Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Šių metų sausio mėnesio "Laiškuose Lietuviams" buvo rašyta, kad žmogaus gyvenimas yra ieškojimas tiesos, ieškojimas Dievo — gyvenimo tikslo. Bet, norint Dievą surasti, neužtenka tik proto, reikia ir valios. Aną kartą minėtasis filosofas Pascalis sako, kad Dievas yra labiau linkęs pajudinti žmogaus valią negu protą. Jeigu žmogaus protui bus pateikta ir stipriausių argumentų, jeigu protas suvoks tiesą, bet jeigu jis neturės valios tos tiesos siekti, tai protas nieko nepadės.

     Prancūzų rašytojas ir filosofas Paul Claudel taip pat ieškojo Dievo: skaitė, galvojo, studijavo, bet vis jo nesurado, ir jau atrodė, kad buvo net visiškai jį praradęs, nes prieš jį pradėjo rašyti ir jį šmeižti. 1886 m. Kalėdų naktį jis ėjo pro garsiąją Notre Dame katedrą Paryžiaus gatve. Pastebėjo, kad toje bažnyčioje vyko kalėdinės vidurnakčio pamaldos. Pasuko savo žingsnius į bažnyčią ne dėl to, kad būtų norėjęs pasimelsti, bet tik norėdamas surinkti daugiau medžiagos savo raštams prieš Bažnyčią ir tikėjimą. Įėjo, atsistojo prie durų ir klausėsi nuostabiai gražios kalėdinės giesmės "Adeste fideles". Tos melodijos jis buvo taip paveiktas, kad lyg kokia nematoma jėga jį parklupdė ant žemės, ir jis pradėjo sąmoningai ar nesąmoningai melstis. Jis atrado Dievą, kurio taip ilgai ieškojo ir savo protu vis nesurado. Tad Dievo atradime ir garbinime turi dalyvauti ne tik žmogaus protas, bet visas žmogus su savo protu, valia ir net jausmais.

     Yra daug žmonių, kurie tiki ir pripažįsta Dievą, bet nenori pripažinti Bažnyčios. Jie sako, kad Bažnyčia yra tik dvasiškijos sukurta, kad jos kilmė nėra dieviška, kad ji pasenusi, atsilikusi, atgyvenusi savo amžių, visiškai netinkanti moderniems pažangos laikams. Girdint tokius priekaištus, galima prisiminti graikų rašytoją Sofoklį, sukūrusį daug nemirtingų veikalų. Kai jis jau buvo sulaukęs senyvo amžiaus, bet vis dar buvo pajėgus, jo vaikai, norėdami, kad tėvas atsisakytų toliau būti šeimos galva ir kad jiems pavestų valdyti savo turtą, sugalvojo labai negarbingą dalyką. Jie apskundė tėvą teismui, sakydami, kad jis jau pasenęs, suvaikėjęs, praradęs protą, todėl nesąs tinkamas toliau būti šeimos galva. Atėjo teismo diena. Susirinko pilna salė žmonių. Už stalo sėdėjo teisėjai, prieš juos ramiai stovėjo kaltinamasis senelis Sofoklis. Teisėjas pirmiausia išklausė vaikų kaltinimų, o kai jie pabaigė, jis kreipėsi į Sofoklį tardamas: "Girdėjai savo vaikų kaltinimus, jog tu suvaikėjęs, praradęs protą, netinkąs būti šeimos galva. Ką tu į tai atsakysi, kaip pasiteisinsi?" Sofoklis, nieko į tuos kaltinimus neatsakydamas, išsitraukė iš po togos paskutinį, dar neseniai parašytą savo veikalą ir perskaitė jį visiems susirinkusiems: teisėjams, savo vaikams ir publikai. Jam pabaigus, minia sukėlė didžiausias ovacijas ir jį apvainikavo laurų vainiku, o tie išsigimėliai vaikai pasislėpė, kad nebūtų minios nulinčiuoti.

