojo apie ką kalbėtis? Ar prie žmogaus, kuris visiems — ir man — vėl nusibodo? Ar buvai kampe, kur vyrai dūmus pūtė, sukaupę tautišką savo sąmonę šiam visuomeniniam darbui? Ar su tais vaikais, kurie po suolus lakstė ir pyragą apžiūrėjo? Ar pas lėkštes barškinančias šeimininkes, kurioms dar niekas nedėkojo?
Kad mes galėtume ramiai susėsti, tavimi pasidalinti, ką nors daug skanesnio tyliai užkandžiauti.