A. RUBIKAS
Šio nerimo šaknys yra dvejopos. Vienos jų yra klaidingoje Bažnyčios sampratoje. Štai ne visiems patinka naujovės. Ne visi yra patenkinti reformuota liturgija. Kai kas ilgisi mišių lotynų kalba ir norėtų matyti kunigą vėl nusisukusį veidu į sieną, o ne į žmones. Jie norėtų tyliai melstis kaip seniau iš savo maldaknygių (mišių metu) arba kalbėti rožančių, nes taip jie buvo pratinami ilgus metus! O pripratimas, sako patarlė, yra antras prigimimas. Dėl to šiems žmonėms nauju būdu melstis yra tikrai nelengva.
Kai kurie mano, kad Bažnyčioje niekas neturėtų keistis, nes Bažnyčia yra paties Dievo įsteigta. O Dievas yra amžinas ir nesikeičiantis. Taigi ir Bažnyčioje niekas negali keistis. O kad ją vis dėlto sudaro žmonės, kurie keičiasi, kurie per šimtmečius pradeda kitaip galvoti, filosofuoti, kalbėti, rengtis, puoštis, kitokius namus statytis ir kitaip tarpusavy santykiauti, — apie tai vargu ar kas jiems yra kalbėjęs. Jiems būdavo aiškinama, kad Bažnyčioje viskas yra dieviška, ir kad joje beveik nieko nėra, kas būtų žmogiška.
Taigi čia susiduriam su tam tikra Bažnyčios samprata, kuri neskiria dieviško turinio nuo žmogiškų bažnytinio gyvenimo formų. Tos sampratos šalininkams atrodo, kad jei ginsi senąsias žmogiškas formas, tai tuo pačiu ginsi ir tikėjimo tiesų grynumą... Bet kaip toks įstikinimas yra kilęs?
Ilgą laiką Bažnyčioje buvo draudžiama ką nors keisti. Tad ilgą laiką ir atrodė, kad viskas jau amžiams nustatyta: ir mišių laikymo tvarka, ir jose vartojama lotynų kalba, ir pačios maldos. Dėl to net būdavo įspūdis, kad visa tai yra vienodos reikšmės bei svarbos žmogaus išganymui: tiek, pavyzdžiui, šventoji komunija, tiek ir pati lotynų kalba, kuri komuniją lydėdavo. Atsisakyti lotynų kalbos reiškė kone atsisakyti ir paties tikėjimo.
Žmonės, kurie šiandien gina anas bažnytines senienas ir kuriuos kiti vadina "konservatoriais", yra tokio ankstesnio bažnytinio auklėjimo aukos. Jiems savo laiku nebuvo įsąmoninta, kad Bažnyčioje, tiesa, yra dalykų, kurie niekad negalės keistis, kaip pavyzdžiui įsakymas rinktis švęsti Viešpaties vakarienės (mišių), bet kad kartu Bažnyčioje yra ir tokių dalykų, kuriuos susikuria žmogus pagal savo skonį, kaip antai: kokias maldas susirinkus kalbėti, kokias giesmes giedoti ir kokia kalba.
Vartojama kalba bei ceremonijos keičiasi pasauliniam gyvenime. Kodėl visa tai neturėtų keistis Bažnyčioje? Priešingai, tų dalykų nėra galima išlaikyti nepakeistų nė čia. Štai tegu kas nors pabandytų atnašauti mišias taip kaip jos buvo atnašaujamos Paskutinės Vakarienės bute — ne stovėdamas ir ne sėdėdamas, o prigulęs... Nieko jam nepadėtų nė argumentavimas Šventuoju Raštu, kad Viešpats su apaštalais irgi panašiai darė. Šiandien žmonių papročiai prie stalo yra visai kitoki. Be to, ir tos kalbos, kuria meldėsi Viešpats su apaštalais, šiandien niekas nemoka.
Prieš Vatikano susirinkimą išėjo dekretas, kuriuo buvo draudžiama diskutuoti lotynų kalbos klausimą liturgijoje. Atrodė, kad ji galios amžiams. Tokio įspūdžio pagauti šiandien kai kurie pakeistoje mišių liturgijoje ar gimtosios kalbos vartojime mato jau didelį nusikaltimą. Tas tik parodo, kad pakeitimams žmonės nebuvo paruošti. Ankstesnieji draudimai neleido žmonių paruošti.