     Panašiai elgiasi ir Bažnyčia. Prieš savo išsigimusių vaikų kaltinimus ir šmeižtus ji netaria nė žodžio, o tik parodo save pačią, parodo per dvidešimt šimtmečių savo sukurtą veikalą. Ar ne jai mes turime būti dėkingi už visą vakarų kultūrą bei civilizaciją? Ar ne ji buvo žmogaus teisių saugotoja ir jo gerbėja? Ar ne ji kovojo prieš vergiją ir priespaudą? Ji turėjo daug priešų nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų iki dabartinių laikų, bet priešai jos nesugriovė, jai negalėjo pakenkti, ji nuolat auga, didėja ir dabar yra tapusi didžiausia pasaulyje dvasinė jėga, apimanti beveik pusę visos žmonijos. Visi jos įsteigėją Kristų kokiu nors būdu pripažįsta, visi skaičiuoja metus nuo jo gimimo, visas pasaulis gyvena krikščioniškąja era. Bažnyčios skelbiama doktrina ir šiandien nėra pasenusi, ji duoda atsakymą į visus žmogų varginančius klausimus, ji atsako, iš kur mes ateiname, kur einame, koks mūsų gyvenimo tikslas, tik ji duoda patenkinantį atsakymą į filosofų nesuprastas ir neišaiškintas kančios ir blogio problemas.

     Bet vienas kitas, skaitydamas šiuos žodžius, gal pagalvos, kad buvo ir yra tarp Bažnyčios narių ir jos atstovų tokių, kurie daug garbės jai nedaro, kurie negali būti pavyzdžiu kitiems. Bažnyčios istorijoje yra buvę tokių įvykių, apie kuriuos gal ji nenorėtų kalbėti. Taip, tai yra tiesa. Bet tie įvykiai yra tik išimtys. Tie įvykiai tik parodo, kad Bažnyčia, nors yra dieviškos kilmės, bet susideda iš žmonių, iš paprastų žmonių, iš nusidėjėlių. Bažnyčioje yra didelių šventųjų, didelių herojų, bet šalia jų yra ir egoistų, tik prie žemės linkstančių nusidėjėlių. Juk Bažnyčią sudaro ne kokie nors antžmogiai ar nežemiškos būtybės, bet eiliniai šios žemės gyventojai. Tos gana retos išimtys negali užtemdyti šviesos, kuri šviečia ir rodo kelią į heroizmą tūkstančiams ir milijonams. Tik mes į Bažnyčią turėtume žiūrėti ne tiek analitiniu, kiek sintetiniu žvilgsniu.

     Bažnyčios istorija pasižymi herojais, pasižymi nepaprastais humaniškumo ir artimo meilės darbais. Bažnyčia nėra atsilikusi, ji nori eiti ir eina su gyvenimu. Tai įrodo ir paskutinis Bažnyčios susirinkimas, kurį sušaukė tas tikrasis šių laikų stebuklas Jonas XXIII, tas žilagalvis senelis, iš kurio beveik niekas nieko nesitikėjo, bet jis davė Bažnyčiai tokį naują impulsą, ją įstatė į tokį kelią, kuris, atrodo, taip tiesiai veda į Kristaus skelbtą vienybę ir artimo meilę — į patį krikščioniškosios doktrinos centrą. Bažnyčia padavė draugišką ranką visiems, be jokio religinių įsitikinimų skirtumo. Juk ji visiems ir yra skirta, visam pasauliui, visai žmonijai.

     Bažnyčios istorijoje yra buvę kritiškų momentų, bet tai jos neparbloškė, nesusilpnino, o dar labiau išryškino jos dievišką kilmę. Kai Avinjono schizmos metu kai kas galvojo, kad Bažnyčia jau tuoj sugrius, nes buvo atsiradę net trys popiežiai, ir žmonės nežinojo, kuris yra tikras, kurio reikia klausyti, tuo pat metu Prancūzijoje į katalikų tikėjimą perėjo vienas labai mokytas ir įtakingas žydas. Jo draugai labai stebėjosi ir jam sakė: "Na, kas gi tau pasidarė? Kaipgi tu galėjai dabar daryti tokį žingsnį, kaip tu galėjai įstoti į Katalikų Bažnyčią kaip tik šiuo metu, kai ji svyruoja ir jau rengiasi griūti?" Bet žydas labai gudriai ir išmintingai atsakė: "Visi šie įvykiai man yra geriausias įrodymas, kad Bažnyčia yra ne žmogaus padaras, o Dievo kūrinys, nes jos neįstengia sugriauti ne tik jos priešai iš lauko, bet net ir jos vadovai iš vidaus. Jeigu Bažnyčia būtų žmogiškos kilmės, jau seniai būtų sugriuvusi".

