Spausdinti

 

(Pasikalbėjimas su Jaunimo kongreso programos komisijos pirmininku dr. Algiu Norvilu)

    1. Ko siekiate, organizuodami Jaunimo kongreso programą?

    Labai daug. Gal daugiau negu galima aprėpti. Siekiame pažiūrėti į jaunimo padėtį išeivijoje. Kas nulemia jaunimo lietuviškumą? Kaip įtraukti jaunimą į lietuvišką veiklą? Kviesime ir jaunuosius, ir vyresniuosius šiuos klausimus diskutuoti ir gal duoti atsakymų. Siekiame sudaryti progas, kad jaunimas pažvelgtų pats į save. Ką jis galvoja apie lietuviškąją veiklą? Kiek jis galėtų prie jos prisidėti. Šiuo atveju pats jaunimas duos pranešimus įvairiomis temomis ir paskui juos būreliuose diskutuos. Norime jaunimui suteikti informacijos apie Lietuvą ir lietuvių kultūrą. Šiam tikslui kviečiame Lietuvos padėties žinovus ir iškilesnius kultūrininkus skaityti jaunimui paskaitas. Pagaliau norime išsiaiškinti įvairius organizacinius klausimus: kaip jaunimas galėtų susiorganizuoti, kokie turėtų būti jo veiklos tikslai?

    Organizuodami programą, susilaukėme labai daug įvairių pasiūlymų. Vieni manė, kad programos visai nereikia, kiti — kad programa turėtų būti labai aukšto intelektualinio lygio. Vieni prašė politinių temų, kiti — kultūrinių. Vieni norėjo kontroversijos, o kiti informacijos. Tad mums teko rinktis. Tačiau šis pasirinkimas nebuvo toks sunkus, kaip iš pradžių atrodė. Gan anksti atsirado tam tikras bendras pritarimas. Pavyzdžiui, kiti kraštai tuoj pritarė programos informaciniam momentui, ypač lietuvių veiklos išeivijoje ir kultūros atžvilgiu. Amerikiečiai pritarė programos problematiškam momentui, kad jaunimas pats pažvelgtų į savo veiklą. Visi pritarė, kad reikia diskutuoti susiorganizavimo galimybes.

Dr. Algis Norvilas studijavo St. Louis universitete ir ten įsigijo psichologijos daktaro laipsnį. Šiuo metu jis dėsto Xavier kolegijoje, Čikagoje. Ruošiant II Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, jis pirmininkauja programos komisijai.

    2. Kiek jaunimas prieš kongresą įsijungė į pasiruošimo darbus Australijoje, Europoje, Pietų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje? Kokia jums atrodo to pasiruošimo vertė?

    Aplamai, jaunimo įsijungimas yra nuostabiai gausus. Visose vietovėse į pasiruošimą kongresui jungiasi daugybė jaunimo. Aišku, skaičiai keičiasi pagal vietovę, bet, pavyzdžiui, vien tik Čikagoje priskaičiuojama net keli šimtai jaunimo, dirbančio kongreso pasiruošimui. Jaunimas rašo laiškus, rengia kavutes pinigams surinkti, mokosi lietuviškai, platina peticiją, ruošia pranešimus, posėdžiauja ir t. t. Savo darbą palydi jaunatvišku entuziazmu, pasitikėjimu ir, be abejo, ne viena svajone.

    Būtinai reikia paminėti ir pasiruošimą kongreso programai. Jai ruošiamasi nevienodai. Kai kur tai vykdoma labai planingai, kitur jo labai mažai matyti arba ir visai nėra. Turimomis žiniomis, geriausiai programai ruošiasi Australija ir Pietų Amerika. Ten organizuojami suvažiavimai, kur jaunimas skaito savo pranešimus, diskutuoja kilusius klausimus ir svarsto, kaip geriau prie kongreso programos prisidėti. Be abejo, būtų gerai, kad visur jaunimas kongresui ruoštųsi. Juk ir sena patarlė sako: "Kiek įpilsi, tiek ir semsi".

