Spausdinti

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

SENIAUSIOJI LIETUVOS ISTORIJA LIETUVIŠKAI

     Praėjusiais metais Vilniuje išleista "Lietuvos metraštis, Bychovco Kronika", kurią į lietuvių kalbą vertė, įvadą bei plačius, išsamius paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Tai pirmoji Lietuvos istorijos knyga, parašyta XVI amžiaus pradžioje senąja slavų kalba ir pirmą kartą ištisai išversta į lietuvių kalbą. Šis veikalas labai praturtina žinias iš senosios Lietuvos istorijos.

RAŠYT. I. SIMONAITYTĖS SUKAKTIS

     Š. m. sausio 23 d. rašytoja (kilusi iš Mažosios Lietuvos) Ieva Simonaitytė sulaukė 75-rių metų amžiaus. Ta proga įvairiose Lietuvos vietovėse, ypač Klaipėdoje, kur rašytoja dažnai lankosi, ir Vilniuje buvo suruoštos iškilmės. Pati sukaktuvininkė dėkojo gausiai sveikinusiems už linkėjimus ir žadėjo "paskutinio taško niekada nepadėti". Naujausias I. Simonaitytės romanas išleistas 1971 m. Vilniuje, pavadintas "Paskutinė Kūnelio kelionė". Tai Klaipėdos krašto lietuvininkų šeimos pergyvenimai II-jo Pasaulinio karo ir pokario metais.

TAIP AUKLĖJAMI JAUNUOLIAI

     "Tiesos" redakcija neseniai gavo laišką iš Ukmergės rajono Veprių kaimo profesinės mokyklos Nr. 5 moksleivių, kuriame jie skundėsi nepakenčiamomis darbo bei gyvenimo sąlygomis, mokslo menkumu ir visišku nesiskaitymu su jų nuomone. Laiške kvietė atvažiuoti ir įsitikinti, kad jie rašo teisybę. Nors mokyklos direktorius visus skundus ir priekaištus paneigė, redakcijos atstovai štai ką rado Vepriuose.

     Mokyklos bendrabutyje mokiniai gyvena nepavydėtinai. Antro, septinto ir aštunto kambarių langai išdaužyti, radiatoriai vos drungni, patalynė nešvari, apsikloti mokiniai turi vos po vieną ploną antklodę, sanitariniai patogumai apleisti. Pirmame aukšte rado vieną jaunuolį, kuris kelinta diena sirgo ir gulėjo apsiklojęs čiužiniu. Niekas jam nepadavė valgyti nė nepasirūpino vaistais, nors medikas buvo tame pačiame pastate.

     Atliekamu nuo mokslo laiku mokiniai kolūkiuose ir prie įvairių statybų dirba pačius sunkiausius darbus, neturėdami tinkamų drabužių nė pirštinių. Atlyginimai, kurie jiems priklauso, išmokami meistrams ar vadovams, bet pačių moksleivių dažnai nepasiekia. Jaunuoliai skundžiasi nepakankamu valgiu, ypač kai dirba vasarą laukuose, o jų porcijas suvalgo meistrai...

     Taip pat rasta, kad mokslo lygis nepaprastai žemas, dienynai netvarkomi, o direktorius išduoda atestatus net tiems, kurie dėl įvairių priežasčių mokyklą yra palikę.

     Žinoma, po viešų kaltinimų spaudoje, Vepriuose dalykai pasitaisys, nes taip visuomet atsitinka, tik kiek kitų panašių atvejų pasitaiko visoje Lietuvoje?

KURIAMI TECHNINIAI TERMINAI

     Kauno Politechnikos institute sudaryta komisija, kiuri svarstys vartojamus techninius terminus, kurs naujus. Bus sudaryta vienoda techninės terminologijos kartoteka lietuvių ir rusų kalbomis, o daugeliu atvejų taip pat anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

POPULIARIOS VAISTAŽOLĖS

     Lietuvos gyventojai, nežiūrint moderniosios medicinos suteikiamų vaistų, dažnai linkę pasikliauti savųjų raistų, miškų ir pievų vaistažolėmis. Didžiausias vaistažolių perdirbimo centras šiuo metu Lietuvoje yra Švenčionių fabrikas. Jis įkurtas beveik prieš šimtą metų ir per metus paruošia vaistinėms apie 500 tonų vaistažolių. Lietuviškosios gyduolės eksportuojamos į įvairius kraštus, kaip pvz. Angliją, Suomiją ir kt., bet dažniausiai jos atsiduria "broliškose” respublikose, kur Švenčionių fabriko išdirbiniai turi didelę paklausą.

     Biologų žiniomis, Lietuvoje randama apie 600 vaistingųjų augalų, tačiau daugumai jų gresia išnykimas, nes sparčiai sausinamos pelkės, kertami miškai, plečiama statyba ir t. t. Štai Švenčionių fabrike vietoj puplaiškio, kuris jau beveik išnykęs, siūloma vartoti kraujažoles.

LIETUVOS GINTARAS JAPONIJOJE

     XI-jų žiemos olimpinių žaidynių metu Saporo mieste, Japonijoje, eksponuojami lietuviškojo gintaro meistrų darbai. Turtingą gintaro rinkinį, į kurį įeina vėriniai, sagės, apyrankės ir kt. papuošalai, į Japoniją išsiuntė Lietuvos liaudies meno draugija. Šios žiemos olimpiados proga specialų, retų spalvų gintaro vėrinį sukūrė vilnietė S. Žalienė, o gintaro medalionus — V. Krisiūnas.

DAILIOJO ČIUOŽIMO VARŽYBOS

     Šią žiemą, po eilės metų pertraukos, Vilniuje atgaivintos dailiojo čiuožimo taurės varžybos, kuriose dalyvavo 24 sportininkai iš Kauno ir Vilniaus. Pirmosios vietos pripažintos kaimietei Lilijai Žalytei-Vanagienei, kiuri ir anksčiau yra pasižymėjusi šioje srityje, ir taip pat kauniečiui Gintarui Dovydavičiui. Varžybose dalyvavo ir visai jaunų čiuožėjų, iš kurių pasižymėjo dešimtmetės Ina Grinytė ir Violeta Šadzevičiūtė. Apgailestaujama, kad dailiajam čiuožimui respublikoje rodoma nepakankamai dėmesio ir sunku viltis olimpinio lygio čiuožėjų netolimoje ateityje.

NETRŪKSTA LANKYTOJU, BET TRŪKSTA TVARKOS

     Pusė milijono turistų praėjusią vasarą lankėsi Vilniuje iš daugelio pasaulio kraštų, todėl pradėta labiau rūpintis ir miesto išviršine išvaizda, dažnai spaudoje papeikiant nešvarumą, apsileidimą gatvėse, aikštėse ir kitose viešose vietose. Šiukšlės ir bendra netvarka taip bado akis, kad "neretai tenka nurausti prieš sostinės svečius, žvilgterėjus į Gedimino pilies aplinką" (Literatūra ir Menas, Nr. 4).

AUKSINIS LEDO RUTULIO JUBILIEJUS

     Pirmą kartą Lietuvoje ledo rutulio rungtynės buvo sužaistos 1922 m. žiemą LFLS čiuožykloje tarp LFLS ir Užsienio diplomatų komandų (jas laimėjo LFLS 6:0). Taigi, šiais metais Lietuvos ledo rutulys švenčia auksinį gyvavimo jubiliejų. Ta proga respublikos ledo rutulio federacija rengia Kaune ledo rutulio šventę.