Į Vatikano susirinkimą suvažiavę vyskupai paskelbė, kad Bažnyčia, "skirta paplisti po visas šalis, tampa žmonijos istorijos dalimi" (Konstitucija apie Bažnyčią, 9).
Bažnyčios negalima izoliuoti arba atitraukti nuo istorijos. Kaip istorijoje keičiasi žmonės, taip jie pakeičia ir bažnytinį gyvenimą, kitaip kalbėdami ir kitaip tarpusavy santykiaudami. Yra dalykų žmonių gyvenime, kurie yra palenkti nepermaldaujamam istorijos dėsniui — kitėti. Nesikeičia Bažnyčioje tik Šventoji Dvasia, o visi kiti žmogiški dalykai neišvengia evoliucijos. Bažnyčia juk tarp kitko yra laikoma keliaujančia Dievo tauta, kuri nestovi vietoje, o žygiuoja vis naujais, vis kitais istorijos keliais.
Bet yra ir kitokio nerimo Bažnyčioje. Jis apima daug platesnius sluoksnius ir yra daug pavojingesnis Bažnyčios ateičiai. Jis gali baigtis net daugelio pasitraukimu iš bažnytinio gyvenimo. Jo šaknys yra tam tikrose bažnytinėse laikysenose.
Pradėkim nuo Vatikano susirinkimo. Štai kai kas jį laiko atsakingu už visas negeroves Bažnyčioje. Kad negerovių yra, niekas nenorės ginčyti. Bet jų buvo ir anksčiau. Tik po Vatikano susirinkimo pradėta apie jas viešai diskutuoti bei rašyti. Prieš Vatikano susirinkimą anos visos problemos bei negerovės buvo kaip verdantis vanduo po katilo dangčiu. Tas dangtis buvo prispaustas. Dėl to nieko stebėtino, jei katilas vieną dieną sprogo.
Vatikano susirinkime iškelti klausimai nepasigirdo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai buvo veikiau dešimtmečiais ir šimtmečiais susikaupusių energijų bei problemų prasiveržimas. Užtenka tik prisiminti sąjūdžius, kilusius XX amžiaus pradžioje, kurie siekė atnaujinti liturgiją bei bažnytinį gyvenimą. Trukdomi jie kaupėsi kaip vanduo užtvankose. Tos visos mintys, kurios šimtais knygų šiandien plinta Dievo tautoje, nebuvo išrastos tik per paskutinį dešimtmetį. Jos jau seniai brendo. Tik anksčiau jos būdavo pasmerkiamos gulėti stalčiuose. Bet paimkim kad ir tokią knygą kaip II Vatikano susirinkimo dokumentai. Vargu ar ji anksčiau būtų gavusi leidimą pasirodyti. Mintys buvo per drąsios, per naujos ir net per pavojingos: pavyzdžiui, apie visų krikštytųjų bendrąją kunigystę. Šiandien jos yra skelbiamos kiekvienoje kaimo bažnyčioje.
Anksčiau dėl jų tekdavo nukentėti. Kai kurie teologai neteko profesūrų universitetuose. Dalis jų po Vatikano susirinkimo buvo reabilituoti.
Buvo teologų, kurių knygos patekdavo į uždraustų knygų sąrašą (indeksą) ir kurie apie tai sužinodavo tik iš laikraščių. Jie net nežinodavo, dėl kurių minčių visa knyga pateko į indeksą.
Vargu ar kas kitas tokias laikysenas arba tokią padėtį būtų galėjęs geriau paaiškinti už kardinolą Ottaviani, senosios Inkvizicijos arba vadinamosios šventosios Oficijos vedėją. Tai buvo įstaiga, kuri turėjo budėti, kad tikėjimo tiesos būtų skelbiamos be erezijų. Šiam kardinolui priklausė ir uždraustų knygų sąrašas. Susirinkimo metu vieno laikraštininko paklaustas, kaip jis jaučiasi, kai susirinkimo tėvai nutaria ar nubalsuoja dalykus, priešingus jo paties nuomonei, kardinolas atsakė: "Mano padėtis, kaip policininko, kuris prižiūri įsakymų vykdymą ir vieną dieną pamato, kad jie jau negalioja".
