Spausdinti

HALINA MOŠINSKIENĖ

Išklydęs iš tėviškės, sutikau šalto mūro ir slidaus asfalto gatves. Ieškojau šviesos sustingusių ženklu lakštuose ir ilgėjausi žaismo, sukurto žmogaus rankų. Mano jaunystės Dieve, pamečiau tave iš savo akių ir buvau toks vienišas ir toks apleistas.

     Gavėnia — prie galo. Prasideda Didžioji Savaitė. Šiame Pietų Amerikos krašte ji mažai kuo tesiskiria nuo paprastos savaitės. Velykas čia primena parduotuvėse ir kepyklose sukabinti palubėse šokoladiniai kiaušiniai, įvynioti įvairių spalvų aliuminiame popieriuje. Čia nėra papročio dažyti margučių, nė cukrinio balto avinėlio niekas nestato tarp sudaigintų avižų. Velykos mažai kuo skiriasi nuo Kalėdų, nes tropikų krašte nei sniego, nei tikro pavasario nėra. Šventės žymimos tik kalendoriuose.

     Verbų sekmadienį žmonės neša tikrus palmių lapus ir alyvų šakeles pašventinti. Bažnyčių altoriai visada gyvomis gėlėmis išpuošti. Štai po sumos priešais lietuviškos parapijos bažnyčią "Vyto" užeigoje ūžte ūžia. Radijo garsiakalbis perduoda futbolo rungtynių eigą, o prie stalelių susėdę šv. Juozapo broliai pilsto alų ir dainuoja "Tu giriala, tu žalioji" — jų įraudę veidai ir praplikę viršugalviai rasoja smulkiais lašeliais; vienas kitas iš švarko išniręs, nes lauke šilta, ir užeigoje gana tvanku. Jie labai patenkinti — procesija buvo iškilminga su žibintais ir baldakimu, bet įspūdingiausiai skambėjo jų stiprūs balsai, giedant iš senovinių kantičkų.

     Čia jie teužėjo "gerklių praskalauti", prieš eidami pietų, nes jų pačios nelabai mėgo, kad paskutinę savaitę prieš Velykas vyrai alumi svaigintųsi ir namuose dainas trauktų. Šiaip nuo seno buvo priimta, kad lietuviai po pamaldų sueina prie stiklo alaus pabendrauti. Tad ir dabar niekas nesistebėjo, kad "Vyto" užeigoje smagi nuotaika. Tuo metu gatvėje mažai tesimatė praeivių, ir vėjas įsismaginusiai gainiojo dulkių debesėlius, krūvelėn varinėdamas sutryptų verbų likučius.

Algirdo Grigaičio nuotr. “Laiškų Lietuviams” koncerto programos dalyviai: Bernardas Prapuolenis, Nerija Linkevičiūtė, Vytautas Nakas ir “Aldutės”.

     Praeidama pro šventorių, ji pakėlė liauną alyvos šakelę, nupurtė ir užkišo tarp laikraščio lankų, bet čia pat pasigedo rūtų, mėtų ir razetų kvapo, be kurių neįsivaizdavo nė vienų atlaidų tėviškės bažnyčiose. Ten irgi kokioje nors netolimoje užkandinėje įsismaginę vyrai traukdavo: "Aš žaliuosiu vasarėlę per tą pačią gražumėlę". Tad kiekvieną sekmadienį, kai ji praeidavo pro šį lietuviškų nuotaikų kampelį, praeities epizodai sumirgėdavo spalvingomis figūromis, tarsi kaleidoskope, ir kiekvieną kartą ji apmąstydavo tas nuotaikas.

     Negrįsta gatve leidosi pakalnėn, o dainos posmai ją vijosi, pasišokinėdami vienaaukščių namų stogais. "Kokie laimingi tie žmonės", kartojo sau, prisimindama jų paprastus kasdieniškus veidus, jų nesudėtingą gyvenimą, kuriame jie palydėjo savo jaunystę, sunkiai dirbdami. Jie nebijojo darbo, sugebėjo prisitaikinti prie visiškai skirtingos aplinkos, tropikų klimato ir svetimos kalbos. Jie išsinešė iš tėvų paveldėtą patvarumą, kalbą, dainą ir gilų tikėjimą —

     Lietuvos sodiečio būdingas vertybes. Savo nedalioje, mielos gimtosios žemės ilgesyje arba dideliame džiaugsme jie temokėjo kreiptis į Dievą. Dėl to jie susibūrė prie lietuviškos bažnyčios — čia jie vedė, krikštijo vaikus, čia atsisveikindavo su mirusiais. Jie liko lietuviais, išlaikydami papročius, giedodami senovines stacijų ir litanijų giesmes, pilni pasitikėjimo savimi ir Dievu. Ir jie stovėjo, kaip tie ramūs ginklanešiai, savo tikėjimo ir šeimos sargyboje, o jų veiduose gyvenimas skaptavo neatspėjamą mįslę tuo paprastumu, kurio ji vis ieškojo savo bendraminčių išpūstame patose.

