Spausdinti

SESUO ONA MIKAILAITĖ

PULSAS

Jūra ritmingai alsuoja
ir plakas —
kaip mano širdis,
kaip mano širdis
ji veržiasi, slūgsta
ir atsidūsta,
pasiekus ribas.

Jūra!
Tu ir mane glaudi
ir mano mažyti tiksenimą —
ir daugel plakimų kitų...
Gyvybės lopšy
alsuojam kartu — —
kol — slėpiningam ženkle —
dosniai ar šykščiai išliejam save
ant tavo auksinių krantų — — —

AUDROJE

Jūra,
kaip sužeistas žvėris,
užvirusia širdim
nasrais putotais
kriokia — —
ant paskutiniųjų
prieš priešą pasikėlęs — —
ir tu
sugniaužus kumščius grasini,
tai šniokšdama mauroji
mažam bejėgiui
sustyrusiam krante — —
žalia akim užbūrus jį,
it tas žuvėdras
kabančias ore,
vilioji vabalėli —
žmogų.

PAVYDUOLĖ

Pyksti? — —
Ko taškaisi?
Vietos negana? —
O gal sieki dangaus rankos
ir šiame krante?

Horizonte susiglaudę
amžinai drauge —
o čia — dūksti ir ilgiesi,
kad iš aukšto dangus žiūri —
šypsos i tave.

Žemę geltonkasę
ar todėl plaki,
kad prie tavo draugo
glaudžias čia tik ji?

DAINELĖ

Nei tu mano motulė,
ir mylimoji ne —
tai kam mane bučiuoji
auksine vilnele? —

Jei būčiau akmenėlis,
patrauktum pas save —
bet aš — kietesnis daiktas!
Negundyk tu manęs.

Bet visgi tau pavydžiu —
paversk mane puta,
ir plauksime į tolius ....
— —
Et, pavargau, gana — —

MOTULĖ

Aštriu botagu
smarkiais dūžiais
jūra akmenis plaka — —
jie tyli.

Juodus pakaušius
ilgais, glamonėjančiais pirštais
paglosto, pamyli — —
jie tyli.

Paviršiuj palikę
šešėlio šešėlį — paskendę —
galvas priglaudę prie jūros krūtinės,
akmenys miega — —  —

Tikrieji jūros vaikai
nebyliai.