Spausdinti


Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

RŪPINASI KAIMŲ LIKIMU

     Tau esame rašę, kad vis dažnėja vienkieminių gyventojų perkeldinimai į daugiabutes, modernias gyvenvietes, paliekant senąsias sodybas elementų malonei, o kaimus ir jų aiškiai etnografinius bruožus — neišvengiamam sunykimui.

     Taip pat vis dažniau pasigirsta susirūpinę balsai, kurie teigia, kad senuosius kaimus būtina išsaugoti, net restauruoti. Visokie liaudies buities muziejai, kuriuose atkurti pirmykščiai kaimai, tikro įspūdžio nepalieka, vaizdo nesuteikia. "Šulinių svirtys, kurios niekada negirgždės, duonkepiai pečiai, kurie nesikūrens... Išmiręs kaimas" (rašo K. Balevičius "Pergalėj", 1972, Nr. 2). Autorius dar teigia, kad moderniose kaimo gyvenvietėse jis ne tik gyventi nenorėtų, bet ir atostogauti nesiruoštų. O štai kodėl: "Dažnai čia ne tik ežero, upės, bet ir padoresnės kūdros nėra, nėra jokio gojelio. Išrikiuojame namus - dėžutes abipus dulkėto kelio, o štai paežerėj, prie senos dvarvietės parko, puikuojasi kiaulių ferma..."

     Negana tik išsaugoti senąsias kaimo gyvenvietes, o reikia pasirūpinti jų vardų išlikimu. Daug kolūkių pavadinta "Už taiką", "Pergale" ir kitaip. Dažnai jų vardai maišosi, o vietovę pagal juos atsekti neįmanoma. Kur kas būtų patogiau vartoti senųjų kaimų vardus, juose esantiems kolūkiams pavadinti. Kaimas ilgą laiką formavosi kaip žemdirbių gyvenvietė. Jis turi savas tradicijas, todėl kaimo idilija turi būti išsaugota ateinančioms kartoms.

LENKTYNĖS ANT SARTŲ EŽERO

     Kiekvienais metais vasario mėn. pradžioje įvyksta arklių lenktynės rogėmis ant užšąlusio Sartų ežero. Šiemet dalyvavo net 106 važiuotojai iš 17 rajonų. Pirmasis prizas buvo rusų kosmonautų dovana — grupinė raitelių skulptūra, kurią laimėjo Dusetų valstybinio žirgyno komanda.

TYRINĖJA VANDENS TURTUS

     Verkių apylinkėse neseniai baigta įrengti nauja Zoologijos ir parazitologijos instituto akvariuminė. Jos 1200 kvadratinių metrų plotą maitins šaltinių vanduo, kurių apylinkėje gausu. Akvariuminėje bus vykdomi įvairūs biologiniai tyrinėjimai, kurie, manoma, pagerins žuvininkystės ūkį Lietuvoje. Gėluose Lietuvos vandenyse gyvena apie 60 rūšių žuvų. Norima tą skaičių pakelti, paįvairinti kitų kraštų žuvimis, kurios pirmiausia aklimatizuojasi Verkių akvariuminėj, o tik tada bus paleidžiamos į laisvus vandenis. Pvz. šiuo metu Verkiuose su Lietuvos vandenimis baigia apsiprasti amerikietiškasis dryžiuotasis ešerys, kuris netrukus bus užveistas kituose vandenyse. Šalia žuvų akvariuminėje auginami ir vėžiai, kurie prieš keletą metų Lietuvoje buvo beveik išnykę, o dabar bandomi vėl užveisti.

PAMINKLAS KOMPOZITORIUI

     Š. m. vasario 14 d. sukako 85 m. nuo didžiojo lietuvių muziko ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus gimimo. Ta proga jo gimtinėje, Motiškių kaime prie Seredžiaus, atidengtas paminklinis akmuo. Projekto autorius yra arch. V. Kugevičius, o portretinio S. Šimkaus bareljefo autorius — skulp. A. Ambraziūnas.

NAUJAS LIETUVIŲ KALBOTYROS DARBAS

     Praėjusiųjų metų pabaigoje "Minties" leidykla Vilniuje išleido kalbininko Juozo Pikčilingio veikalą "Lietuvių kalbos stilistika".

     Knygoje iškeliamos dvi savarankiškos stilistikos kategorijos — lingvistinė ir literatūrinė. Knyga tarnauja praktiniams kalbos dalykams ir kartu yra gana tvirtas lietuvių kalbos stilistikos metodologijos, jos principų bei kriterijų pamatas.