     To paprastumo ir tos dvasinės pusiausvyros ji beveik pavydėjo, nes kuo toliau, tuo daugiau jautė vidinį nerimą, kurio nenumalšindavo nei linksmos pramogos, nei kelionės, nei knygos. Jautė, kad jos gyvenimas nėra galutinai įprasmintas, jis lieka tuščias be tikėjimo, kuriuo taip tvirtai atsirėmę anie paprasti žmonės. Kodėl nepasekti jų pavyzdžių? Kodėl neatsiklaupti greta tų lietuvių senučių, suvytusiomis lūpomis šnabždančių skundą, įsižiūrėjus į Kristaus kančią? Nejaugi ji yra už jas pranašesnė vien dėl to, kad mokanti daugiau kalbų? Kad ji savo žemėje gyveno mieste ir tik iš tolo pažinojo savo tautą, daugiausia iš Žemaitės ir Vaižganto raštų arba trumpalaikių viešnagių pas gimines kaime?

     Dabartis buvo išeivijoje. Mažas lašas dideliame okeane, kuriame išnykusi be ženklo. O tikėjimas suriša bendruomenėn, kuri konsoliduojasi ir įgauna jėgos, kuri pasipriešina išnykimo vyksmui. Ji puikiai tai žino, nes jos tautos pavyzdys yra gyvas, neatšaukiamas, ne tik praeities faktais, bet ir dabartimi. Ji pati sėmėsi gaivos iš praeities, bet tai dar nenumalšindavo dvasinio alkio, nenutildydavo vidaus balso, kuris supurtydavo sąžinę. Jai buvo reikalingas kitos, stipresnės asmenybės stumtelėjimas, lyg visai naujo vėjo gūsis.

     "Žinai, atvyko naujas misijonierius, gal eitume paklausyti pamokslo?" — pasiūlė jai kartą draugė, nuoširdi būtybė, kuria jinai jautė pasitikėjimą. Nuėjo. Klausėsi ramaus balso, kviečiančio susitaikinti su Dievu ne iš baimės, bet dėl meilės Kristui, kuris vis tebelaukia, kraujuodamas kančioje. Jai darėsi graudu ir dar graudžiau pasidarė, kai, mišioms užsibaigus, misijonierius puolė prieš tikinčiuosius ant kelių ir iškėlęs rankas sušuko: "Broliai ir seserys, atleiskite man, jei prieš jus nusikaltau!" Sušlamėjo bažnyčioje, sušiureno, gilus atodūsis, tarsi sužeistojo dejavimas, požemiu nuščiuvo, visi suklaupę mušėsi krūtinėn. Staiga iš visų pasienių išsiveržė galingas šauksmas: "Šventas Dieve, šventas galingasis, šventas amžinasis, pasigailėk mūsų!"

     Ji stovėjo, prisiglaudusi prie kolonos, ir jautė, kaip rasoja šaltas akmuo, kaip išgąsdintos dulkės mirgėdamos spindulio taku slepiasi sietynų krištoluose. Matė, kaip susiūbavo žvakių šviesa didžiajame altoriuje ir apsupo baltą misijonieriaus galvą aureolės spindėjimu. Ji stovėjo, jausdama save mažesne, negu skriejanti dulkelė prieš tą didingą maldavimą. Juk ji niekada nieko nėra prašiusi pasigailėjimo.

     Taip, ji eisianti išpažinties. Buvo baugu pagalvoti, kad ji net neprisimenanti, kada buvo paskutinį kartą... Prie klausyklos ilgos eilės, ji galėsianti tikrai viską, viską apmąstyti. Taip. Ji pasiryžo!

