Spausdinti

GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ

     Kasdien įprasta tvarka važiuoju tolimą kelią per sunkiai slenkantį judėjimą ir pamažu gadinu savo nervus. Kartais, sėdint automobilyje ir laukiant, kada pajudės prieky atsistojusi mašina, surandu progą pamąstyti. Dažniausiai rūpi senos bėdos, sąskaitos, kurias netrukus reikės mokėti, savaitgaliai su pasisvečiavimais ir išvykom ir taip toliau, kaip ir visada. Mano mintys nėra kuo nors ypatingos, jos nuobodžios ir vis tos pačios. Gyvenimas nebe gyvas, o mechaniškai išdėstytas ir sutvarkytas. Gyvenu iš įpratimo, o įpročiai sunkiai bepametami. Savo kasdieninius uždavinius atlieku, daug negalvodama. Rodos, gyvenu tiktai savaitgaliams. O jie ateina ir praeina be jokios žymės. Kartais pradedu abejoti savo galvosenos kryptimi. Ar ji manęs neveda į per sunkius klausimus? Taip galvojant, reikia ieškoti atsakymų, o tai yra sunku. Gal būtų geriau visai negalvoti, o pasiduoti hipnotizuojančiam judėjimo urzgesiui ir mirksinčiom švieselėm.

     Bet štai aną sekmadienį užėjo senas mano draugas. Jis viskam skeptiškas. Dabar į jo mintį įstrigo lietuvių pasiryžimas iš visų kampų suburti lietuviškąjį jaunimą. Tas jaunimas visais atžvilgiais skirtingas: gyvenamosiomis aplinkybėmis, mokslu, įvairių kraštų auklėjimu. Jį jungia tik lietuviškumas, ir tai ne visų vienodai suprantamas. Tas skeptikas pradėjo klausinėti to susibūrimo vertės — juk tam aukojami tūkstančiai, daug vargo rengėjams ir keliautojams. Ar verta imtis tokių išlaidų ir tokio darbo? Ar tai nebus tik laikinas, pramoginis, nieko nepasiekiąs įvykis?

     Ir aš pati, iš pradžių persiėmusi to skeptiko galvosena, norėjau tą įvykį kuo greičiausiai užmiršti. Panoro, mat, jie pasaulio! To tik ir betrūko! Neužtenka vietiniams susipažinti ir susidraugauti? Bet kodėl man vis mintin kyla šis klausimas, kodėl jis mane domina?

     Jau buvau dalyvavusi suvažiavimuose ir stovyklose kas vasarą ir per metus savaitgaliais. Bet juos tuojau ir pamirštu. Visi dažni suėjimai pasilieka tik miglota dalis įvykių, tų pačių pažįstamų veidų, kelionių ir vietovių miriadoje. Kai išgirstu apie kokį naują suvažiavimą, mano pirmasis pasisakymas būna: "Ir vėl!" Jei kam nors pasiseka mane įtikinti ten važiuoti, tai antrasis klausimas: "Ką naujo ten darys? Kas gero bus?" Juk reikia ir pagalvoti, ar bus verta ten laiką leisti. Nors nuoboduliui numalšinti, rodos, kad laukčiau bet kokios progos kur nors važiuoti. Taip būdavo anksčiau. Ilgų kelionių spalvingumas, jei laikas nėra vertai praleistas, jau praranda žavesį ir tampa labai įprastų įvykių dalimi.

     Manęs daug nedomina besikartojantys ir įprasti dalykai. Tėvai vis spaudžia: "Juk tu esi lietuvaitė! Važiuok ir dalyvauk visur, kas tik lietuviška. Nesvarbu, ar tau ten bus labai įdomu; svarbu, kad tik lietuviška. Kaip kitaip atrasi tinkamą gyvenimui draugą?" Taip stumiama, pradėjau prisibijoti suėjimų ir to neišvengiamo tėviško paklausimo: "Ar sutikai ką įdomaus?" Norėtųsi tokiais dalykais vienai rūpintis, nestumiamai. Norėtųsi ir suvažiavimuose susitikti visai naujų ir nematytų, o ne visada įprastų veidų. Norėtųsi sutikti tokių, kurių tėvai nepažįsta, kad negalėtų jie, nors tik gero norėdami, patikrinti, ar jiems yra tinkamas tas sutiktas žmogus. Draugų rateliai jau taip susiaurėję, visi taip suaugę, taip gerai pažįstami, kad darosi nebeįdomu. Paskendus savuose siauruose rateliuose, pasijunti izoliuotas. Lyg jauti, kad už tavo rajono ribų turi būti kažkas daugiau. Pasilikus savo ribose, rodosi, kad tik tavoji grupė taip galvoja ir jaučiasi lietuviais. Kartais nesinori taip daug skirtis nuo draugų mokykloje ar gatvėje. Užtenka, kad kitaip galvojame ir jaučiamės, kitaip esame išauklėti. Gal būtų geriau mesti tą lietuvybės ženklą ir labiau pritapti prie bendruomenės, kurioje dabar esame. Juk mes jai turime būti dėkingi už viską, ką gavome: progą išsimokslinti, gerai gyventi, gauti darbus. Bet ar to užtenka? Priklausyti ten, kur dauguma priklauso ir nežino, kam priklauso? Priklausyti kraštui be identiteto, būti tik piliečiu? Rodos, kažko trūksta. Trūksta to, kas visus bendrintų ir sujungtų. Pastebėjau, kad lietuviams tai visai įmanoma — būsi priimtas be jokių pasiaiškinimų. Užtenka, kad esi lietuvis, ir jau būsi draugas, ir dar ne bet koks! Senas, gerai pažįstamas draugas. Rodos, kažką kartu mes esame išgyvenę, turime mus rišančių papročių, tautosakos, istorijos. Visa tai tik mes suprantame. Tai skiria mus nuo kitų, bet mus visus jungia. Vienodi mūsų interesai, nors ir iš labai tolimų kraštų būtume suvažiavę.

    Ilgai laukta proga pasijusti priklausančiais daugumai, proga išeiti iš "klikų", sudaryti naujų pažinčių, susibūrus iš viso pasaulio. Tai duoda progą pamatyti, kas riša tos pačios tautos narius, ką reiškia priklausyti tautai. Jeigu kur žodžių arba racionalumo neužtenka, ten turi jausmai papildyti, bet lietuviu juk reikia jaustis! Jausmas kyla iš kontakto ir progos vienas kitam padėti išmokt, suprast, išdiskutuot visa tai, kas neaišku, kas mums visiems rūpi. Norėtųsi tokio įvykio, kurs prasiveržtų pro tą kasdienišką monotoniją ir hipnotizuotų jau kitaip — ne vien visokių automobilių maišalyne, bet visus vedančiu ir jungiančiu tikslu!