Kaip gražiai šis Bažnyčios pareigūnas išreiškė daugelio panašių pareigūnų nuotaikas bei laikyseną. Jie saugojo tai, kas jau nuo seno buvo priimta. Dėl to jie gynė ir lotynų kalbą liturgijoje, ir senąsias maldas. Tai buvo jų uždavinys.
Bet reformos ar naujovės iš jų neatėjo. Ne tam jie buvo pašaukti. Jie nebuvo pranašai, kurių žvilgsnis būna nukreiptas į ateitį. Jie buvo administratoriai, kurie saugojo paragrafus, priimtus vakar. Jų ir darbo metodai buvo vakarykščiai — perimti iš pasaulinių kunigaikščių Viduriniais Amžiais ir saugojami ligi mūsų dienų.
Bet bažnytinio gyvenimo atnaujinti jie negalėjo, nes Dievas savo dovanų niekad neduoda tik vienam žmogui. Jis jas padalina daugeliui. Tai jau labai seniai pripažino apaštalas Paulius sakydamas: "Taip Dievas pastatė Bažnyčioje vienus kaip apaštalus, kitus kaip pranašus, trečius kaip mokytojus. Dar kitiems suteikė dovanų daryti stebuklus, gydyti, patarnauti, vadovauti, kalbėti ir aiškinti" (plg. 1 Kor. 12, 4-6).
Kaip matyti, dovaną vadovauti, arba administruoti, arba pirmininkauti apaštalas nelaiko vienintele Bažnyčioje. Jis ją net ne pirmoje, o septintoje vietoje sumini.
Blogis prasideda tada, kai vienas asmuo save pradeda laikyti visų dovanų savininku. Tokiems atrodo, kad jie gali ir vadovauti, ir aiškinti, ir mokyti, ir pranašauti, ir stebuklus daryti... Tokie asmenys yra pati didžiausia bažnytinio gyvenimo nelaimė. Jie nepaiso Dvasios veikimo kituose tikinčiuosiuose. Jie nesiskaito su kitais bendruomenės nariais. Jie kitus pamažu atpratina rūpintis bažnytiniu gyvenimu. Jie verčia kitus iš bažnytinio gyvenimo pasitraukti ir dėl to tampa daugeliui netikėjimo priežastimi. Kur kur, bet Bažnyčioje žmonės ypatingai reikalauja ir broliškumo, ir teisingumo, ir susiklausymo, ir abipusės pagarbos, ir širdies, ir atsižvelgimo vieni į kitus. Tų dalykų čia neradę, jie pradeda abejoti pačia Bažnyčia.
Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie visiems dalinamas Dievo dovanas, visus perspėja: "Jūs esate Kristaus kūnas ir sąnariai prie vienas kito" (1 Kor. 12, 27). Kartu jis aiškina, iš kur tos dovanos ateina: "Dovanos, tiesa, yra įvairios, bet ta pati Dvasia. Patarnavimai yra įvairūs, bet tas pats Viešpats. Veikimai yra įvairūs, bet tas pats yra Dievas, kurs visa visuose daro" (1 Kor. 12,4-6). Kaip iš apaštalo žodžių matyti, visos šios dovanos paeina iš vienos ir tos pačios Dievo dvasios. Taigi atmesti tas dovanas kituose žmonėse, tai yra nesiskaityti su jais, nepriimti jų patarnavimo, jų veikimo, vadinas, nepriimti ir Dievo Dvasios, ir paties Dievo, veikiančio Bažnyčioje, arba Pauliaus žodžiais: visuose visa darančio.
Ši Šventojo Rašto tiesa, kad Dievas visuose veikia, reikalauja iš visų nuolatinio dialogo arba klausymosi. Apaštalų Darbų knyga pasakoja, kas atsitiko anuometinėje jaunoje Bažnyčioje, kai krikščionys, kilę iš žydų, susiginčijo su krikščionimis, kilusiais iš pagonių, ar reikia laikytis Mozės įstatymo? Tada tą klausimą visoje Bažnyčioje ir pačioje Jeruzalėje diskutavo visi: ir apaštalai, ir vyresnieji, ir visi broliai, ir "visa daugybė" (Apd. 15, 12). Šventasis Raštas pasakoja, kad jų tarpe buvo kilęs didelis ginčas (plg. Apd. 15, 12).
