Spausdinti

J. McCANDLISH PHILLIPS

John McCandlish Phillips yra "The New York Times" dienraščio reporteris. Jis per paskutiniuosius keliolika metų tame laikraštyje rašė ir teberašo aukšto lygio reportažus iš politikos ir kitų sričių. Už žurnalistinį darbą jis yra laimėjęs eilę premijų.

     Tai buvo 1952 m. lapkričio 5 d. Šio rašinio autorius stovėjęs tarp kareivinių pastatų, netoli Baltimores, kad jį paimtų ir iš ten išvežtų. Mat, jis buvo ką tik baigęs dvejų metų karinę tarnybą ir ruošėsi civiliniam gyvenimui. Prieš tai jię buvo pradėjęs visai kitaip gyventi, negu pirmiau. Jis buvo ypatingai pamilęs Kristų ir su juo suartėjęs. Jis dažnai įslinkdavęs į mažą kariuomenės koplytėlę ir ten nuoširdžiai pasimelsdavęs, kreipdamasis į Kristų ir prašydamas jo užtarimo ir pagalbos civiliniame gyvenime.

     Užbaigęs karinę tarnybą, nežinojo, koks bus jo tolimesnis gyvenimas ir likimas. Taip pat neturėjęs nė jokių planų, viską pavesdamas Kristaus valiai. Vykdamas į geležinkelio stotį, jis galvojo, kad bent kol kas nieko kito nėra likę, kaip pasiekti savo gimtąją vietelę netoli Bostono, bet, deja, niekad jis ten nenuvažiavo. Dievo planai buvo kitokie. Pasiekęs Niujorką, lyg kažkieno skatinamas, jis nutaręs išlipti iš traukinio ir praleisti dieną kitą tame didmiestyje, apžiūrint jo įžymybes. Tuo metu jis net negalvojęs, kad Kristus jam turįs paskyrimą Niujorke.

     Kitos dienos rytą jį Dievas tiesiog siųste pasiuntęs į "New York Times" pagrindinę įstaigą, esančią netoli Time Square, darbo ieškoti. Toks pasiuntimas buvęs tikrai stebėtinas. Kaipgi nelaikraštininkui eiti darbo ieškoti į laikraščio (ir dar tokio didelio ir garsaus) redakciją? Jo kvalifikacijos tam tikslui buvusios visiškai neimponuojančios. Savo gyvenime jis nė vienos dienos nebuvo dirbęs prie laikraščio; taip pat niekad nesimokęs jokioje kolegijoje. Bet Viešpats jį gelbėjęs. Redakcijoje du ponai jį ilgai klausinėjo ir pagaliau pasamdė kaip redakcijos pasiuntinį, vadinamą "copy boy", paskirdami į naktinę pamainą, nuo 6 val. p.p. iki 1:30 val. ryto, už 29.50 dol. savaitinės algos.

     Po poros mėnesių jis sulaukė dvidešimt penkerių metų amžiaus, ir buvimas šiose "copy boy" pareigose jam pasidarė nemalonus. "Boy!" — kiuris nors redaktorius šūktelėja, ir jis tuoj turi bėgti pas jį sužinoti, ko norįs. Mėnesių mėnesiais jis taip bėgiojęs, nešiodamas jiems sumuštinius, kavą, pranešimus, laikraščių iškarpas, valęs jų rašomuosius stalus ir atlikinėjęs kitus panašius darbus. Ir taip ilgainiui jis pasijutęs esąs "seniausias pasaulyje berniukas". "Ir kur toliau beeiti?" — galvojo jis vienas sau. Tiktai vienas iš 35 berniukų pasiuntinių tada buvo paaukštintas į reporterius. Tad bet koks pasitikėjimas geresne ateitimi buvo bepradingstąs.

     Pradedant antruosius metus, mažytė vilties kibrkštėlė buvo švystelėjusi. Jis buvo pasiųstas toms pačioms pareigoms, bet su didesniu atlyginimu, į dienraščio skyrių Vašingtone. Vėl laikas bėgęs, ir abejonės vedusios kovą su viltimi pasiekti ko nors geresnio. Bet pasitikėjimas Aukščiausiuoju vis tiek viską nugalėjo. Jo pasąmonėje kažkas vis kuždėjo: "Būk ramus ir žinok, kad aš esu Dievas! Lauk manęs ir didmiestyje!" Tam balsui abejonės nepritarusios ir kuždėjusios į kitą ausį: "Nebūk kvailas. Tu visą gyvenimą būsi belaukiąs. Pats ieškok ir susirask geresnį darbą".

     Pagaliau vieną dieną, nakties metu, pasitikėjimas tartum kažkaip visiškai išskridęs pro langą. Jis parašė prašymą kitam darbui gauti. Tačiau negalėjęs rasti pašto ženklo, ir laiškas liko neišsiųstas. Tik kitos dienos rytą jis atsinešė laišką į darbovietę. Vos tik pravėrus duris, susitiko jį įstaigos viršininkas ir pasakė: "Įstaiga yra nurodžiusi, kad privalai grįžti į Niujorką ir užimti kitas pareigas. Esi paaukštintas į reporterius!"

     Grįžęs į Niujorką, jis gavo reporterio ženklą, su spaudos darbuotojo kortele, duodančią teisę praeiti pro visokias sargybas. Jis buvo pasiųstas į Brooklyną rinkti ir redakcijai teikti žinias iš policijos archyvų apie įvairiausius kriminalinius nuotykius. Kurį laiką ten pabuvęs, buvo vėl grąžintas į centrinę įstaigą.

