Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

AR GALIMA SAKYTI TAIP VADINAMAS?

     Lietuvių kalboje sintaksinė konstrukcija taip vadinamas gali būti vartojama, kai vadinamas eina tariniu, pvz.: Jis tik taip vadinamas, bet jo vardas Jonas. Šatrijos Ragana taip vadinama dėl to, kad ji pati tokį slapyvardį pasirinko. Tačiau ši konstrukcija netinka vietoj dalyvio vadinamasis, nes tai būtų rusicizmas. Štai keletas taisytinų pavyzdžių: Lietuvos laisvinimu rūpinasi taip vadinami (—vadinamieji) veiksniai. Dabar lietuvišką spaudą daugiausia skaito taip vadinami (—vadinamieji) "dypukai". Šiuo klausimu yra labai aiški ir Jablonskio nuomonė (Raštai, t. 4, p. 339).

     Tad, užuot sakę taip vadinamas, sakykime vadinamasis.

NEVARTOTINAS POSAKIS STATYTI SAU TIKSLU

     Posakis statyti sau tikslu yra vertinys iš rusų kalbos. Štai keli netaisyklingi šios rūšies sakiniai: Mes statome sau tikslu lietuvybės išlaikymą. Solistas pasistatė sau tikslu patekti į Vilniaus operą. Jis nėra toks, kuris stato sau tikslu patogų gyvenimą. Šiuos sakinius būtų galima taip pataisyti: Mūsų tikslaslietuvybės išlaikymas. Solisto tikslas (arba siekimas, troškimas) yra patekti į Vilniaus operą. Jis nėra toks, kurio tikslas būtų patogus gyvenimas (arba Jis nėra toks, kuris siektų tik patogaus gyvenimo).

DIRBTINIS IR DIRBTINAS

     Daugelis šiuos du žodžius maišo, bet jie yra visiškai skirtingi. Dirbtinis yra būdvardis, o dirbtinas — reikiamybės dalyvis. Dirbtinas yra netaisyklingai pavartotas tokiuose sakiniuose: Tas jo juokas buvo dirbtinas (=dirbtinis). Ji buvo apsivilkusi dirbtino (=dirbtinio) šilko suknele. Bet būtų visai taisyklingas toks pasakymas: Šis darbas yra dabar dirbtinas (t. y. jį reikia dabar dirbti, atlikti). Lygiai tą pat galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus panašios rūšies žodžius: išimtinis ir išimtinas, išskirtinis ir išskirtinas, rinktinis ir rinktinas (Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. 2, psl. 323).

AR VARTOTINAS ŽODIS  P I R M T A K Ū N A S ?

     Pirmtakūnas jau yra žinomas mūsų kalboje nuo 1800 metų. Jo kilmės vieta — Prūsų Lietuva. Vokiečių žodis Vorlaeufer buvo išverstas žodžiu pirmtakūnas. Vokiečių der Laeuter Prūsuose yra pasakomas žodžiu takūnas (Kurš.). Bet iš Vorlaeufer kilęs pirmtakūnas nėra sudarytas pagal mūsų kalbos šios rūšies žodžių darybos dėsnius. Pvz.: galaspirmagalis (ne pirmagalas), vakarasšventvakaris (ne šventvakaras), giriaŽalgiris (ne žalgiria). Tad ir J. Jablonskis, nusižiūrėjęs į kitus panašius mūsų kalbos žodžius (pvz. pirmalakai, pasturlakai), netaisyklingai sudarytą pirmtakūną pakeitė žodžiu pirma takas (arba pirmtakas). Jeigu kam būtų neaišku, ką reiškia minėtieji žodžiai pirmalakai, pasturlakai, pirmalakas, gali pažiūrėti į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kur yra visi šie žodžiai su paaiškinimais.