     Taip, Bažnyčios istorija jau ne kartą yra patvirtinusi Kristaus žodžių tikrumą, kai jis, steigdamas Bažnyčią, Petrui pasakė: "Tu esi uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės!" Jau tiek daug priešų ji yra turėjusi. Jie norėjo ją sutriuškinti, sugriauti, palaidoti, bet visi atsimušė į tą uolą ir patys sudužo. Bažnyčia gyvuoja, auga ir klesti. Ir dabar, norėdama eiti su gyvenimu, norėdama būti visuomet moderni, ji pasuko nauja kryptimi gal dar jos istorijoje negirdėtu drąsumu. Ji ėmėsi vienybės ir susiartinimo iniciatyvos, sujaudindama ne tik savo narius, bet net ir tuos, kurie iki šiol prieš ją kovojo.

     Bažnyčia turi reikiamas priemones žmonėms vesti į Dievą ir surasti tiesą. Ji turi nuostabų Kristaus mokslą ir jo įsteigtus sakramentus — tuos dvasinius žmogų stiprinančius ir gyvybę teikiančius šaltinius. Kai krikšto sakramentu į Bažnyčios narių eiles įjungtas kūdikis užauga, kartais jis tas didžiausias savo Kūrėjo suteiktas dovanas, protą ir laisvą valią, panaudoja prieš Dievą, tą didžiausią geradarį, iš kurio jis viską yra gavęs, kurio jis yra sutvertas, kurio krauju jis yra atpirktas, kuris jam yra parodęs heroiškiausią meilę. Ta meilė yra paniekinama didžiausiu nedėkingumu — Dievo atmetimu, jo įsakymų laužymu, jo valios nevykdymu. Bet Dievas nėra rūstus teisėjas, o tik gailestingas tėvas. Žinodamas, kad ne visi jam bus ištikimi, kad už jo meilę bus dažnai atsimokama nedėkingumu, kad žmogus neretai iškryps iš to kelio, kuris veda į laimę, jis palieka žmonėms priemones, kad galėtų vėl keltis, grįžti prie Dievo ir vėl vadintis jo vaikais. Kristus įsteigia išpažintį, tą gailestingumo sakramentą, kuris žmogų daug geriau pagydo, negu moderniosios psichoterapijos priemonės. Iš didžiausio nusidėjėlio žmogus vėl gali tapti šventuoju, jeigu tik jis supranta savo klaidą, atsiprašo už nedėkingumą ir parodo savo Kūrėjui meilę.

     Žmogaus gyvenimas turi būti auka. Senovėje žmogus Dievui aukojo savo gėrybes, bet Naujame Testamente jis turi Dievui aukoti pats save drauge su save aukojančiu Kristumi. Kiekvienos mišios yra Kristaus Kalvarijos kalno aukos atnaujinimas. Mišios nėra tik kunigo rankomis aukojama auka, ją aukoja visi žmonės, norėdami Dievą pagarbinti, jam padėkoti, atsiprašyti už nusikaltimus ir paprašyti malonių sau bei visai žmonijai. Ta auka yra nuolat ant mūsų altorių aukojama, kad žmogus pasinaudotų jos vaisiais, kad jis save, savo kančias, skausmus, nemalonumus, gerus darbus ir pastangas jungtų prie begalinę vertę turinčios Kristaus aukos. Tokiu būdu mūsų silpnutės, žmogiškos pastangos, sujungtos su begalinės vertės Kristaus dieviška auka, taip pat yra sudievinamos, pakeliamos aukščiau iš grynai žmogiškos sferos ir prisideda prie Kristaus išganymo darbo. Tada ir mes drauge su Kristumi tam tikra prasme tampame savo ir visos žmonijos atpirkėjai.

     Mums, turintiems laisvą valią, tai yra būtina. Mes turime laisvu noru prisidėti ir bendradarbiauti Kristaus išganymo darbe. Juk yra teisingi Bažnyčios tėvų ir teologų žodžiai, kad Dievas mus sutvėrė be mūsų žinios ir be mūsų pastangų, bet jis nė vieno neišganys be jo paties laisvos valios sutikimo ir noro. Tai dėl to Bažnyčia taip vertina mišių auką ir liepia tikintiesiems kiekvieną sekmadienį aktyviai jose dalyvauti.