     Reporterio darbas buvęs labai įdomus. Vieną dieną tu keliesi trečią valandą ryto užregistruoti mėnulio užtemimo, o 8 val. ryto jau esi aerodrome, nes ten spaudos atstovai turi sutikti kurio nors krašto ministerį pirmininką.

     Kartą jam buvo pavesta parašyti tris reportažus nurodytomis temomis. Tai reikėję padaryti per savaitę. Ir buvę padaryta. Deja, tik vienas reportažas buvo išspausdintas, o kiti du atmesti. Jis buvo truputį susijaudinęs ir susinervinęs. Kai reikėjo sumegzti ketvirtąjį reportažą, jam pritrūko ir laiko, ir idėjų. Tada jis atsisėdo prie rašomojo stalo, atsiduso ir tyliai tarė: "Mano Dieve, laikas jau yra praėjęs, idėjos išsibaigusios. Padėk man, prašau tave!"

     Ir taip jis už stalo sėdėjęs apie gerą pusvalandį, pasitikėdamas Dievu. Staiga suskamba telefonas. Žmogus labai kultūringu airišku akcentu paklausia, ar jis nenorėtų parašyti reportažą apie mokslininką, gyvenantį laužyno rajone, rytinėje 29-tosios gatvės dalyje. Tas mokslininkas rašąs ir pats spausdinąs knygas savo paties pasigamintoje spaustuvėje. Toji spaustuvė esanti įruošta jo paties kambaryje iš visokių nenaudojamų liekanų.

     Po trijų minučių jis jau sėdėjo taksyje ir tuojau pasibeldė į to žmogaus duris. Spaustuvė buvo primityvumo premijos verta įdomybė. Į jos dalis buvo įjungta laivo vairavimo ratas, eilė nenaudojamų automobilio dalių, siuvamosios mašinos liemuo, pagaliau net šluotos kotas ir dar visokių smulkesnių niekniekių. Bet spaustuvė veikianti kaip reikiant. Žmogus jam parodęs ir keletą knygų, spausdintų šioje spaustuvėje.

     Maždaug per valandą jis jau turėjo visus reikalingus duomenis įdomiam reportažui. Sugrįžęs į įstaigą, greitai viską aprašė. Už tą reportažą jis laimėjo ypatingą premiją. Tad, jo žodžiais tariant, tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu esanti pati geriausioji pasisekimo garantija. "Metai po metų", rašo jis, "aš mačiau ir jaučiau Dievo gelbstinčią visagalinčią ranką; jis atskyrė mane iš "copy boy" eilių, suteikė geresnę ir pagaliau visai gerą tarnybą. Už tai iš visos širdies aš jam dėkoju ir juo pasitikiu. Gal aš esu vienintelis krikščionis, atgimęs tik iš jo valios ir pralenkęs daugelį sau lygių: reporterių, redaktorių, pasiuntinių ir kitų didžiuliame žinių departamente, tarp kitų 250 asmenų. Kartais užkandžių ar kitų pokalbių metu aš pasisakau redaktoriams ir kolegoms žurnalistams, kad esu užėmęs šį darbą ir gavęs šią vietą, tik tarpininkaujant Kristui. Tai nėra ko man tai slėpti nuo draugų, nes tik Aukščiausiojo valia aš esu tarp jų".

     Pagaliau jam nusibodę matyti savo draugus, stokojančius tikėjimo dvasios. Jis pasiryžo už juos melstis. Taip pat jis klausė Dievą, ką galėtų daugiau daryti. Jis pajuto tokį atsakymą: "Pasidėk Šv. Raštą ant savo rašomojo stalo ryškiausioje vietoje". Iš pradžių jis nenorėjęs tai daryti, nes galėję atrodyti, kad jis perdaug viešai demonstruojąs savo tikėjimą. Bet pagaliau tam vidujiniam balsui nutarė paklusti: ant stalo padėjo Šv. Raštą. Pradžioje nieko neatsitiko, niekas jokios pastabos nepareiškė.

     Tik vieną vėlyvą vakarą atėjo į jo kabinetą jaunas "New York Times" redaktorius ir pradėjo pokalbį apie Šv. Raštą. Jis nebuvo krikščionis. Po ilgesnio pokalbio tapo konvertitas ir visada viešai pabrėždavo, kad tik Kristus per Šv. Raštą jį įstatęs į tikrąjį gyvenimo kelią.

     Po kiek laiko vėl tokį pat vėlyvą vakarą pas jį užsuko tas konvertitas ir tuoj išdėstė savo reikalą: "Aš tikiu", sakė jis, "kad Jėzus Kristus nori matyti mudu abu meldžiantis drauge". Tad juodu pasitraukė į kabineto kamputį ir susikaupė trumpai maldai. Tai buvusi tik pradžia. Po to tęsėsi bendros maldos ir bendri Šv. Rašto skaitymai. Paskui jų ratelis prasiplėtė — buvo renkamasi kas savaitę maldos susikaupimui ir Šv. Rašto studijoms, bet jau ne nuošaliame kabineto kamputyje, o dideliame konferencijų kambaryje. Dalyvių buvo ir iš kitų departamentų. Atsirado ir du nauji konvertitai, kurie priėmė Kristų į savo širdis.

     Baigdamas savo nuoširdų pasakojimą, šis didžiosios Amerikos spaudos reporteris pabrėžia, kad krikščionys labai yra apleidę kai kurias labai svarbias sritis šio didelio krašto visuomenėje. Jo žiniomis, esą labai maža krikščionių, dirbančių laikraščių redakcijose. Taip pat jų labai nedaug ir radijo bei televizijos darbuotojų eilėse.

Laisvai išvertė ir atpasakojo Pr. Alšėnas