     Jos gyvenimo praeitis buvo labai spalvinga, siekiant mokslo, o vėliau darbuojantis savo krašto inteligentijos ugdyme. Išaugo ir subrendo mieste, tėvas buvo profesorius, motina mokytoja, savo specialybę metusi į šalį ir visiškai atsidėjusi šeimai. Tėvų namuose visi buvo indiferentai religijos atžvilgiu. Jie nelankė bažnyčios ir vaikų neragino: nori — eik, nenori — namie sėdėk. Vedė bažnyčioje, vaikus pakrikštijo, gimines laidoja su religinėm apeigom. Švęsdavo ir didžiąsias šventes tik kaip tradiciją. Gyvenimo principai rėmėsi krikščioniškąja morale, ji nieko neskriaudė, buvo labai draugiška, paklusni ir labai mylėjo savo tėvus. Buvo labai saugu jų globoje, tad Dievas jai nebuvo reikalingas. Bažnyčią lankydavo, kai būdavo moksleivių rekolekcijos arba kai būdavo nuvykusi pas gimines į provinciją. Kunigų nemėgo. Jai atrodė, kad jų pašaukimas yra dykaduoniauti. Taip ji tai suprato, ypač pasiklausiusi antikatalikiškos agitacijos. Kam reikalinga melstis ar eiti į bažnyčią, jeigu ir be to žmogus gali teisingai gyventi?

     Tačiau, kai užsiliepsnojo pasaulinis karas, pasikeitė santvarka, prasidėjo areštai, baisūs trėmimai į Sibirą, o po to užtvino keršto ir neapykantos kovos, niekur nebeliko saugumo, pasitikėjimas savimi visiškai išblėso. Dabar ji gyveno nuolatinių sutemų apsupta. Buvo klaikiai nyku, netekus artimųjų, kuriuos nužudė keršto apakinti "herojai". Buvo baisu, girdint naktimis kulkosvaidžių tratėjimą IX-tame forte. Rodės, kad iš visų pusių tykojo mirties šmėkla.

     O kai ji su šeima paliko savo kraštą ir pateko į fronto ugnį, o vis tik išliko sveika su savo mažutėliais, tai sielos gelmėje prabudo balsas, kuris, tarsi užmiršta verbos šakelė, tyliai barbeno į sąžinės užsklęstus langučius. Pergalvodama visus įvykius, aiškiai matė, kad ne jos rankose gyvenimo vairas, kad toli gražu žmonės nėra pasiekę tobulumo. Dėl ko gi vieni žuvo, kiti išliko?

     Ilgais vakarais, kai pro pusiau užšąlusį langą ji matydavo virš kalnų viršūnų atsiskleidusį nakties pergamentą, visą išrašytą spindinčiais zodiakų ženklais, ir ji tyliai niūniuodavo lopšinę iš gimtosios žemės išvežtiems vaikams, jos sielą suspausdavo neišsakomas ilgesys, o lūpose užmirštų maldų pavieniai žodžiai šlamėjo, kaip gluosniai vakaro sutemose, pasitikdami nakties sapnus. Norėjosi išsakyti tą nerimą, slegiantį, didelį, kad ir tam vėjui, kuris, įsisukęs kamino suodžiuose, ūbauja.

     Pagaliau svetimame kontinente radosi užuovėja. Nebegrėsė nei karai, nei badas. Ji apsigyveno su šeima toli nuo civilizacijos, tarp primityvių kaimiečių, kurie kėlė su saule, su saule ir gulė. Dienos slinko vienodos, smulkiais rūpesčiais išmargintos. Vaikai lankė mokyklą. Ji beveik su nieku nebendravo, o vyras tebuvo retas svečias namuose, nes tik didmiestyje galima buvo gauti tarnybą, ir jo pagrindinis tikslas visada buvo pinigai, "daug pinigų". Deja, nesisekė.

     Ji pati ir vėl turėjo rasti atramos tašką, kuriuo galėtų pateisinti savo gyvenimą, tas pilnas sunkių atodūsių naktis, kai tropiško lietaus gūsiai barbendavo į langines ir audroje įsisiūbavę eukaliptai šniokšdavo kažkokią baugią nesuprantamą sakmę. Žvakės šviesoje, pasilenkusi ties senu lietuvišku laikraščiu, ji rankiojo prisiminimų žėrūnėlius ir jais puošė savo skurdžią dabartį.

     — Kelkimės gyventi į miestą, arčiau lietuvių, — pasakė ji vieną vakarą viešnagėn atvykusiam vyrui, — aš čia visiškai apkiautėsiu.