PRAMATYTI IR NUMATYTI

     Šie du veiksmažodžiai daugelio yra maišomi, nors jų reikšmė yra skirtinga. Pramatyti reiškia praregėti, pradėti matyti, pro ką nors matyti, pvz.: Įvyko stebuklasligonis tuoj pramatė (praregėjo). Padarius operaciją, nuo pat gimimo buvęs aklas berniukas pirmą kartą savo gyvenime pramatė (praregėjo). Nors tas langas labai nešvarus, bet vis tiek galima šiaip taip pramatyti. Bet šis žodis negali būti vartojamas tokia prasme, kaip vartojamas žodis numatyti, t. y. ką nors žinoti iš anksto, numanyti, nujausti, pranašauti. Tad veiksmažodis pramatyti būtų pavartotas netaisyklingai tokiuose sakiniuose: Jau yra pramatytos (numatytos) visos ateinančiųjų metų išlaidos. Aš gerai pramočiau (numačiau, nujaučiau), kad taip įvyks. Jokiu būdu nebuvo galima pramatyti (numatyti, nujausti, atspėti), kuriuo keliu jis pasuks.

AR VARTOTINAS KABLIATAŠKIS?

     Vienas uolus šio skyriaus skaitytojas klausia, ar tikrai negalima vartoti žodžio kabliataškis, ar būtinai turime sakyti taškas kablelis arba taškas su kableliu.

     Žodį kabliataškis, tur būt, pirmą kartą bus pavartojęs J. Jablonskis 1911 m. išleistoje "Lietuvių kalbos sintaksėje" (Seinai, 1911). Jis ten rašo: "Kabliataškį, arba tašką su kableliu, dedame sutaptiniuose sakiniuose, kurių dalys labai išplėtotos ir nesumegztos sąjungomis (t. y. jungtukais — red.)". Taip pat šį žodį vėliau randame ir kai kuriuose žodynuose. Ir didžiajame "Lietuvių kalbos žodyne" nurodomi kai kurie ankstesni kabliataškio šaltiniai ir duodamas minėtasis J. Jablonskio sakinys. Ar šis žodis teiktinas bendrinei lietuvių kalbai, ten nepažymėta. "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" šio žodžio neteikia ir sako, kad vietoj jo reikią vartoti taškas kablelis. Tur būt, čia remiamasi tuo, kad pats Jablonskis savo 1922 m. išleistoje gramatikoje jau jo nevartoja. Ten jis taip rašo: "Tašką kablelį, arba tašką su kableliu, dedame sintaksės pilnatyse". Matyt, tuo remdamiesi, ir kiti gramatikų bei sintaksių autoriai vengia kabliataškio, o vartoja tik tašką kablelį.

     Kabliataškio, gal būt, vengiama dėl to, kad nelabai aiški yra jo daryba. Kai kas gali paklausti: "Jeigu sakome kabliataškis, tai dėl ko negalėtume sakyti taškiakablis? Atrodo, kad tai būtų net logiškiau, nes pirma rašome tašką, o paskui kablelį". Jau daug kartų šiame skyriuje esame minėję, kad kalboje ne visuomet nulemia logika. Turime ir daugiau "nelogiškų" terminų, pvz. garvežys, petnešos. Juk garvežys tai nėra mašina, kuri "garą veža", bet garu varoma mašina, o petnešas būtų logiškiau vadinti kelnešomis.

     Šiuo klausimu "Kalbos Kultūroje" (nr. 14, psl. 43) rašęs J. Senkus, taip savo svarstymus baigia: "Iš to, kas čia pasakyta, matome, kad kabliataškio literatūrinėje kalboje tiek vartojimo, tiek ir nevartojimo yra tam tikrų argumentų. Ir nenuotabu, kad vieni jį vartoja, kiti jo vengia. Taip jau yra kelios dešimtys metų, bet toliau taip neturėtų būti. Tolimesnį kabliataškio likimą literatūrinėje kalboje spręsdami, turime ypačiai atsižvelgti į tai, kad jis plačiai jau yra įsigalėjęs. Taigi jį išguiti būtų sunku ir kažin ar vertėtų".