    Manau ir aiškinti nereikia, kiek šis pasiruošimas yra jaunimui vertingas. Nesvarbu, ar tas pasirušimas susideda iš kavos puoduko išvirimo, ar iš paskaitos parašymo, vis tiek jis reiškia konkretų atsidėjimą lietuviškam reikalui. Išeivijoje užaugusiam jaunuoliui tai nepaprastai svarbi patirtis. Jis daug apie lietuvybę yra girdėjęs, tačiau nėra pats ja gyvenęs. Todėl darbas lietuviškam reikalui jam leidžia save, kaip lietuvį, atrasti. Mano įsitikinimu, jaunas žmogus tiek gali savo lietuvybę realizuoti, kiek jis dalyvauja lietuviškoje veikloje.

    3. Kuriam tikslui renkami iš įvairių vietovių atstovai? Juk kongresas skiriamas visam lietuvių jaunimui. Kai kas galvoja, kad tie, kurie nėra išrinkti, nejaus pareigos kongrese dalyvauti.

    Taip, kongresas yra skiriamas visam jaunimui. Bet būkime atviri — jis nėra rengiamas visam jaunimui. Lietuvių jaunimo yra daug tūkstančių, tad visiems surengti kongresą, sakyčiau, yra fiziškai neįmanoma. Konkrečiai pažvelkime į šį kongresą. Kongreso atidarymo paskaitų salėse galima sutalpinti tik keletą šimtų asmenų, kas bus viršaus, jau turės stovėti už durų. Stovykla dėl praktiškų sumetimų rengiama tik penkiems šimtams asmenų. Kas pasivėluos užsiregistruoti, nebus į stovyklą įleidžiamas. Dėl tų pačių priežasčių ir studijų dienose atstovų skaičius ribojamas 250 atstovų. Tad ką reiškia skirti kongresą visam jaunimui? Ar skirti tiems, kurie nori ir gali fiziškai dalyvauti? Mano supratimu, kongresas tegali būti skiriamas visam lietuvių jaunimui tiktai idėjine prasme. Jis viso jaunimo kongresas, nes jis visus jungia bendriems tautiniams idealams, nežiūrint, ar kongreso metu tas jaunas žmogus būtų čia, Čkiagoje, ar likęs tolimoje Australijoje. Ir kaip sau nori, geriausia šio bendrumo išraiška vis dėlto yra demokratiniai atstovų rinkimai, nes tai suteikia progą visiems išreikšti savo balsą. Tik tokiu būdu mes galime jaunus žmones suartinti su idėjiniu kongreso uždaviniu. Taip, tuos rinkimus galima kritikuoti, tačiau jų demokratinio principo negalima atsisakyti.

    Esu ir aš girdėjęs, kad atstovų išrinkimas gali sudaryti visokių nemalonumų, Neišrinktieji gali kongrese nedalyvauti, tarp išrinktųjų ir neišrinktųjų gali atsirasti nesantaika ir t. t. Man atrodo, kad tai tikras prasimanymas. Kiek aš jaunimą pažįstu, jis prie demokratiško gyvenimo, ypač anglosaksiškame pasaulyje, yra visiškai pripratęs. Jam rinkimai yra kasdieniškas įvykis. Atminkime, kad Amerikoje jaunimas rinkimuose jau gali dalyvauti nuo 18 metų. Čia visi renkami: nuo krašto prezidento iki biologijos klasės seniūno. Vieni laimi, kiti pralaimi, ir dėl to pasaulis nesugriūva. Nemalonumų gali kilti tik dėl to, kad išrinktiesiems suteikiama ekonominė pagalba. Bet tai nieko bendra neturi su rinkimais, nes atranką vis tiek reikėtų daryti. Juk visų į kongresą (ypač iš kitų kraštų) nesuveši.

