Spausdinti

ANTANĖ KUČINSKAITĖ

     Tu mano pupulėli! Tu mano džiaugsme! Mano katyte! Mano saulute!

     Taip kalbina motina naujai atėjusį į pasaulį žmogiuką — savo pačios kūrinį, savo širdies širdį. Iš tikrųjų, tai pačios širdies kalba! Tokių meilės įkvėptų kreipinių į mažytį, dar abejingą motinos balsui kūdikėlį, filosofai ar sociologai nelabai norėtų vadinti "pasikalbėjimų" terminu. Bet argi tie iš mylinčios širdies trykštantys žodžiai būtų tik beprasmis jausmų išliejimas, tik motinos kalbėjimas pačios su savim? Tik monologas, nerandantis atgarsio dar neprabudusioje naujagimio sąmonėje?

     Logikos pedantų nuomone, motinos kalba su naujagimiu gal ir negalėtų būti laikoma "žmonių bendravimo priemone", kaip mokslo žmonės yra pratę apibūdinti svarbiausią kalbos vaidmenį visuomenėje, atsižvelgdami į abipusį kalbančiųjų kontaktą. Tačiau motinos širdis savo nuostabia moteriška intuicija jau nuo senovės juto, kad net pirmomis gyvenimo dienomis kūdikis nėra toks abejingas aplinkai, kaip, iš šalies žiūrint, atrodo. Daugelio tautų motinos kalbino ir kalbina mažyčius kūdikėlius gražiausiais žodžiais, švelniausiomis dainelėmis. Kokių puikių lietuviškų lopšinių yra sukūrusios kaimo motinos, kur liaudiška melodija darniai jungiasi su paprastučiais, iš širdies plaukiančiais žodžiais, žodeliais, priedainiais, refrenais!

     Psichologijos ir pedagogikos tyrinėtojų nuomone, visa, kas dedasi aplinkoje — ausimis patiriami garsai, akimis matomi vaizdai, — gana anksti pradeda kauptis kūdikio pasąmonėje, palikdami tam tikrus įspaudus besivystančioje organizmo psichikoje. Todėl tie meilės įkvėpti žodžiai anaiptol nėra beprasmis jausmų išliejimas, nėra monologas, bet tikra to žodžio prasme motinos pasikalbėjimas su sūneliu ar dukrele, pasikalbėjimas, kurio atgarsius parodys tolesnis kūdikio vystymasis, pamažu bundanti sąmonė su visomis prigimties galiomis.

     Bėga dienos, savaitės, mėnesiai... Motinos kalbinamas kūdikis jau, žiūrėk, atsako akučių žvilgsniu, šypsenėle. Paskui mėgina tarti garsus, skiemenis: "a-a", "gu-gu-gu", "bu-bu-bu" ir t. t. O kas apsakys motinos džiaugsmą, kai tas mažas pypliukas pirmą kartą ištaria "mama!"

     Nuo dabar kaip tik ir prasideda tikroji gimtosios kalbos mokykla. Tikriau tariant, aktyvioji mokykla. Dabar jau kasdien stiprėja abipusis kalbančiųjų kontaktas. Bet tos aktyviosios mokyklos rezultatas didele dalimi priklauso nuo pirmojo, paruošiamojo etapo — vadinamosios pasyviosios mokyklos, kai į motinos kalbinimus kūdikis dar nebuvo pajėgus reaguoti.

     Mikropediatrijos tyrinėtojų duomenys rodo, kad kūdikiai tų motinų, kurios išlieja savo meilę žodžiais, geriau vystosi fiziškai ir psichiškai, greičiau pradeda tarti skiemenis ir žodžius, lengviau sudarinėja sakinius, o pradėję lankyt mokyklą, sklandžiau už kitus mokinius reiškia mintis rišlia kalba.

     Daugelis motinų nusiskundžia, kad jų vaikams nepaprastai sunku išmokti mokykloje, pavyzdžiui, skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų, taisyklingai kalbėti literatūrine kalba, sklandžiai reikšti mintis rašiniuose. Argi iš tikrųjų tokia sunki gimtoji kalba? Kodėl taip nedaugelio mokinių gimtosios kalbos mokėjimas vertinamas labai gerais ar bent gerais pažymiais? Kodėl net ir tie abiturientai, kurie ryžtasi studijuoti gimtąją kalbą, retai kada išlaiko egzaminus, vertus tvirto penktuko? Kodėl tiek maža inteligentų (baigusių aukštuosius mokslus, netgi rašančių disertacijas!), kurie sugebėtų taisyklingai reikšti mintis be kalbininkų pagalbos?

     Čia kaip tik yra amžinas užburtas ratas. Baigę aukštąjį mokslą, inteligentai prastai moka gimtąją kalbą todėl, kad jų mokytojai nepakankamai buvę reiklūs, o mokytojai teisinasi tuo, kad mokiniai atėję iš tokių šeimų, kuriose į kalbą nekreipiama dėmesio, kad miestų vaikai kiemuose ir gatvėse prisiklausą įvairiausių žargonizmų ir iš pat mažens įsigyja blogų kalbos įgūdžių...

     Kuri gi motina nenorėtų, kad jos vaikas gerai mokytųsi?! Kad gerai mokėtų gimtąją kalbą, kuri mums visiems brangi ir mielai

     Motina yra pirmoji ir kartu svarbioji gimtosios kalbos mokytoja. Motinos išugdyti gimtojo žodžio įgūdžiai yra pagrindas tolesniam vaiko mokymuisi mokykloje.

     Norint išmokyti vaikus taisyklingos literatūrinės kalbos, reikia pačioms motinoms susirūpinti kalbos kultūra. Juo labiau, žinoma, būsimosioms motinoms!