     Ir juodu svarstė visas galimybes, kur būtų geriau apsigyventi. Pagaliau persikėlė į didmiestį, kur lietuviai turėjo parapiją su nuosava bažnyčia. Kai vieną sekmadienį ji pirmą kartą nuėjo į pamaldas ir vargonams sugaudus išgirdo "Pulkim ant kelių", atrodė, kad širdį užliejo nuostabi šilima, ir jos visa būtybė šimtabalsiu džiaugsmo ir skundo čiurlenimu, kuriame tamsa grūmėsi su šviesa, ieškojo atsakymo savęs išteisinimui. Atsakymas buvo taip arti, bet išslydo, kaip smilkalų dūmai išsisklaidė kolonų kapiteliuose ir sienų sąsparose.

     Ji išėjo iš bažnyčios, jausdama dar didesnį nerimą, nepritapusi, nors giesmės, maldos ir pamokslas ją labai priartino prie altoriaus. Tik akys dar negalėjo įžiūrėti Nukryžiuotojo — jis buvo per aukštai ir skendėjo šviesos sankryžoje.

     Taip ji pradėjo kas sekmadienį lankyti pamaldas, išmoko kartu su visais giedoti, skaitė maldas iš lietuviškos maldaknygės. Tik viena dar ji neišdrįso — atsistoti prie klausyklos.

     Metai nulingavo į užuomarštį. Jau ir jauniausias sūnus pasiruošė Pirmajai Komunijai. Vaikai buvo pamaldūs. Jie stebėjosi, kad tėvas niekada neina išpažinties. Tik jos niekada nepaklausė kodėl. Gal jie tikėjo, kad, niekam nematant, motina tuo pasirūpina nežinomoj vietoj. Jie visi labai mylėjo savo motiną, nors kartais ji rodėsi jiems klaidžiojanti kažkokiuose nepažįstamuose toliuose. Iš tiesų, ji klaidžiodavo, nevilties apimta, nostalgijos smaugiama, ieškodama paguodos ten, kur buvo nyki tuštuma, kaip seniai užmirštam šuliny. Ir jautė, kaip slysta akmenukai iš po jos žingsnių ir nuskuba grėsmingai toje juodoje kiaurymėje, iš kurios veržiasi negeras tvaikas... Ji atšokdavo į šalį. Šaltos ir stiprios rankos pagaudavo -ją ir nešdavo nežinion — buvo baugu ir įdomu. Bet ramybė neatėjo.

     Visuomeninėje veikloje terado pavienius fragmentus, kurie galėjo užpildyti jos gyvenimo mozaiką. Pasijusdavo tvirčiau, kai matydavo savo pastangų apčiuopiamus rezultatus. Užmiršdavo nerimą, net pralinksmėdavo, suartėdavo su tais paprastais žmonėmis, kurie taip pat ilgėdavosi savosios tėviškės, ir taip jautriai įsiklausydavo į jos išgyvenimus pražydusioje tėvynėje, kad ir jie kartu brisdavo į praeitį spalvingomis pievomis, skambančiomis ilgesio melodijomis.

     Kai prisiminimų banga atslūgo, ji apsidairė. Bažnyčioje buvo tylu. Zakristijonas gesino altoriuje žvakes, ir dūmai vyniojosi permatomu kaspinu aplink gėles, baltomis vėduoklėmis puošiančias bažnyčią. Baltos gėlės skleidė pavasario aromatą. Pavasaris... Velykos... Namai kvepia švara. Baltose užuolaidose supasi devynbalsio varnėno giesmė, sprogdina medžių pumpurus ir kedena beržų žirginėlius palangėj. Visi pasipuošę tuoj susės prie stalo ir dalinsis margučiais. Šventiška nuotaika švitės tėvų veidai, tik ji.... Ji dar nesuspėjo užsidėti naujo drabužėlio.

     Apsigaubusi juoda mantija, ji atsistojo eilėje prie klausyklos. Širdis taip smarkiai plakė, kad net kakta ėmė rasoti, ir jai buvo baugu, kad kunigas girdės tuos sunkius dūžius jos smilkiniuose. Jos akys ieškojo Marijos atvaizdo. "Mama, padėk man", taip ji šaukdavosi motinos pagalbos, maža būdama. Marijos veidas spindėjo šešėliuose, tik kartais blykstelėdavo auksinė aureolė virš jos galvos, lyg tylus ženklas, kad ji esanti čia pat greta — Marija Motina.

     Ji atsiklaupė prie klausyklos ir persižegnojo:

     — Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš 35 metus...