    Aš kelčiau tokį klausimą: ar atstovai įneš ką nors naujo į šį kongresą? Turiu prisipažinti, kad atsakymo nerandu. Atvirai kalbant, atstovų rinkimai yra tam tikra šio kongreso rizika. Visaip galvojama: vieni mano, kad atstovai kongresą įprasmins, kiti — kad jie nieko naujo neįneš. Tačiau reikia džiaugtis, kad komitetas išdrįso imtis šios rizikos. Pirmasis kongresas, kuris atstovų neturėjo, nedavė tęstinumo. Dabar bus progos atstovams pasireikšti. Ar jie sugebės iškelti prasmingų klausimų? Ar jie suteiks jaunimui naują kelią? Laikas parodys.

    4. Šiuo metu jau, tur būt, žinote, kokie irkokio amžiaus bus atstovai. Ar susidaro įspūdis, kad atvažiuoja pajėgūs žmonės?

    Taip, jau esame surinkę žinių apie atstovų amžių ir tuojau galiu pasakyti, kad čia jokios bendros taisyklės nėra. Pamatėme, kad amžius labai skiriasi pagal gyvenamuosius kraštus. Pavyzdžiui, Kanados atstovų amžiaus vidurkis yra apie 19-20 metų, o Australijos apie 20 metų. Amerikos atstovų amžiaus vidurkis yra apie 21 metus, o Argentinos apie 25 metus. Tad spręsti apie atstovų pajėgumą pagal amžių nebūtų visiškai tikslu.

    Sunku pajėgumą nustatyti ir dėl labai skirtingo pasiruošimo, kuris vyksta įvairiose vietovėse. Kaip minėjau, vienur programai ruošiamasi labai intensyviai, kitur beveik nematyti jokio pasiruošimo. Be abejo, tie atstovai, kurie iš anksto programai ruošiasi, bus pajėgesni už kitus.

    Bet jeigu galiu pareikšti savo nuomonę, tai sakyčiau, kad atstovai savo pajėgumu atspindi bendrą išeivijos jaunimo pajėgumą. Taip jau yra su demokratiškais rinkimais — pasitaiko visokių išrinkti. Tad peržvelgus atstovus, galima iš karto pamatyti, kad jie nėra kažkoks išeivijos elitas, bet jie nėra nė šiaip sau nuo gatvės surinktas jaunimas. Tai yra tikras išeivijos jaunimo skerspiūvis, margas ir įdomus. Jų tarpe randame studentų, mokytojų, tarnautojų, daktarų ir t. t. Čia kaip tik ir yra atstovų stiprybė; jie jaunimui tikrai atstovauja, atstovaudami jų interesams, nuotaikoms ir idealams.

    5. Dėl ko taip norima ir pabrėžiama, kad visi aktyvūs kongreso paskaitininkai būtų jauni? Ar neužtenka, kad tik dalyviai būtų jauni, nes tai jaunimo kongresas, bet jaunimui padėti savo veikla bei žodžiu galėtų ir vyresnieji ir net gal geriau negu dar nedaug patyrimo turįs jaunimas.

    Nežinau, iš kur atsirado ši neteisinga informacjia. Ją ne pirmą kartą girdžiu. Ne, mes niekada nenorėjome, kad visi kongreso prelegentai būtų jauni. Kviečiame ir jaunus, ir vyresnius prelegentus. Stovykloje, pavyzdžiui, paskaitas skaitys tik vyresnio amžiaus prelegentai. Čia bus kalbama apie lietuvių kultūrą, ir mums atrodo, kad tai geriausiai gali atlikti vyresnieji kultūros žinovai. Kongreso atidaryme įvairiais klausimais kalbės tiek jauni, tiek ir vyresni prelegentai. Studijų dienose, kur susirenka atstovai, kviečiame programą atlikt tik jaunimą.