APIE POETES, RAŠYTOJAS IR KITUS RŪPESČIUS

     Geležinė uždanga vis labiau ima panašėti į sietelį, pro kurį galima dirstelėti vidun ir pamatyti įvairias tėvynėje gyvenančių tautiečių gyvenimo bei kultūrinės veiklos apraiškas. Ne paslaptis, kad šiomis apraiškomis labai domimasi ir iš jų mėginama susidaryti vienokias ar kitokias išvadas apie tenykštį gyvenimą. Tačiau taip pat ne paslaptis, kad išeivių lietuvių gyvenimas su ne mažesniu susidomėjimu, o gal dar net ir su didesniu kruopštumu sekamas iš "anapus". Žinoma, tas darbas tenka ne kokiems eiliniams žmogeliams, o tos srities specialistams, kurie kartas nuo karto to stebėjimo išdavomis pasidalina ir su platesne visuomene per straipsnius spaudos puslapiuose.

     Š. m. "Pergalės" sausio ir vasario numeriuose kultūrinio išeivijos gyvenimo detales pateikia V. Kazakevičius. Sausio numeryje duodamas gana ilgas ir išsamus straipsnis apie užjūrio lietuves moteris kūrėjas-poetes ir beletristes. Poetėms skiriamas žymiai didesnis dėmesys, nes jos ir gyviau reiškiasi mūsų literatūriniame pasaulyje. Straipsnio autorius ilgėliau sustoja ties Marijos Jurgitos Saulaitytės naujuoju poezijos rinkiniu "Viena saulė danguje". Ypač pasidžiaugiama, kad tai antroji poetės knyga, nes daugumas išeivijos poečių nutyla visam laikui po pirmojo rinkinio, kurį, žinoma, visi labai išgiria ir sudeda į jauną poetę daug vilčių. Eilę tokių, tik pragydusių ir nutilusių, poečių V. Kazakevičius straipsnyje sumini, o kartu ir tas, kurios gana ilgai reiškėsi mūsų spaudos puslapiuose, bet rinkinio išleisti neįstengė.

     M. J. Saulaitytė, D. Nauragytė ir kitos "bežemių" kartos poetės yra daug kuo panašios ir savo padėtimi visuomenėje, ir savo poezija. Daugelis jų buriasi apie katalikiškas organizacijas, kurios rūpinasi jų debiutais ir reklama, daugelis yra "buržuazinių veikėjų ir kultūros darbuotojų dukros".

     Ryškiausia ir savičiausia "bežemių" kartos poete V. Kazakevičius laiko Liūnę Sutemą — Z. Nagytę - Katiliškienę. Šalia jos dar pažymėtina Vitalija Bogutaitė - Keblienė. Jauniausios poezijos atstovės, kurias pristatė "Metmenys" (E. Juodvalkytė, A. Pečiūraitė), persunkia savo poeziją niūriomis, tragiškomis nuotaikomis.

     Straipsnyje paminimos ir beletristikoje besireiškiančios jaunosios kartos moterys: D. Brazytė - Bindokienė, N. Jankutė, G. Ivaškienė. Ir jos "visos iš katalikiškos aplinkos, pedagogės". Užsimenamos kiek vyresnės kartos beletristes: B. Pūkelevičiūtė, R. Raslavičienė, I. Naudžiūnaitė - Joerg ir kt., bet prieinama išvados, kad emigracinė literatūra turi savo problemų bei rūpesčių.

     Kiti, gal V. Kazakevičiui malonesni, rūpesčiai nagrinėjami antrame š. m. "Pergalės" numeryje. Tai išeivijos lietuvių vargai su skaitiniais mokyklinio amžiaus vaikams. "Mokyti ir auklėti amerikiečių aplinkoje vaiką lietuviškai be jį dominančios knygos, aišku, neįmanoma. Akys nukrypsta į vaikų literatūrą Lietuvoje. O čia tiražai didžiuliai, pasirinkimas didžiausias. Atrodo — duok vaikui tas knygas, gelbėk nuo pražūties".

     Tačiau šiam kilniam uždaviniui ant kelio visokias kliūtis stato ir prieš vaikų "išgelbėjimą nuo pražūties" nusistatę "Tautinės drausmės sargai", "konservatoriai" ir visoki kiti, apsiginklavę "ištikimybės lietuviškiems idealams" šūkiais.

     Taigi, net kai "katalikiškos pakraipos pedagogas nuo Biržų, vadovaujantis JAV lietuvių bendruomenės švietimo tarybai", cituojamas, kad laiko gyvybiniu reikalu Lietuvoje išleistų knygučių parūpinti vaikams, o vis tiek nesijaučia esąs pakankamai stiprus "remtis savo autoritetu ir viešai pasiūlyti", išeivijos spaudoje priešingi straipsniai vis dar kratosi šios patogios išeities.

     "Išeivių vaikai tiesia rankas įTarybų Lietuvos knygas. Ir pasirinkimo tėvams nelieka, jeigu jiems rūpi, kad jų vaikai mokėtų gimtąją kalbą: kelias eina tik per Tarybų Lietuvos literatūrą", baigia užjaučiantį straipsnį V. Kazakevičius.