Be ginčų Bažnyčia niekad neapsiėjo ir neapsieis. Tik ginčai, tik diskusijos, tik visų bendras aiškinimasis įgalina susekti, ko nori, ko siekia ir kur žmones veda visuose visa darantis ir veikiantis Dievas.
Dievas niekad neveikia tik per vieną asmenį, kad ir kažin kokią vietą šis Bažnyčioje beužimtų. Tokia mintis arba toks mokymas prieštarauja Šventajam Raštui. Šventosios Dvasios monopolio niekas niekad neturėjo ir neturės. Tai jau patvirtino pirmasis popiežius Petras per pirmąsias Sekmines pamoksle, primindamas pranašo Joėlio žodžius: "Sako Viešpats: Aš išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno; tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus; jūsų jaunikaičiai turės regėjimų ir jūsų seniai sapnuos sapnus. Net ir ant savo tarnų ir savo tarnaičių aš išliesiu tomis dienomis savo Dvasios, ir jie pranašaus" (Apd. 2, 17-18).
Jeigu taip, tai visi turi kalbėtis su visais. Visi turi skaitytis vieni su kitais, visi turi tartis, nes tik šitokia laikysena gali išvesti bažnytinį gyvenimą iš krizių, nes tik šitaip galima atspėti Dievo norus bei planus. Taip darė ir tikintieji Jeruzalėje, susiginčiję dėl Mozės įstatymo. Kitos išeities nėra. Nesikalbėjimas, nusigręžimas, slapstymasis, noras viską nuspręsti prie uždarų durų, paliekant kitus už durų — tokia laikysena prieštarauja Šventojo Rašto mokslui apie Dievo Dvasios išliejimą ant visų tarnų ir tarnaičių. Tai reiškia Dievo Dvasios gesinimą Bažnyčioje arba bažnytiniame gyvenime ir kartu nusikaltimą Naujojo Testamento direktyvoms: "Negesykite Dvasios. Neniekinkite pranašysčių. Visa gi ištirkite; kas yra gera, laikykite" (1 Tesal. 5, 19-21).
Aišku, kad dialogas nėra lengvas dalykas. Čia reikia klausytis kitų nuomonės. Čia reikia mokytis klausytis, ką kiti sako ir ką kiti galvoja. Tokio dialogo pavyzdžiu buvo antrasis Vatikano susirinkimas ir tokio klausymosi — Petro įpėdinis Paulius VI. Jis patvirtino ir visai Bažnyčiai paskelbė susirinkime diskutuotus ir daugumos nubalsuotus dalykus.
Deja, šiandien pasigirsta balsų ir prieš Vatikano susirinkimą. Tokie balsai norėtų užgniaužti dialogą Bažnyčioje. Jie norėtų savo pažiūras ar nuomones primesti kitiems. Jie reikalauja "atstatyti tvarką" Bažnyčioje. Bet čia tenka klausti: kieno ir kokią tvarką? Tą, kur galingesnis ar įtakingesnis nutildo silpnesnįjį ir nustumia jį nuo bažnytinių reikalų? Tą, kur visada gauna viršų įtakingesniojo ar galingesniojo interesai bei nauda? Tai būtų pati didžiausia netvarka Bažnyčioje, kurioje Viešpats visus yra padaręs savo kūno sąnariais (1 Kor. 12, 27), kurioje visus yra Viešpats pašaukęs į laisvę, kurioje Viešpats visus yra pašaukęs meilės dvasioje tarnauti vieni kitiems (Gal. 5, 13) ir kurioje, kaip apaštalas moko, iš kiekvieno yra reikalaujama žiūrėti ne tik savo naudos, bet ir kitų (Pilyp. 2, 4).
Tie, kurie žodžiu ar laikysena ignoruoja paskutinį Bažnyčios susirinkimą (tarsi jo visai nebūtų buvę) ir nepaiso jo atneštos naujos dvasios, tie silpnina Bažnyčią ir kelia joje nerimą. Tas nerimas yra ženklas, kad dar platūs sluoksniai domisi Bažnyčia, jos gyvenimu bei jos reikalais — kad jie dar jaučiasi Kristaus kūno sąnariais, atsakingais už to kūno ateitį.