    Tačiau, man atrodo, šis klausimas reikalauja ir platesnio pasisakymo. Taip, gal šio kongreso prelegentais kviečiame daugiau jaunų žmonių negu paprastai drįstama. Tai darome sąmoningai. Mūsų įsitikinimu, išeivijoje jaunam žmogui per mažai duodama progos pasireikšti. Jis nuolatos, atrodo, yra mokomas. Jis savotiškai laikomas klausytoju, o ne veikėju. Gal jau toks išeivijos likimas — susitelkimas išlaikyti tai, kas turima, o ne rūpinimasis ateities kūryba. Tačiau, jei norima patraukti jaunimą lietuviškam reikalui, reikia šį įprotį pakeisti. Tik sudarius progas aktyviam pasireiškimui, jaunas žmogus pasijus reikiamas ir naudingas. Todėl kongreso programai, ypač studijų dienoms, ir kviečiamas pats jaunimas, kad savo bendraamžių tarpe pareikštų lietuvybės reikalais savo mintis ir paplanuotų ateitį. Mano įsitikinimu, didžiausias jaunimo kongreso uždavinys yra sužadinti jaunime, kiek galima plačiau, asmeniško kūrybingumo kibirkštį. Kiek pavyks šią kibirkštį įžiebti, tiek laikysime jaunimo kongresą pasisekusiu.

    6. Ar į kongreso prelegentus stengiamasi kiek galima lygiau ir proporcingiau įtraukti visų skirtingų jaunimo organizacijų atstovus, ar daugiau čia dominuoja kokios nors vienos organizacijos nariai? Šiuo klausimu būsiu labai atviras. Kai pradėjome dairytis prelegentų, tvirtai buvome nusistatę proporcingai kviesti visų organizacijų atstovus. Bet mūsų nusistatymas greitai atsimušė į nepalenkiamą tvirtovės sieną. Žinote, kai temai esi pakvietęs keturis prelegentus, ir visi vienas po kito atsisako, kai organizacijos atstovą jau tris kartus esi prašęs galimų prelegentų sąrašo, o po dviejų mėnesių dar to sąrašo nesi gavęs, tai visas noras prelegentus išbalansuoti pagal organizacijas bematant dingsta. Čia galėčiau duoti dar ir daugiau pavyzdžių. Labai greitai įsitikinome, kad laikytis tos proporcijos dar neįmanomas uždavinys. Todėl pradėjome keisti savo taktiką ir daugiau atsižvelgti į asmens kompetenciją. Taip, kur galima, dar bandėme kviesti įvairių. organizacijų žmones, bet dar labiau bandėme sužinoti, ar pasiūlytas asmuo tikrai sugebėtų atitinkamą temą nagrinėti. Tik įsitikinę, jį kvietėme. Nežinau, kaip prelegentai galutinai išsidėstys organizacijų atžvilgiu. Nežinau ir todėl, kad negalėčiau pasakyti, kokiai organizacijai daugumas jų priklauso. Tai būtų įdomi statistika, jei kas apsiimtų po kongreso suvesti duomenis. Tačiau galiu užtikrinti, kad prelegentų kvietimas stebuklingos formulės neturi. Tai yra neapsakomai sunkus darbas.

    7. Komiteto posėdžiuose jums visiems tenka bendradarbiauti su įvairių organizacijų jaunimu. Ar nepasitaiko ryškių nuomonių skirtumų pagrindiniais mūsų lietuviškosios veiklos klausimais? Ar jaunimas yra vieningesnės nuomonės už vyresniuosius?

    Turiu pasakyti, kad bendradarbiavimas su įvairių organizacijų jaunimu buvo vienas maloniausių šio darbo patyrimų. Ne kartą stebėdavausi, kiek daug Čikagoje jaunų žmonių, kurių dar nebuvau sutikęs, nors Čikagoje jau gyvenu daug metų. Dabar esu tvirčiau įsitikinęs, negu bet kada anksčiau, kad reikia rasti būdą įvairių organizacijų jaunimą su vienas kitu suvesti. Bijau, kad mes dažnai užsidarome savo organizacijose, lyg kokiuose getuose. Nenorime kitų matyti ir, dar blogiau, manome, kad mūsų organizacija sutampa su lietuvybe. Jaunam žmogui tai nėra sveika patirtis. Būtų daug geriau jam matyti, kad jis nėra vienas, kad yra ir kitų, kurie rūpinasi tais pačiais dalykais. Nežinau, kaip šitą vienašališkumą reikėtų atitaisyti. Gal laikas pradėti sąmoningai bendradarbiauti, gal reikėtų surasti bendrų tikslų. Organizacijų svarba yra neapsakoma, be jų gal nebūtų nė lietuviško jaunimo. Tačiau jos gali sau pačioms pakirsti tikslą, jei atitrauks jaunimą nuo dalyvavimo platesnėje lietuvių bendruomenėje.

    Ne, tarp organizacijų kokių ryškesnių nuomonių skirtumų neteko matyti. Dėl to nesistebiu. Visų organizacijų jaunimas lietuviškosios veiklos atžvilgiu yra panašių nusistatymų. Aišku, komitete nuomonių skirtumų kildavo, ir kartais labai aštrių, tačiau šie skirtumai būdavo tarp asmenų, o ne tarp organizacijų. Įdomu, kad, nuomonėms išsiskyrus, dažniausiai ir vienoje, ir kitoje pusėje atsirasdavo tos pačios organizacijos narių. Mano supratimu, tai sveikos gyvybės ženklas. Ar jaunimas vieningesnis už vyresniuosius, tai tikrai negalėčiau pasakyti. Manau, kad ne tiek vieningesnis, kiek lankstesnis. Jaunimas dar neįpratęs užsispirti kraštutinumuose. Be to, šiais laikais užsispyrę stačiokai nė vieno nežavi.

    8. Ar visi sutinka, kad kongreso kalba būtų lietuvių kalba? Ar kai kurie negalvoja, kad būtų naudingiau vartoti ir kitas kalbas? Ar visas į kongresą suvažiavęs jaunimas supras paskaitas ir kitus užsiėmimus.

    Komiteto narių tarpe kalbos klausimo nekilo. Visi greitai sutarė, kad kongreso kalba turi būti lietuvių kalba. Tik vėliau atsirado žmonių, kuriems parūpo lietuviškai nekalbančių Amerikos lietuvių reikalas. Ar nereikėtų sudaryti jiems kokią specialią programą? Šiam reikalui, prisipažinsiu, jaučiu daug simpatijos. Tačiau nemanau, kad pasaulio lietuvių jaunimo kongresas yra vieta įvesti vieną ar kitą svetimą kalbą. Viena, tai būtų labai nepraktiška. Antra, kol dar lietuviškai kalbame, lietuvių kalba turėtų būti tas jungiantis elementas, kuris apčiuopiamai išreiškia mūsų bendrumą. Tuk tam mes ir susirenkame — parodyti, kas esame. Man atrodo, kad svetimų kalbų vartojimas galėtų būti įvestas tik atskirų kraštų nuožiūra. Tegul kiekvieno krašto lietuvių jaunimas nusprendžia, kada ir kiek nori vartoti gyvenamojo krašto kalbą. Nėra ko skubėti — suspės įsivyrauti svetimos kalbos, bet tada gal jau nebebus reikalo nė susirinkti. Tiesa, kongreso atidaryme yra numatyti du pokalbiai anglų kalba, bet tai tik dėl to, kad prelegentai yra nelietuviai.

    Ar vsas jaunimas supras programą? Tikrai negalėčiau į šį klausimą atsakyti, bet esu linkęs mūsų jaunimo nenuvertinti. Tas jaunimas, kuris norės, manau, galės suprasti.

    9. Kas numatoma daryti, kad šio kongreso nutarimai ir planai nesibaigtų su kongresu, bet turėtų įtakos bent kokiam dešimtmečiui?

    Čia ir yra tas didysis klausimas, kuris tiek daug linksniuojamas šio kongreso proga. Ką daryti, norint suteikti kongresui tęstinumą, Komitetas, prisipažinsiu, šiuo reikalu nieko nedaro. Mūsų tikslas — tik suruošti kongresą. Tą darbą vykdome ir visi su ilgesiu laukiame jo pabaigos. Gal paklausite, iš kur tada turėtų išplaukti kongreso tęstinumas? Man atrodo, kad iš paties kongreso. O šis tęstinumas, aišku, bus tik tada įmanomas, jeigu bus kokiu nors būdu pastoviai susiorganizuota. Galima kongrese svarstyti visokiausias problemas, galima priimti įvairiausių sprendimų, bet jeigu nebus konkrečios formos tuos sprendimus įvykdyti, tai jie pasiliks bereikšmiai. Čia, mano manymu, ir yra vienas svarbiausių uždavinių jaunimo kongreso atstovams — rasti formą pasaulio lietuvių jaunimo susiorganizavimui. Radus tokią formą, jau atsivertų galimybė įvykdyti kongreso nutarimus ir planus. Įdomu, kad viso pasaulio lietuvių jaunimas, lyg spontaniškai, prašo kongrese iškelti susiorganizavimo klausimą. Labiausiai šį klausimą diskutuoti skatina Australija. Tačiau neatsilieka Europa ir abidvi Amerikos. Tad šis klausimas kongrese tikrai bus keliamas.

    Koks tas susiorganizavimas bebūtų, mano įsitikinimu, jis turi įvykti lietuvių bendruomenės rėmuose. Kitokio susiorganizavimo ir negali būti. Tik bendruomenė yra užtenkamai plati apimti visus jaunimo troškimus ir interesus. Bendruomenėje jaunas žmogus galėtų jungtis į politinį ar kultūrinį gyvenimą, priklausyti jaunųjų menininkų ar mokslininkų sekcijai, bendradarbiauti pasaulio lietuvių jaunimui skirtame žurnale. Tai gali atrodyti kaip didelė svajonė. Bet, pažvelgę į bendruomenės veiklą jaunimo tarpe, mes matome, kad pradžia jau padaryta. Bendruomenė organizuoja jaunimui lituanistinių studijų savaites, bendruomenė globoja jaunimo teatrus. Tačiau šiai veiklai reikia bendro plano, reikia šią veiklą praplėsti ir paįvairinti, reikia į ją įtraukti kuo daugiau jaunimo. Jeigu jaunimas bendruomenės rėmuose susiorganizuotų, tai atrodo, kad jis vykdytų savo veiklą tiek ilgai, kiek ir pati bendruomenė.

    Ar jaunimui pavyks susiorganizuoti, sunku dabar pasakyti. Tačiau, jeigu ir nepavyktų, pati bendruomenė turėtų toliau šį klausimą spręsti.

    10. Ar galima tikėtis, žvelgiant į dabartinį mūsų jaunimą, kad dar daug tokių kongresu bus galima ruošti ateityje?

    Sunku į šį klausimą atsakyti. Tačiau tiek žinau, kad Australija jau siūlosi suruošti III Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Jų siūlymui aš pritarčiau.

    Dirbdamas šio kongreso komitete, įsitikinau, kad vis dėlto jaunimo kongresų be vyresniųjų pagalbos nebūtų galima suruošti. Jiems už tai priklauso didžiausia padėka.

    Tad, atsakant į jūsų klausima, būtų galima teigti, kad jaunimo kongresai tol bus ruošiami, kol vyresnieji pajėgs jaunimui ištiesti savo moralinės ir finansinės pagalbos ranką.

    Žvelgiant į ateities kongresus, jau dabar aišku, kad reikės daug ką pergalvoti. Visų pirma — paties kongreso idėją: kam jis skiriamas ir ko turėtų siekti. Taip pat reikėtų naujai išsiaiškinti kongreso apimtį: ar prasminga toliau ruošti tokius masyvinius kongresus, kaip iki šiol? Tačiau viena yra aišku, kad jaunimo kongresų reikia. Gyvenant išeivijoje, vis yra pavojus apsiprasti su kasdienybe, kuri mus pamažu migdo ir naikina. Norint jai atsispirti, reikia nuolatinio atsinaujinimo. Jaunimo kongresas yra vienas tokių momentų. Jaunimui jis yra kaip pavasaris, kuris sužadina jėgas, sukelia entuziazmą ir paskatina ateities darbams.